Vengrų pianisto Rezso Seresso (Režio Šerešo – liet.) daina „Niūrusis sekmadienis“ įėjo į istoriją kaip labiausiai depresyvi muzikinė kompozicija pasaulyje. Žurnalistai ją netgi pavadino „savižudžių daina“. Ir išties – policijos suvestinės yra beaistriai užfiksavusios, kad, jai nuskambėjus, įvairiose šalyse stipriai padidėja suicidų skaičius. Pradedant nuo 1936-ųjų šis muzikinis kūrinys buvo paeiliui draudžiamas Vengrijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, JAV ir kitose valstybėse dėl to, kad jo klausytojai masiškai pakeldavo prieš save ranką.
Atsisakė žydiško vardo
Būsimasis minėtos dainos kūrėjas pasaulį išvydo 1899 metų lapkričio 3-iąją Budapešte, žydų šeimoje. Vengrija tuomet buvo daugiatautės Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi (imperija gyvavo nuo 1867 iki 1918 metų). Šią šalį valdė austrų imperatorius Pranas Juozapas I, bet, remiantis konstitucija, abi valstybės pusės, Austrija ir Vengrija, turėjo savus parlamentus. XX amžiaus pradžioje čia aiškiai reiškėsi antisemitinės nuotaikos ir kova prieš žydų įtaką (pagal statistiką, tuo metu kas antras advokatas ar daktaras Vengrijoje buvo žydai), o vėliau, Vengrijos Socialistinės Respublikos periodu (1919 metų kovą – rugpjūtį), vyriausybėje, vadovaujamoje Belos Kuno, 32 iš 45 komisarų buvo žydai. Po šio valstybinio darinio žlugimo antisemitinės nuotaikos visuomenėje dar labiau sustiprėjo. Pogromai ir teroras pražudė tūkstančius žydų.
Štai tuomet Rudis Schpitzeris saugumo dėlei ir pasiėmė vengrišką Rezso Seresso (t.y. Režio Šerešo) vardą.
Dėl kivirčo su sutuoktine
Jaunuolis iš pradžių visai nemąstė apie muziko vardą. Jis pradėjo dirbti cirke, kur tapo oro gimnastu. Bet vienąsyk, atlikinėdamas sudėtingą triuką, susižalojo kairę ranką.
Su cirku teko atsisveikinti. Kad kažkaip užsidirbtų gyvenimui, vaikinas savarankiškai išmoko skambinti pianinu. Skambinant daugiausia krūvio juk tenka dešinei rankai. Dabar jis dirbo restoranuose ir pats kūrė dainas. Kompozicija, pavadinta „Dar viena naktis“, 1925 metais buvo išleista plokštele 16 tūkst. egzempliorių tiražu ir pavertė kūrėją žinomu.
Nuo 1930 metų pradžios Režio Šerešo vardas imamas sieti su Budapešto restoranu „Kispipa“ („Dūdelė“).
Kiek anksčiau muzikantas vedė. Jo žmona tapo viena iš gražiausių Budapešto moterų, vardu Helenkė. Vardan muzikanto ji paliko savo pirmąjį vyrą, turtingą paveldėtoją. Tačiau santuokinis poros gyvenimas nebuvo sėkmingas. Helenkė dažnai keldavo skandalus vyrui dėl pinigų trūkumo.
Būtent kaip eilinio barnio rezultatas ir gimė Režio Šerešo viena itin niūri melodija, vėliau pelniusi „Savižudžių dainos“ titulą. Tai nutiko 1933 m. Paryžiuje, į kurį muzikantas atvyko, bandydamas rasti darbą. Sutuoktiniai susivaidijo tiesiog gatvėje. Vyras sugrįžo į išsinuomotą butą, o žmona atsisakė eiti kartu. Muzikantas sėdo prie instrumento ir ėmė kurti melodiją, kurioje atsispindėjo jo skausmas ir neviltis.
Dainos premjera (kompozitorius sukūrė ne tik muziką, bet ir žodžius) įvyko tais pačiais metais Budapešto restorane „Kulacs“ („Gertuvė“). Kūrėjas bandė siūlyti jos natas ir Prancūzijos, ir Vengrijos leidėjams, bet iš pradžių kūrinys nieko nesudomino. Ko gero, taip buvo dėl dainos žodžių: sprendžiant iš visko, jie buvo tolimi nuo tikrosios poezijos.
Savižudybių vajus
Viskas pasikeitė 1935 metais, kai muzikantas atliko dainą savo draugui žurnalistui ir poetui Laslui Javorui. Šis pastebėjo teksto trūkumus ir pasisiūlė parašyti naujas eiles. Remiantis legenda, Javoras paskyrė jas savo draugei, kuri savo noru buvo pasitraukusi iš gyvenimo. Štai keletas dainos frazių: „Ašaros beprasmės, kiek jų belietum// Kas mano skausmas bejausmiams žmonėms// Meilė juk numirė//“
Dainą su naujais žodžiais ėmėsi atlikti vengrų „tango karalius“ P. Kalmaras. 1935 metų pabaigoje ji pirmąsyk nuskambėjo per radiją.
Tarsi atsakas į šią dainą, po visą šalį nusirito savižudybių banga. Policijos suvestinėse buvo pabrėžta, kad visi suicido atvejai įvyko tuo metu, kai iš radijo imtuvų skambėjo kompozicija „Niūrusis sekmadienis“. O batsiuvys iš Budapešto Josephas Kelleris, pakėlęs ranką prieš save 1936 metų vasarį, pacitavo eilutes iš dainos savo priešmirtiniame laiške.
Kambarinė pasitraukė iš gyvenimo, šalia savo kūno palikdama dainos natas. Finansų ministro patarėjas iššovė sau į galvą – ir vėl greta jo atsisveikinimo laiško gulėjo „Niūriojo sekmadienio“ partitūra. Du jaunuoliai nusišovė daugybės žmonių akivaizdoje, skambant šiai dainai, atliekamai čigonų grupės. Keletas žmonių su šios kompozicijos natomis rankose šoko nuo tilto į Dunojų. Kiti, klausydamiesi jos melodijos per radiją, išgėrė nuodų.
1936 metų pabaigoje su šia daina susijusių savižudybių skaičius pasiekė tokį lygį, kad Vengrijos vyriausybė uždraudė transliuoti „Niūrųjį sekmadienį“ per radiją.
Padėjo ryžtis paskutiniam žingsniui
Bet tuo metu šios dainos versijas paskelbė artistai iš kitų šalių: Petras Leščenka (Rumunija) ir Paulas Robsonas (Didžioji Britanija). Kiek vėliau, 1941 metais, „Niūriojo sekmadienio“ kompozicija tapo populiari ir JAV. Ją atliko Billy Holidey – garsi bliuzo atlikėja. Tekstas anglų kalba pasižymėjo dar didesniu polinkiu į suicidą: „Mirtis – ne svajonė// Juk po jos aš tave glamonėsiu// Iki paskutiniojo savo sielos atodūsio//“
Tiesa, Billy Holidey pabaigoje atliko papildomą kupletą, iš kurio sekė, kad visi veiksmai buvo atlikti sapnuojant.
Kaip ten bebūtų, šalyse, kur daina buvo transliuojama per radiją, taip pat buvo užfiksuota daug savižudybių. Berlyne vienas vaikinas, klausydamasis kompozicijos, nusišovė. Jo mylimoji pasitraukė iš gyvenimo, greta savęs padėjusi kūrinio natas. Niujorke moteris, dirbusi sekretore, nusinuodijo dujomis, skambant šios dainos melodijai; beje, savo priešmirtiniame laiške ji prašė, kad „Niūrusis sekmadienis“ skambėtų per jos laidotuves.
Žurnalistai suskaičiavo: „Niūriojo sekmadienio“ klausimasis susijęs su daugiau kaip šimto žmonių savanoriška mirtimi! O psichologai tikino, jog kompozitorius tyčia sukūrė tokią melodiją, kuri padėjo linkusiems į suicidą žmonėms žengti paskutinį žingsnį.
Net sovietinis lyderis susidomėjo
Kaip bebūtų keista, draudimai transliuoti šią dainą per radiją atvedė link to, kad Budapešto restoranas „Kispipa“, kuriame kompozitorius dirbo nuo 1935 metų, tapo itin populiarus. Kompozitorius atlikinėjo „Niūrųjį sekmadienį“ po keletą kartų per vakarą. Jis nepasižymėjo stipriu balsu ir griebdavosi dainos rečitatyvo.
Antrojo pasaulinio karo metais Režio Šerešo, kaip žydo, laukė liūdnas likimas: jis keletui metų pateko į nacių koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Jo motiną nužudė, bet pats muzikantas liko gyvas ir po karo sugrįžo į Vengriją, kur tęsė darbą restorane „Kispipa“.
Restoranas buvo įsikūręs vargingame Budapešto rajone. Pradžioje klientais buvo vargingi žmonės: darbininkai, taksistai, smulkūs prekeiviai, prostitutės… Šaltuoju metų laiku patalpą apšildydavo malkomis kūrenama krosnis, bet vis vien būdavo taip šalta, kad lankytojai nenusirengdavo viršutinių drabužių. Bet gandai apie mistinę „Niūriojo sekmadienio“ įtaką žmonių psichikai pakeitė požiūrį į šią įstaigą. Čia pradėjo lankytis turtingi žmonės, aštrių pojūčių mėgėjai, taip pat populiarūs aktoriai ir muzikantai. Restoranas tapo vietos įžymybe, turistai laikė savo pareiga jį aplankyti ir išgirsti originalųjį kūrinį, atliekamą jo autoriaus.
Tarp tų, kurie panoro susipažinti su pačios liūdniausios pasaulyje dainos kūrėju, buvo ir sovietinis lyderis Nikita Chruščiovas. Jis pabuvojo restorane „Kispipa“ per vieną iš savo oficialių vizitų į Vengriją.
Skurdusis milijonierius
Remiantis kompozitoriaus žodžiais, daina „Niūrusis sekmadienis“ pavertė jį nelaimingu, nes jis nuolat jaučiąs sąžinės graužatį dėl šitiek savižudybių. Gal ir dėl šios priežasties jis nepasiėmė iš banko Niujorke keleto milijonų dolerių – autorinį honorarą už daugybę šio kūrinio atlikimų. Po karo daina buvo išversta į daugybę kitų kalbų (tarp jų – ir kinų, esperanto), ją įrašinėjo ir atlikinėjo daugybė garsių muzikantų. Bet Šerešas iki savo paskutinės gyvenimo dienos liko neturtingu muzikantu, nors ir turėjo galimybę atsisveikinti su savo skurdžiu egzistavimu.
Jo gyvenimas baigėsi tragiškai: 1968-aisiais jis pabandė nusižudyti, iššokdamas pro langą, skambant tam pačiam „Niūriajam sekmadieniui“. Bandymas pasirodė esąs nesėkmingas, muzikantą su daugybe lūžių nuvežė į ligoninę, kur jis po keleto dienų pasikorė.
Restoranas „Kispipa“ gyvuoja iki šių dienų ir dabar vaišina išskirtinai vengriškais patiekalais. „Niūriojo sekmadienio“ kompozicija privaloma tvarka atliekama kas vakarą.
Parengė Jonas VANAGAS
