Kartais kalbant su jaunais kolegomis miškininkais išgirsti: netiesa, jog senoji miškininkų karta pažinojo kiekvieną medį savo administruojamuose miškų plotuose. Kiekvieno medžio, augančio trijų tūkstančių ha plote (toks buvo tuometinių girininkijų vidutinis plotas), neįmanoma įsiminti, bet miškus žinojome gerai, nes tokia buvo mūsų darbo specifika.
Rėžiant tarpiniam miško naudojimui biržes, kiekvienas kirstinas medis turėjo būti pažymėtas kelme ir 1,3 m aukštyje: vykdančio darbus darbuotojo žymekliu (kleimu), įmuštas eilės numeris numeratoriumi, padaringumo grupė rėžtuku ir įrašytas į medžių numeravimo knygelę. Joje buvo eilės numeris, medžio rūšis, diametras ir padaringumas (grynas, pusgrynis, malkinis). Darbą vykdėme trise: miško darbininkas, eigulys ir girininkijos specialistas. Tiesa, retinamuosiuose miško kirtimuose kirstinus medžius užtekdavo pažymėti žymekliu – kelme ir krūtinės aukštyje bei rėžtuku pažymėti padaringumo grupę. Kirstinus medžius surašydavome medžių taškavimo lape.
Įsivaizduojate: kokia terpė auditoriams (revizoriams). Jų nuomone, tarkime, kirstini medžiai (pvz. nr. 1190; 2100 ir 2200) yra ne pusgryniai, o gryni. Ir pabandyk išaiškint, kad tu teisus, kad sąmoningai nemažinai padaringumo.
Nukirsta mediena buvo priimama prie kelmo. Pagamintas sortimentas buvo numeruojamas. Į priėmimo knygelę įrašomas eilės numeris, medžio rūšis, sortimento ilgis ir rūšis, diametras, tūris ir tada pažymima žymekliu kelmas. Po šių darbų medieną buvo leidžiama ištraukti prie kelių į laikinus sandėlius.
Manau, visiems suprantama, kad taip atlikęs darbus kiekvienas tą miško kvartalą tikrai pažino.
Tuos darbus vykdėme iki 1957 m. Iki 1957-ųjų girininkijų plotai buvo labai dideli. Tuo metu (man dirbant Varėnos miškų ūkio Rudnios girininkijoje) plotas buvo daugiau nei 14000 ha. Eiguvos plotas – apie 500 ha miško.
1957 m. girininkijos buvo mažinamos. Vidutinis plotas – apie 3 tūkst. ha, eiguvos – apie 1 tūkst. ha. Buvo atsisakyta numeratorių biržių atrėžime, pakako kirstinus medžius pažymėti kleimu ir rėžtuku. Leido pagamintą medieną ištraukti ir priimti tarpiniuose sandėliuose. Apie 1960 m. atsisakėme ir sortimentų numeravimo.
Plyniems kirtimams biržes apmatuodavome, iškirsdavome vadinamuosius vizyrius ir pastatydavome riboženklius, ant vieno iš jų užrašydavome informaciją apie biržę. Medžių diametrą išmatuodavome 1,3 m aukštyje ir rėžtuku pažymėdavome padaringumo grupę.
Atrinkdavome, išmatuodavome ir atžymėdavome modelinius medžius aukštumui nustatyti. Tą patį darydavome ir su paliktais sėkliniais medžiais. Šie medžiai buvo atrenkami taip, kaip dabar atrenkama biologinei įvairovei. Apie 1960 m. sėklinių medžių palikti nereikėjo.
Nuo 1962 m. pradėjome vykdyti tūrio ugdymo kirtimus. Manau, jog tai – patys geriausi kirtimai, kuriuos man teko vykdyti. Tų kirtimų devizas: „Blogesnį medį kirsk, geresnį palik“. Medžius kirtimui žymėti reikėjo kleimu ir rėžtuku, o vėliau – dažais.
Tačiau planiniam ūkiui reikėjo daugiau padarinės medienos, tad kai kas pradėjo kirsti priešingai. Ne visi atlikdavo jaunuolynų ugdymo kirtimus kertamame kvartale, kiti pušynus išretindavo per daug. Pastebėjus tokias klaidas, tokie darbai buvo atšaukti. Kita vertus, ir pertvarkos iniciatorius ministras, šviesios atminties A. Matulionis išėjo į užtarnautą poilsį.
Taip ir liko neįgyvendinti vieni geriausių, daugiausiai naudos atnešantys miško našumui kirtimai.
Beje, kas keletą metų ministras vizituodavo girininkijas ir vargas buvo tam, kuris nežinojo kelio arba paklysdavo savo administruojamuose miškų plotuose.
Nuo prabėgusių metų sanklodos aukštumos galvoju: kokia laimė, kad tais laikais, kai karo nuniokotai šaliai atstatyti reikėjo daug medienos, miškus valdė garbusis A. Matulionis. Jis daug padarė, kad išsaugotų Lietuvos miškus.
Džiugu, kad per „prichvatizacijos bumą“ miškus valdė gerb. profesorius Vaidotas Antanaitis.
Šių garbių vyrų indėlis Lietuvos miškams žodžiais nenusakomas.
Norint pažinti miškus, turint laiko reikia išeiti pėsčiomis ir pavaikščiot be tikslo ir be reikalo. Taip vaikščiodamas daug pamatai.
Miškus pažįsti ir medžioklėje, ypač, jei tenka pabūti varovu.
Manau, jog atsakiau jauniesiems kolegoms į klausimą: ar mes galėjome nepažinti savųjų girių?
Dabar kai į mišką žiūrima „per kompiuterį”. Manau, jog niekas negali pakeisti gyvų santykių – žmogaus ir miško. Vis dėlto reikėtų mokėti pasėdėti ne tik po medžiu, bet ir su medžiu.
Pasistenkime tatai suvokti ne vien tiesmukiškai…
