Šį kartą vėl prisiminti žuvivaisą mane paakino žurnale „Žūklė“ (2015 m. Nr.4) apie meknes ir kitas retesnes upių žuvis išsakytos Tomo Mykolaičio mintys.
Godotina trijulė
Straipsnyje „Pirmi laimikiai – nebūtinai smulkūs“ itin detaliai aprašydamas meknių pavasarinę žvejybą T. Mykolaitis pastebi: „Turiu omenyje, jog pas mus meknių nėra daug, ir jų kasmet tikrai negausėja. Nežinau, kaip ten su tais įžuvinimais, bet nejau nėra galimybių pagausinti meknių, ūsorių ar kitų nelašišinių, bet retų upėse žvynuotųjų skaičių? Skersnukiai jau išnyko, niekam tai nerūpi, gal bent meknes išsaugosime? Gerai nors, kad pagal taisykles jų dydis ribojamas, bendras svoris irgi „į rėmus“ įspraustas, o juk pasitaiko, jog pavasarį šios žuvys masalą griebia labai noriai, kai dar ledų lytys ant upių pakrančių stūkso. Tačiau bijodami baudų meškeriotojai pastaruoju metu įprato šias žuvis (kaip ir, beje, daugumą) paleidinėti, jei tik abejoja dėl jų dydžio arba tikrai mato, kad meknytės yra smulkios.“
Meknės iš tikro yra labai gražios ir meškeriotojų vertinamos žuvys. Nežuvaujantys jas mažai pažysta, nes jomis niekur neprekiaujama, o ir kulinarinė vertė menkesnė nei lašišinių ar kitų paklausių žuvų. Meknės priklauso karpinių žuvų (Cyprinidae) šeimai, strepečių (Leuciscus) genčiai. Lietuvoje aptinkamos trys šios genties žuvys: strepetys (Leuciscus leuciscus), šapalas (Leuciscus cephalus) ir meknė (leuciscus idus). Strepečiai – vidutinio dydžio, į šapalus panašios siaura galva ir mažomis, pusiau apatinėmis žiotimis žuvelės. Jos gyvena upėse ir upeliuose, mėgsta švarų, tekantį vandenį. Strepečiai dažniausiai meškeriojami plūdinėmis ir kartais muselinėmis meškerėmis. Žuviena skani, bet ašakota. Šapalas už strepetį turi didesnę paklausą. Šios tekančių vandenų žuvys užauga iki 30-40 cm ir ilgesnės, perkopia kilogramą ir daugiau. Meškeriotojai šias žuvis pažįsta labai gerai. Kūnas verpstės formos su plačia priekinėmis žiotimis galva. Šapalai gaudomi spiningu, dugninėmis, plūdinėmis, muselinėmis meškerėmis. Jų žuviena labai ašakota ir liesa. Iš strepečių genties trijulės meknė sutinkama rečiau nei kitos. Jaunos meknės panašios į kuojas, vyresnės – į šapalus, tačiau kūnas platesnis, galva žymiai siauresnė, trumpesnė nei šapalo. Meknių žuviena minkšta, bet labai ašakota. Išvirta pasūdytame vandenyje įgauna gelsvą atspalvį. Meknės užauga tokio pat dydžio kaip šapalai, meškeriojamos tais pačiais žūklės įrankiais. Lietuvoje dekoratyviniuose tvenkiniuose sutinkama aklimatizuota meknių atmaina – orfa (Leucicus indus var. orphus). Ji oranžinės ar raudonos spalvos, o juodi pigmentai koncentruojasi į dėmes.
Ruošiamasi prikelti
Teisus T. Mykolaitis teikdamas, kad mūsų upėse išnyko skersnukiai. Kažkada buvusi gausi žuvų rūšis nuo 2000 metų įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Skersnukis (Chondrostoma nasus) irgi priklauso karpinių žuvų šeimai. Be mūsų paprastojo skersnukio (Chondrostoma) gentyje Juozo Virbicko sudarytame Žuvų pavadinimų žodyne dar minimi Kubanės, Kuros, Ronos ir ilgasnukiai skersnukiai. Lietuvos upių paprastasis skersnukis nuo kitų Lietuvos vandenyse gyvenančių žuvų skiriasi savo apatinėmis žiotimis, kurių apatinis žiomuo sukremzlėjęs ir aštrus. Tai priedugninė rūšis, mėgstanti smėlingą ir akmenuotą dugną. Žuvys telkiasi tuntais, vengia stovinčio vandens ir labai stiprios srovės.
Su T. Mykolaičio polemika supažindintas Gamtos tyrimų centro (GTC) Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos vadovas dr. Vytautą Kesminas patikino, jog visos upių ir upelių žuvų rūšys rūpi mokslininkams bei Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų specialistams, tad yra tiriamos. Per pastaruosius dvejus metus ištirtos 25 skersnukių radvietės. Kol kas nesiseka suformuoti veislinė bandos, nes sugautas tik vienas skersnukis. T. Mykolaičio teiginys, jog šios žuvys mūsų vandenyse išnyko, yra teisingas, tad veisimui teks atsivežti iš Lenkijos. Tam jau baigiama ruošti skersnukio atkūrimo programa. Ji dabar aprobuojama Aplinkos ministerijoje. Tai patvirtino ir Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius. Taigi, tikėtina, jog skersnukiai bus dirbtinai veisiami ir leidžiami į tas vietas, kur jie anksčiau gyveno. Atkūrus šių žuvų išteklius įmanoma, kad jos, panašiai kaip lašišos ir šlakiai, „išplauks“ iš Lietuvos raudonosios knygos.
Gausios genties atstovas
T. Mykolaičio minimi ūsoriai taip pat priklauso karpinių žuvų šeimai. Lietuvos upėse aptinkamas paprastasis ūsorius (Barbus barbus) yra labai skaitlingos ūsorių (Barbus) genties atstovas. Apie 20 šios genties žuvų rūšių mėgstamos, auginamos ir veisiamos akvariumuose. Tik akvariumininkai ūsoriais ar ūsoriukais jų nevadina, bet įvardija barbusais. Tos žuvelės nedidelės, bet įdomios ir gražios. Mūsų upių suaugęs „galiūnas“ į vidutinio dydžio akvariumą netilptų, nes gali siekti 70-80 cm ir priaugti iki 6 ir daugiau kilogramų. Tai stiprios, kresnos, verpstės formos žuvys. Žiotys apatinės, jų kampuose ir ant viršutinės lūpos yra po du mėsingus ūselius. Pasak dr. V. Kesmino, GTC Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos akvariuminėje jau suformuota ūsorių banda, ruošiamasi juos veisti bei leisti į upes. Šioje srityje dirba ir Žuvininkystės tarnyba. Jos vyriausiasis specialistas Justas Poviliūnas akcentavo: norint pradėti veisti naują žuvų rūšį, būtinas konstatavimas, jog toks darbas tikrai reikalingas. Tam gali pasitarnauti ir žvejų mėgėjų nuomonės apie vienos ar kitos žuvų rūšies stygių, tad reikia koreguoti ateities darbus. Prieš pradedant dirbti su nauja žuvų rūšimi tenka susipažinti su visa prieinama literatūra, konsultuotis su kitų šalių šioje srityje dirbusiais kolegomis, vykti pas juos ir perimti patirtį. Labai svarbus bendradarbiavimas su GTC mokslininkais. Jie atlieka pageidautinų veisti žuvų tyrimus, o Žuvininkystės tarnybos specialistai vysto, plečia žuvų veisimo ir paauginimo technologiją.
Užtenka „rėmų“
„Su meknėmis kol kas nedirbame, bet, atsiradus būtinybei, galėtume. Nemanau, jog tai būtų labai sudėtinga, – įsitikinęs dr. V. Kesminas. – Kol kas negalima pasakyti, kad jų būklė kritiška. Kai kur pastebimas sumažėjimas, bet kai kuriose vietose jų dar yra pakankamai.“
Apie tai, jog meknių dar yra, liudija ir T. Mykolaičio minimi meškeriotojų laimikiai.
„Nežinia, kiek meknių iš viso pagauna mėgėjai. Matyt, ne visiems vienodai pasiseka. Mes, atlikdami tyrimus upėse, meknių irgi pagauname įvairiai, kartais mažiau, kartais daugiau, – pasakojo ichtiologas. – Kol su šia rūšimi kritinės situacijos nėra, meknių dirbtinio veisimo tyrimai nenumatyti, bet tai nereiškia, kad jų niekada nevykdysime ateityje. Kol kas gal užtenka kitų šios žuvų rūšies saugojimo ir gausinimo priemonių. Meknes gal būtų galima perkelti iš vienų vietų, kur jų yra, į kitas tinkamas joms gyventi ir veistis vietas.“
Apie kitokias meknių išteklių saugojimo priemones ir žuvų įspraudimą į „rėmus“ užsimena ir pats T. Mykolaitis. Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės meknes, lygiai taip pat kaip kiršlius, marguosius upėtakius, šapalus, draudžia gaudyti mažesnes nei 30 cm ilgio, ūsorius – 45 cm ilgio. Kaip ir visų žuvų, taip ir meknių bendras svoris „įspaustas į rėmus“. Vienos žvejybos metu sugautų žuvų bendras svoris negali viršyti 5 kg, o Kuršių mariose – 7 kg, neskaitant paskutinės sugautos žuvies svorio ir išskyrus atvejus, kai vienos žuvies svoris didesnis už nustatytą 5 kg ar 7 kg normą. Limituojamas ir sugautų žuvų skaičius. Vienos žvejybos metu leidžiama sugauti 2 vienetus ūsorių, nedaugiau kaip 5 vienetus šapalų ir meknių. (Bendras šių žuvų kiekis negali viršyti 5 vienetų.)
T. Mykolaitis teisingai pastebi, kad meškeriotojai bijo baudų. Aplinkosaugininkai atlieka savo darbą sąžiningai ir tiksliai matuoja sugautų šapalų, meknių ir kitų žuvų ilgius. Todėl, norint išvengti nemalonumų, būtina su savimi turėti ilgio matavimo priemonę, ar bent ant meškerykočio pasižymėti tos ilgius.
Vacio Paulausko nuotrauka
