Kiekvienais metais laukiamas rudens spalvų spektaklis ilgai netrunka. Lapkričio mėnesį lapai it susitarę ima masiškai kristi žemėn ir iš džiaugsmą kėlusio fenomeno tampa galvos skausmu tiek gyventojams, tiek savivaldybėms. Krūvos šlapių, pūvančių lapų ne tik praranda ką tik turėtą estetinį akcentą, bet ir prašosi kuo skubiau būti surenkamos.
O surenkama jų daug – kiekvieną rudenį iš Lietuvos miestų kelių, kiemų ir parkų sugrėbiama tūkstančiai tonų lapijos, iš kurios po to gaminamas kompostas. Vėliau tuos pačius lapus, tik jau komposto pavidalu, savivaldybės perka ir veža miesto augalams želdinti. Iš dalies toks intuityvus sprendimas yra pateisinamas – negrėbiami lapai užkimštų kanalizacijas, ilgiau augtų lapų uždengta žolė, o keliai taptų slidesni ir pavojingesni tiek pėstiesiems, tiek transporto priemonėms.
Vis dėlto, tam tikrose vietose lapų grėbti nebūtina. Pasak „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjo ir biologo Ainio Pivoro, nukritę medžių lapai yra neatskiriama vietinių ekosistemų dalis, turinti milžinišką svarbą tiek žmonių, tiek ir mažųjų organizmų gerbūviui. Todėl parkuose, kiemuose ir panašiose vietose, kur nevyksta eismas ir nėra rizikos paslysti ir susižeisti, lapus net naudinga palikti kaip natūralią trąšą, kuri ne tik padeda išvengti papildomų išlaidų, bet ir užtikrina platesnę bioįvairovę.
„Jei tam tikrose vietose lapus paliktume, vietinė ekosistema – miesto augalai, grybai ir vabzdžiai – plotų katučių it didžiulį tortą gavę, – sako biologas. – Visas miestas būtų praturtintas vertingomis maisto medžiagomis. Skaidomi lapai pamažu užpildytų mažiau trypiamas ar važinėjamas erdves, gamtoje natūraliai neegzistuojančius aštrius kampus. Ten jau kitais metais suklestėtų skaidytojų populiacijos, galėtų įsikurti vertingi vabzdžiai, augalai, grybai. Didėjanti miesto bioįvairovė, žalumos plotai ne tik didina miesto ekosistemos stabilumą, bet tuo pačiu švelnina transporto taršą, palaiko pastovesnę temperatūrą ir drėgmės lygį.“
Tačiau dažniau pasitaikanti realybė: lapai miestuose grėbiami vadovaujantis tik estetiniais sumetimais, neatsižvelgiant į naudą aplinkai. Maža to, kalnai lapų iki šiol atrandami buitiniuose konteineriuose arba apskritai yra sudeginami, o tai pridaro dar daugiau problemų – nemalonus kvapas, perpildyti konteineriai, į atmosferą paleidžiamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos ir orą teršiančios kietosios dalelės.
„Kai supranti, kad stuobrys miške yra vertybė, jis pasidaro gražus, jį vertini, saugai, – sako A. Pivoras. – Taip pat ir su lapais. Kai supranti, kad tai gyvybiškai svarbi dovana tūkstančiams organizmų, reikšminga medžiagų ciklo dalis – nebegalvoji, kaip jų atsikratyti. Tuomet, jei ir grėbi, tai sodyboje bent pasirenki, kam tas dovanas atiduoti, kuriuos augalus apmulčiuoti. Atiduodamas lapus žaliųjų atliekų supirkėjams žinai, jog jie dabar netoliese kompostuojami, jog jau kitąmet galėsi nusipirkti komposto savo vazoninei gėlei ar kitiems augalams. Metant lapus į konteinerius ar deginant niekas jokios naudos negauna.“
Geriausiai lapų nauda pastebima miškuose. A. Pivoras aiškina, kad kiekviename kvadratiniame miško paklotės metre šimtai tūkstančių dažnai mums net nematomų organizmų rudenį laukia lapų nuokritų, kurios padeda išlaikyti harmoniją visoje ekosistemoje.
„Miške, nors lapų niekas nerenka, jie vis tik nesikaupia, – sako biologas. – Čia su džiaugsmu juos tvarko tūkstančiai organizmų. Dalį lapų grybai, bakterijos pradeda skaidyti dar net nenukritus. Ant lapų paviršiaus matyti juodi, rudi taškeliai, miltelių pavidalo apnašos – tai grybų veiklos pėdsakai. Pavyzdžiui, klevo lapų juodulius sukeliantis grybas – klevinis žvynokas (lot. Rhytisma acerinum) – gali būti naudojamas ir kaip oro taršos indikatorius – kuo dėmių daugiau, tuo oras švaresnis. Lapams nugulus ant žemės, juos greitai apraizgo kitų grybų hifai, taip pat prie puotos prisijungia bestuburiai – sliekai, vabzdžiai, jų lervos ir įvairūs vienaląsčiai organizmai. Lapus apraizgiusi grybiena jau kitais metais dalį suskaidytų medžiagų mikorizės būdu grąžina atgal aplinkiniams augalams.“
Beje, nukritusi medžių lapija yra namai ir gyvybės šaltinis kitiems gyviams.
„Jei negrėbtais lapais mistų pūkuotos, gražios, juokingos pandos, tai, manau, lapus negrėbiančių būtų žymiai daugiau nei dabar, – sako A.Pivoras. – Nes šimtakojai juk ne tokie mieli… Bet galbūt ir jiems turėtume suteikti galimybę gyventi? Galbūt bent tam tikrose vietose?“.
Apie sengirės fondą
„Sengirės fondas“ įsteigtas po filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje, kuri įvyko 2018 m. kovą, tarptautinio „Kino pavasario“ festivalio metu. Daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkstančių žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dvejomis „Sidabrinėmis gervėmis“, rodomas 30 valstybių ir daugiau nei 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta „Sengirės fondui“ – išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.
