Nepamirškime ateities

Žodžių vėtymas išleidžiant savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ 1000-ąjį numerį

Žmogaus gyvenimas galėtų būti išmatuojamas ir metais, ir darbais. Gal tokia „matavimų sistema“ tiktų ir „Žaliajam pasauliui“. Štai praėjusių metų rugsėjy šiam leidiniui sukako 25-eri, tačiau pagalvojome, jog 2016-ais turėtų dienos šviesą išvysti 1000-asis „Žaliojo pasaulio“ numeris. Laikas yra nuostabus vedlys, paliepęs džiaugti ne vien juo, o ir išleistais gamtai draugiškojo leidinio numeriais.

Buvimas 25-erius metus jau įprasmintas. Prieš Jus, malonus skaitytojau, 1000-asis! Suvis neišpustėme jo, tegu būna tarsi eilinis, kuriame savo prasmingą, spalvingą ir informatyvų žodį gali skleisti vaikas ir suaugėlis, kaimo ir miesto gyventojas, mirtingasis ir mokslininkas… Svarbu, jog būtų tribūna tiems, kurie žodžius paleidžia ne pavėjui, o žaliąja prasme aprengę. Ji gali kiek atrodyti tarsi Motiejaus Valančiaus aprašytoji pilkoji sermėgėlė, tačiau tik kažką kiek pridengianti.

Galima būtų šia proga ir atgailauti, jog žaliasis pasaulis, kaipo prasmė ir gyvenimo suvokimas, neturėjo galimybių tapti kur kas didesniu reiškiniu Lietuvos gyvenime. Galima dėl to ir nesimušti krūtinėn, nes laikas visus vedasi už rankos. Gal ne tuo laiku gyvena ir „Žaliasis pasaulis“, tačiau tikėtina, jog tokiam leidiniui ateitis turėtų būti garantuota. Neatsitiktinai juk rašome ir rašome „Savaitraštis nepamirštantiems ateities“. Niekada neprašant sau geresnio gyvenimo, niekada neprašant „Žaliajam pasauliui“ šiltų ir sočių namų… Nes tarnystė visada galima.

Kitaip ir negalime, nes žmogus tėra gamtos dalelė, įnoringa ir mįslinga, tačiau teturinti tik savo įnoringą rytą ir mįslingą vakarą. Būties vedančiąja ir įprasmintoja galop tampa jos didenybė Gamta, kurios tikrojo vardo nė nežinome… O gal ir žinome, tik šiai žiniai skleisti vasnojančių žodžių vis ir nesugraibome…

Nesudrausmintieji žodžiai kažkur, tarsi ilgai laikytieji kišenėje žirniai (pasak poetą Joną Strielkūną, pasisvečiavusį ir „Žaliajame pasaulyje“), nuspirga po vilties aerodromus, kai panorsti atsidusti ir žodžiu įvardinti gyvenimus: Zenono Butkevičiaus, Leonardo Grudzinsko, Evaldo Navio, Remigijaus Ozolinčiaus, Jono Sasnausko, Rimanto Šimkūno ir kitų (anapilin jau pakviestųjų), kurie spalvingų prasmių ženklus nešė ir „Žaliajame pasaulyje“.

Žinau, jog teigiantys gyvenimą visada yra greta mūsų – autorių ir bendražygių.

Žinau, jog supykstama: neužtenka teigti, reikia kovoti.

Žinau, jog kovojantys kai ką pamiršta, o revoliucijos suvalgo savo vaikus.

Tačiau ką beveiksi su visai žinojimais, jų inventorizavimu, kai pavasaris už lango diemedžiu žydi…

Toks procesas, kuriame vaikštinėja žodžių porelė: nepamirškime ateities…