Kūryba, kaip ir gamta, lydi mane visa gyvenimą, kaip ir gyvenimas – kūrybą… Užaugusi vienkiemyje šalia Stakliškių, visada buvau arti gamtos, jos pasaulio paslapčių. Augau tarsi ta laumė, liesdama ir akimis lydėdama saulės kelią, saulės kelio gijas: nuo jos tekos iki laidos… Artimiausia man buvo ir liko paukščiai, tie žvitrūs keleiviai, tarpininkai tarp žemės ir dangaus. Jie taip pat lydi mane visa gyvenimą. Kaip ir drugiai bei gėlės… Vienas iš didžiausių stebuklų yra žydėjimas… Gražiausias ir trapiausias metas… Kai apsikabina dieviškas grožis ir laikinybė, tirpstanti vėjo perpučiamuose gležnuose obelų žieduose…
Gijos…
Vortinklių gijos beauštant saulei…
Gijos…
Plonytės nematomos gijos…
Iš kurių išaustas ŠIRDIES audinys…
Gijos…
Gyvenimo linijų gijos…Išraizgytos kiekvieno mūsų delnuose…
Gijos…
Taip atrodo upės iš paukščio skrydžio…
Mūsų žemė, regis, yra išraizgyta gyvenimą, gyvybę teikiančių upių tinklu (juk kur vanduo – ten gyvybė, gyvenimas)…
Taip norisi, kad daugiau jungiančių gijų būtų tarp mūsų…
Taip norisi, kad visi susikibtume rankomis ir sukurtume vienybės tinklą… vienybės audinį…
Ir kad nebijotume drąsiai ištiesti rankos savo broliui ar sesei…
Atmintis
Ta begalinė tyra ir vaiski vaikystės, praleistos kaime, vienkiemyje, nostalgija… Taip ir menasi ankstyvi rytai, kai pabudusi girdėdavau savo močiutės, taip pat Onos, cykiai melancholiškai rypuojamas dainas prie kuriamos krosnies (pečiaus)… apie mergelės ir bernelio meilę… Dar ir dabar uodžiu tos didžiulės krosnies romų spragsėjimą ir verdamos sriubos, dažniausiai kruopų, miežinių, kvaptį… Senoje asloje, be grindų… Dar ir dabar menasi rasoti gaivūs čiulbantys almantys ankstyvi birželio rytai, kai mano senelis Jonas prie seno kluono plakdavo dalgį… besiruošdamas šienapjūtei… Taip nori amžinai sugrįžti į tą prarastą laiką… į prarastą vaikystės rojų… į tą palaimintą illud temporis… ir ištirpti amžinai žaliame žolynų take… užmigti ir ištirpti… prie samanoto vaikystės namų durų slenksčio… jaučiant liečiant pulsuojančius protėvių pėdų atspaudus…
Sugrįžtis
Regimantas Tamošaitis, kaskart žvelgdama į Jūsų sustabdytas akimirkas, susimąstau, kad mūsų žiūra į pasaulį panaši… nes aš savo būtį mėginu „įrėminti“, įamžinti, „immortalize“ sustabdytose akimirkose… unikaliose akimirkose, kurios jau niekada nesugrįš… nors intuityviai norisi tikėti, kad visgi egzistuoja amžinoji eliadiškoji sugrįžtis… Sugrįžtis… į tas pačias erdves, į tuos pačius čiulbančius almančius žydinčius pavasarius… į tuos pačius krentančius blykštančius išskrendančius rudenius… Tad belieka amžinoji sugrįžtis… amžinoji tėkmė…
Mamai
Mama, aš jau 16 metų ieškau Tavojo Veido… Tavo juodai-baltose fotografijose… Tavo daiktuose… Tavo namuose kaime… nors visi draugai ir draugės sako: Onute, liaukis tai daryti, paleisk savo praeitį, gyvenki dabartimi… Kažkaip negaliu negaliu negaliu aš paleisti tos praeities…
Mama, Tavo veido ieškau ir kitų man artimų žmonių, giminaičių, draugų ir draugių veiduose… Na, ir randu krislelius Tavųjų Akių Šviesos… Tavojo Žvilgsnio… Tavųjų tamsbruvių veido bruožų… Tavosios šypsenos…………….
Bet žinau tik viena, Tu, miela Mama, visada buvai, esi ir būsi šalia… Nesvarbu, kad jau 16 metų Tavęs nėra šios Žemės realybėje… Tavo šypsena, Tavo žingsniai, Tavoji Meilė yra visada su manimi… ir bus, liks amžiams… iki susitikimo kitame upės krante…..
Rytas
Atsibudau… Skaudančia, lyg ir nuo pagirių, kurių niekada neturėjau, galva… Su smėlio girgždesiu tarp dantų… Keista, iš kur tai… Lyg dar nebuvau mirusi… Mintys vilnija apie prarastą Mylimąjį… Vis šmėžuoja lyg koks duriantis skausmas, lyg dieglys, praėjusio vakaro košmaro nuotrupos… Ta beprotiška kelionė snieguotu miško taku vėlų vakarą, spaudžiant – 20 C… Spygsmai, iš nevilties, besivejant tolstantį Godo, virstantys miško aidu… Beprotiškas virsmas ir tysojimas tame miško take… Ir mintys, kur slepiasi, kur miega, kaip miega, kaip tokį šaltį ištveria žiemojantys paukščiai… Ir kur dabar toji mano žaliaakė papūga?
Taip, o to smėlio, sumišusio su sniegu, girgždesys – iš ten… Iš tos beprotiškos nakties… Kuri, tikiuosi, nepasikartos…
Giesmė
Pilkosios pečialindos tyli giesmė –
Cilp calp cilp cilp calp –
Lyg upokšnio čiurlenimas
Suvirpina širdį…
Tai tekantis laikas
Iš gyvenimo į mirtį,
Iš mirties į gyvenimą..
Aš išeisiu…
Aš išeisiu į pavasarį…
Basomis kraujuojančiomis kojomis,
Aižydama grubų žiemos įšalą,
Laužydama varveklius nuo langinių…
Ryto saulė
(suokalbis… Ona Gaidamavičiūtė ir Algirdas Markevičius)
Ryto saulės šypsnys
pro užuolaidą pasrūva
. . .
ir švelniai paglosto skruostą,
sušildo mintį bundančią,
ir kviečia
Būti…
Mes tik keleiviai
mes tik keleiviai
erdvėje ir laike
visatos beribėje
ūkanų rasose
nelyg melsviai, šokantys
paskutinį vasaros tango
ir mirštantys tuoj ant asfalto…
nelyg tiksinčios laiką
pilkosios pečialindos,
greit vėjų žieminių išpučiamos…
Aš išeisiu
Aš išeisiu lengvai
Net lengviau nei manai
Per rudenes brydes
Per pavasario sniegą
Ir nebeliks nieko
Tik spindesys Tavo veido
Švyturiuojantis
Ąžuolijos guote
Išskrisiu
Išskrisiu
Įkrisiu
į šulinio gelmę
su lapais rudeniais
jiems atveriant dangų
su žodžiais bežadžiais
į tylą ugninę
vis byra ir byra
ir tyla nutyla
tyla
yla
Tau
ir Tavo veidas dilte išdilo…
iš mano kasdienių kelių vingių…
Nors širdies duženose jis dar liko…
Lyg savižudžio aimana…
Lyg gervės klyksmas…
Dilo tilo nutilo rimo
Dilo tilo nutilo rimo
Dilo mėnesio pilnatis
Kasdien po lašą
Pratašė tašę
Išbiro žirniai
Ant mano stogo
Lietus nulijo
Dangus nutilo
Ir Tavo veido bruožai
Kasdien vis dilo tilo
nutilo rimo
mo
o
om
o
***
Mano pėdos – degantis smėlis,
Mano žingsniuose – ugniaspalvės lapės…
Raganiški atspaudai
Išaugtoje suknelėje
Su džiovintais pinavijų žiedlapiais…
***
Atmintis (Viktorijai Daniliauskaitei)
Mano įkapių drobulės baltos
Jas išplovė pavasario vandenys…
– – –
Jos išniro iš baltos sniego ir balto ledo – – –
Jų atspaudai ledo dantiraščiuose…
– – –
Neprisimenu vaikų vardų
Jie užšalo išdžiūvusiose Sėlos upėse…
Tūkstantmečių ledynų arimuose…
Lyja
Lyja
į
akis
Tiršti
Žiemos
Purslai
It debesys…
Visas miestas snaudžia…
Gėlės
Gėlės,
Jūs mano gėlės,
Jūsų atviras žvilgsnis į mano sielą…
Gėlės,
Tūkstančiai jūsų spalvotų saulių – akių –
Šviečiate man,
Šypsotės manajai nakčiai…
Gėlės,
Mano tyliosios sesės,
Kviečiu jus vardu
Ateiti į ežero gelmę,
Kur sraigės kriauklėje
Miega mano slaptosios mintys,
Kur auga mano vienatvė…
Nėra skirties…
Nėra skirties tarp gyvenimo ir mirties,
mirties ir gyvenimo, –
tik valtis, laukianti ant upės kranto
palankaus pietinio vėjo.
Tik langas, atdaras į erdves bekraštes.
Žvaigždžių sniegu nubertas Paukščių kelias,
kuriuo keliauja pavargusiųjų vėlės.
Tik švelnus pavasarinio vėjo gūsis,
obelų žiedų sidabras, delnuose ištirpstantis.
Ūkanotas rasakilos rytas, ilgesinga saulalės laida…
Tad kas gi sujungia dangų ir žemę, gyvenimą ir mirtį?
Tik saulėta artimo šypsena, nugalinti baimę,
tas amžinas tiltas iš žemės į dangų,
iš mirties į gyvenimą…
