Kokios eglutės mums reikia?
Kam dar klausti: mums reikia pačios gražiausios, pačios žaliausios eglutės! Dar geriau, kad ji būtų kvepianti mišku, o po ja glaustųsi…
Tačiau ar tikrai viso to reikia norėti iš mažo, paprasto girios medelio? Jis augo visai ne tam, kad būtų nukirstas, o kai negalėjo sau rasti vietos tarp kitų medžių ir, ko gero, jų nustelbtas būtų žuvęs, atkeliavo į mūsų namus. Tai yra didžiausia jo dovana.
Ar kada nors teko girioje ieškoti kalėdinės eglutės? Vienos vienintelės iš daugybės čia augančių medelių? Sunkesnės užduoties sugalvoti negalima – į kurį bežvelgsi, kiekvienas atrodys pats gražiausias, bet… greta auga dar vienas, dar… O gal ta eglutė būtų labiau tinkama? Gal ta…
Sustokite. Visos jos – pačios gražiausios. Nes – tikros, kvepiančios mišku. Ir ne jose yra visas Kalėdų švenčių džiaugsmas, o… mumyse. Visų pirma, eglutė bus tokia, kokie būsime mes. Jei mes ir eglutė atrodysim gražiai, tada net dovanų nereikės. Juk jos – tik trumpas džiaugsmas. O mums visiems reikia ilgo džiaugsmo, ilgų švenčių ir ilgo gyvenimo.
Kas lesykloje svarbiausia?
– Ką tu čia pakabinai? Gal katinus baidysi? – žvirblis nutupia ant alyvos šakos ir valosi snapą.
– Ne, čia lesykla! Tau ir zylėms…
Suprantu, kad tokios lesyklos jis nematęs. Tiesiog, šį rudenį po ranka neturėjau nieko kito, todėl butelio šone prakirpau angą, vidun pripyliau saulėgrąžų…
– Lesykla? – galvą kraipo žvirblis.
– Na taip, lesykla… – man nepatogu prieš paukštį, atsiprašau, kad tokia…
– Taigi aš ir sakau: štai lesykla!
– Kas man iš tavo čirškėjimo. Tu geriau pasakyk, ar ji gera?
– Koks tu naivus! O gal tau mūsų pagyrų reikia?
– Nereikia…
– Todėl žinok: jei lesykla ne tuščia, ji gera. Mums daugiau nereikia! O tau?
Gal ir man nieko daugiau nereikia… Jei paukščiams to pakanka, prašau – leskite ir džiaukitės.
Visiems savi reikalai
Tą rytą lapę sutikau prie pat kelio – kažką sau mąstydama ji spoksojo į kelią ir net nepasuko galvos.
– Ką galvoji? – paklausiau pro pravirą mašinos langą. – Jau diena…
– Hmmm… galvoju… – šyptelėjusi sumurmėjo lapė. – Turiu apie ką…
– Žmonių pasaulyje yra apie ką galvoti… – bandžiau kalbinti ją. – O lapių? Kas joms rūpi?
– Koks tu kvailas… – lapė suraukė nosį. – Tai mes turime ką veikti ir apie ką galvoti! Jūs čia savo mašinom vis zujate: pirmyn – atgal, pirmyn – atgal… Pabandytume mes taip nieko neveikti…
– Na… gal tu ir teisi, – bandžiau jai gerintis. – Žmonės labai daug ko nori, tad ir laksto.
– Ar viską, ko tik nori, jie ir turi?
– Manau, kad ne viską…
– Aš taip ir maniau… – šyptelėjo lapė. – Išeitų, kad veltui laksto.
– Pala, bet tu taip arti kelio čia sau ilsiesi ir nebijai medžiotojų? O ką jeigu jie staiga…
– Pamanyk – medžiotojai! – prunkštelėjo lapė. – Jiems gi lapių kailių seniai nereikia. Jie dabar kitkuo užsiėmę.
– Bet tu pasisaugok, žinia – žmonių visokių būna!
– Ir tu jų pasisaugok! – į mane atsigręžusi lapė žiūrėjo ilgai, ir aš supratau, kad ji visą mūsų pokalbį netvėrė juoku. – Aš dabar eisiu ir pailsėsiu, pasnausiu. Nuo tų tavo kalbų galva paskaudo. O tu lėk, lėk sau: pirmyn – atgal, pirmyn – atgal… Cha-cha-cha!
Iš kur gamtos stiprybė?
Mus nepaliauja stebinti gamtos stiprybė.
Bandant giliau pažvelgti į jos prigimtį, žmogus pasimeta ir negali suprasti: iš kur visa tai. Tiesa, daugelis gamtos mums pateikiamų siurprizų ilgainiui buvo išaiškinti ir žmonėms netgi pakuždėjo kai kurių išradimų idėjas. Antai, šiandien jau nieko nestebina tai, kad paprastas pievagrybis gali pralaužti asfaltą ar betoną – augimo, ląstelių dalijimosi fizinė jėga neįsivaizduojamai didelė. Laumžirgis, gebantis skristi visom kryptimis: ne tik į priekį, bet ir atbulas, ir į šonus, aukštyn – be jokios abejonės tapo sraigtasparnio idėjos pavyzdžiu. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Anądien žiemiškame miške ant sniego aptikau uodą – buvo apie dešimtį laipsnių šaltuko, po kojomis gurgždėjo sniegas, o jis nuskrido sau ir nusileido ant balto ir šalto paviršiaus. Pradžioje pagalvojau, kad jį iš savo žiemojimo vietos išbaidė nulūžęs medis, gal – paukščiai, ieškantys maisto. Tačiau veikiai čia pat radau dar vieną tokį pat uodelį, trečią. Jie nebuvo atsitiktiniai. Vėliau knygoje suradau jo lotynšką vardą – Trichocera hiemalis, o lietuviškai jis galėtų vadintis žieminiu uodu. Matyt, toks gyvenimas šiai rūšiai įprastas.
Tačiau palaukite – kaip tokiu metu gali išgyventi paprastas gležnutis vabzdys? Dabar mes rūpinamės paukščiais, manome, kad jiems yra šalta ir trūksta maisto. O čia – uodelis? Nežinia, kiek reikia gyvybinės jėgos atlaikyti šaltį, išlikti, maitintis. Ko gero, į tokį klausimą atsakyti labai sunku.
