Minint Vidmantą Verbylą, prisimenant jo tėvelį (nusipelniusį miškininką Vincentą Verbylą, mokslų daktarą, ilgametį miškų ūkio ministro pavaduotoją, Lietuvos miškininkų sąjungos garbės narį), galėtume teigti, jog tęsiamos garsių miškininkų veiklos tradicijos. Teisybę sakant, miškininkų dinastijos kai kurių reformatorių neretai buvo ir įvardijamos kaipo galimos korupcijos galimos užuomazgos. Net šitaip!.. Varyk savo vaikelius toliau nuo girios…
Vidmantas Verbyla Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) prezidentu tapo 2020-02-22, kai jį išrinko Lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavimas, vykęs VDU Žemės ūkio akademijos salėje. Beje, anksčiau išrinktas prezidentas nesugebėjo perregistruoti LMS įstatų. Čia reikėtų akcentuoti, jog esama įregistruojant įstatus įvairių biurokratinių „lieptų“, kuriuos pereiti Vidmantui Verbylai (išrinktas dalyvaujant vienam kandidatui) prireikė apie 1,5 mėnesio.
LMS prezidentas renkamas dviejų metų laikotarpiui.
Pokalbio pradžioje iš karto teiraujuosi: kas gerai Lietuvos miškininkų sąjungos veikloje ir ką reikėtų tobulinti?
„Atsakyti būtų galima ir trumpai, ir kalbą ištęsiant… Atsigręžiant į praeitį, trumpai galima sakyti: gerai, kai tęsiamos tradicijos. Buvusios ir prieškario Lietuvoje, buvusios ir prieš mane išrenkant Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu. Žvelgiant į ateitį: Lietuvos miškininkų sąjunga turi būti veikli, dirbti glaudžiai su visais miškininkais, nepriklausomai nuo to, kur jie dirba – valstybiniame ar privačiame sektoriuje, teikti visokeriopą naudą Lietuvos žaliajam rūbui – miškams. Juk teikti naudą girioms, manau, yra užkoduota kiekvieno lietuvio širdyje. Ankstesnių metų patirtis parodė, jog Miškininkų sąjungos nariai aktyviau dalyvauja ne skyrių veikloje, o mieliau ieško bendraminčių pagal įvairius pomėgius ar veiklą. Todėl veiklą stengėmės organizuoti sukurdami sekcijas – jų yra net dešimt. Parengtas ir įregistruotas visiškai naujas Lietuvos miškininkų sąjungos tinklalapis www.miskininkusajunga.lt.
Grįžtant prie tradicijų… Blogai, kai mus visus užpuolė pandemija, lenkia prie žemės karantino sąlygos. Dėl to pastaruoju metu nevyko jokie profesiniai seminarai. Juk esame profesinė sąjunga. Tad siekiame dirbti ir prie įstatyminės bazė, poįstatyminių bei kitokių dokumentų.
Reikia ir vykdyti veiklą, sakyčiau, konkrečią. Tarkime, išrinkti girininkiją, kuri geriausiai vykdo ugdomuosius kirtimus, geriausiai besirūpinančia naujo miško įveisimu, dirvos ruošimas, geriausi atitinkamiems darbams mechanizmai, technologijos ir t.t. Anksčiau į šiems tikslams skirtuosius seminarus suvažiuodavo įvairių pakopų giri7 labui dirbantys specialistai, kuriems buvo sudaromos sąlygos tobulėti.
Kita vertus, dabar, esant VĮ Valstybinių miškų urėdijai (VMU) ir jos regioniniams padaliniams, mano galva, santykiai su tais regioniniais padaliniais jau ir sudėtingesni. Ne paslaptis, jog pertvarkant valstybinių miškų valdymą netekta daug gerų specialistų – kas išėjo savu noru, kai ko ir „paprašė“… Gaila, jog tikriems miškininkams-profesionalams net nebuvo padėkota už nuoširdų ne vienerių metų darbą, veiklą Lietuvos girių labui. Nesakyčiau, jog yra labai blogai, kai patyrusių profesionalų vietoje yra jaunesnė karta… Viską galima pradėti iš naujo, nuo pradžios. Tačiau patirtis – labai svarbu. Jaunimas turi tam tikrą laiką padirbėti kartu su patirtį turinčiu kolega. Tarkime, dabar susivokiu, jog bandomieji želdiniai kaip ir ne itin vertinami. Juk laikui bėgant jie teikia vis daugiau vertingesnės informacijos, tad gaila, kai jaunimas nevertina bandomųjų želdinių teikiamos informacijos. Jiems atrodo, kad viskas prasideda tik nuo jų veiklos. Kai kritiškai nevertinama praeitis, paprastai neišvengiama klaidų. Nekyla ir naujų užmojų, nes jiems įgyvendinti būtina remtis sukaupta patirtimi.
Tačiau grįžkime nuo technologijų prie Lietuvos miškininkų sąjungos veiklos…
Be abejo. Kai kurie momentai man jau ir visai nebesuvokiami. Tarkime, kaip vertinti tai, jog po valstybinių miškų valdymo reformos buvo kaip ir atsisakyta nuo miškininkų uniformų, kurios Lietuvoje buvo pripažįstama visais laikais.
Reikėtų kalbėti ne vien apie uniformas, puošusias ir savotiškai aukštinančias miškininką visuomenėje. Štai prieš kelis metus, spaudos konferencijoje žurnalistams pristatant naujuosius miškų padalinių vadovus, tuometis aplinkos ministras Kęstutis Navickas į mano pasiteiravimą apie visada regionuose buvusias urėdijas, suskubo pareikšti, jog urėdijos, prie padalinių pavadinimo, visada turės ir figūruoti – girdi, reikia tik lenteles keisti ir įteisinti, tarkime, taip: VMU padalinys – Telšių miškų urėdija… Lyg ne lietuviai, gerbiantys tradicijas, būtume, padrazdelenijomis besidžiaugiantys… Nors vietos gyventojai ir dabar sako: važiuoju į Telšių urėdiją.
Yra kaip yra… Po reformos miškininkai, kaip sakoma, liko vienmarškiniai. Išrengti. Tiesa, dabar girdėjau, jog VMU miškininkams jau siuva darbinius rūbus, kurie būsiantys gražūs, patogūs ir kokybiški. Tačiau darbinis rūbas nuo uniformos juk skiriasi… Irgi – tradicijų, miškininko prestižo negerbimas.
Kiek norėčiau sužinoti apie Lietuvos miškininkų sąjungos santykius su privačių miškų savininkais, privačiose giriose dirbančiais specialistais.
Tapus Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu pareiškiau: nepriklausomai nuo to, kur specialistas dirba (valstybiniame ar privačiame miške), visi, kurie susieti kokiais nors santykiais su giriomis, gali ir turi dalyvauti Lietuvos miškininkų sąjungos veikloje. Turiu pasidžiaugti, jog kai kurie privačių miškų savininkai pareiškė norą prisidėti prie Lietuvos miškininkų sąjungos veiklos. Miškininkų sąjungos narių sąrašo atnaujinimui parengėme anketą, nors, teisybę sakant, iš kai kurių sulaukėme atsako: seniai esame LMS nariai. Tačiau laikui bėgant daug kas keičiasi: darbovietės, pareigos, paštas, telefono numeriai ir kt. Siuntinėjome ir savo anketas, tai darome periodiškai – siekis buvo atnaujinti turimus duomenis. Gana daug buvusių aktyvių sąjungos narių, kai kas ir atsisakė dalyvauti LMS veikloje. Dauguma jaunimo taip pat nebeturi patriotiškumo miškininko profesijai.
Lietuvos miškininkų sąjungos veiklos barai gana platus. Juk jums rūpi ir švietėjiška veikla?..
Norisi organizuoti su visuomene vadinamąsias konferencijas. Vien dėl to, jog Lietuvoje miškininko prestižas yra labai, vaizdžiai sakant, puolęs… Miškininkai įvardijami tiesiog blogiečiais, kurie vardan pelno pasiryžę šnioti visus Lietuvos miškus, nors pats su tokiu teiginiu nesutikčiau. Niekas taip gerai nepažįsta miško gyvenimo, kaip jame nuolat dirbantis ir apie jo ateitį mąstantis žmogus.
Esama ir kitų konkrečių problemų. Štai Kupiškyje yra miškininko Povilo Matulionio muziejus. Povilas Matulionis – didis žmogus ir didis lietuvis, vienas iš žymių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, buvęs Miškų departamento direktorius, pirmasis Žemės ūkio akademijos rektorius. Kupiškyje – Povilo Matulionio gimtinėje – daug metų veikė jo vardo muziejus. Po miškų sistemos valdymo reorganizacijos Povilo Matuliono muziejus Kupiškyje nebeteko globėjo – Kupiškio miškų urėdijos. Pastatas atiteko turto fondui, todėl visa muziejaus medžiaga buvo pervežta į Kupiškio Povilo Matulionio vardo progimnaziją. Progimnazijoje yra mokyklos istorijos ekspozicija, bet vietos ten taip pat trūksta. Skirti kitą patalpą nėra galimybių – kaimo mokyklos uždarinėjamos, mokinių progimnazijoje daugėja, patalpų trūksta mokymuisi. Dar svarstyti variantai: muziejaus medžiaga papildyti Žemės ūkio akademijoje Miškų ir ekologijos fakultete esantį Povilo Matulionio kabinetą arba įsteigti muziejuką Girionyse. Deja, iki šiol niekas nepasikeitė. Negarbinga užmiršti tokių žmonių atminimą, todėl dėsime pastangas, kad vienokie ar kitokie sprendimai būtų kuo greičiau priimti.
Neramina ir Druskininkuose esantis muziejus „Girios aidas“ (miškininkų mokymo centras, kuris, girdi, niekam nereikalingas). Panaši situacija kaip ir su Povilo Matulionio muziejumi. Miškininkai tiesiog gal jau jokios savigarbos nebeturi.
O kuo čia dėta Lietuvos miškininkų sąjunga, ar ji yra pagrindinė kaltininkė prie to tariamojo prestižo sumenkimo?..
LMS prie to tikrai niekuo neprisidėjo, tačiau vienas iš mūsų tikslų – grąžinti miškininkams gerą vardą. Labiausiai gerą miškininko vardą menkina viešai skleidžiamas melas, kad miškininkai kerta kiek nori, kur nori ir kada nori. Ir svarbiausia, kad šiuo melu užpilta visa žiniasklaida, net kai kurie Seimo nariai kalba tai per televiziją. Sieksime įrodyti, jog ir miške reikia taikyti įvairias ūkines priemones. Štai gamtininkai aiškina, jog nešienaujamose salose biologinė įvairovė kinta ne mums reikiama linkme, įsigali vienos rūšies augalai stelbiantys kitus. Taip atsitinka ir giriose. Štai Dubravos rezervatinėje apyrubėje pasidairius matosi, jog girioje, kurioje neūkininkaujama, liko kone vien krūmai, lazdynai, brūzgynai… Medžio sėklytei sudygti po jų danga nėra jokių galimybių. Tokiu būdu suvienodėja ekosistemos – žolės, kerpės, entomofauna, kriptogamos ir t.t. – biologinė įvairovė skursta.
Galėčiau teigti, jog ne vien dėl pandemijos, o ir dėl miškininkų kaltės, galima sakyti, sutirpo jaunųjų miško bičiulių veikla, o po to dūsaujama, jog niekam nebereikia miškininkystės studijų… Realiai matykime: valstybinių miškų valdymo reformos organizatoriai puolė niekinti miškininkus, o dabar reikia kabinti penui pelenais balintą mutinį… Juoba, jog miškininkų vyriausieji paprastiems miškininkams paliepė „užsisiūti burneles“ ir su žiniasklaida nebendrauti – kalbinau keletą miškininku, išgirdau, jog pasirašė atitinkamą raštą, tad su žiniasklaidos atstovais nebendraus. Specialistas, pasirodo, nebėra laisvasis Lietuvos pilietis, o tik darbdaviui tarnaujantis baudžiauninkėlis. Pasijutau esąs lyg ir Šiaurės Korėjoje…
Miškininkai nenori bendrauti, nes VMU yra viešųjų ryšių skyrius, kuris turi teikti galimybę bendrauti su atitinkamu miškininku. Kai kam gal norisi kalbėti ar rašyti tik apie trūkumus, o ne apie teigiamus pasiekimus. Bent taip suvokiu situaciją.
Lietuvos miškininkų sąjunga pernai pavasarį buvo sukvietusi biologijos mokytojus, siekiame, kad ir nuotoliniu būdu dirbti ir su moksleiviais. Nuotoliniu būdu penkiose mokyklose skaitytos paskaitos. Prisipažinsiu, jog naujausių duomenų apie jaunųjų miško bičiulių būrelius dar neturiu.
Žinau, jog pasirašyta dėl jaunųjų miško bičiulių veiklos trišalė sutartis tarp Lietuvos miškininkų sąjungos, Aplinkos ministerijos, Valstybinių miškų urėdijos. Ar iš pastarųjų dviejų institucijų Jums bent dabar žinomi specialistai (anksčiau tokie visada buvo), kurie atsakingi už jaunųjų miško bičiulių veiklą?
Jokio rimtesnio susitikimo ar aptarimo iki šiol minėta tematika nebuvo. VMU jaunaisiais miško bičiuliais lyg ir rūpinasi Sandra Rimkienė (viešieji ryšiai), o Aplinkos ministerijoje – nežinau. Gal tai yra Nerijaus Kupstaičio žinioje?..
Kaip ten bebuvę, tačiau jaunųjų miško bičiulių veiklai Aplinkos ministerijos sistemoje kasmet skiriamos atitinkamos lėšos. Vieniems tai atrodo gana ženklios, kitiems – katinėlio ašaros… Kur tos lėšos „paskandinamos“ pandemijos atveju?
Tos lėšos atitenka Valstybinių miškų urėdijai. Jei anksčiau jauniesiems miško bičiuliams net lauželiui miškininkai žabarų nedavė, dabar – viskas bus įskaičiuota. Bus galima arbata, sausainiu pavaišinti jaunąjį miško bičiulį.
Tiesa, kalbant apie jaunuosius miško bičiulius, dar norėčiau priminti, jog nūnai iš 26 regioninių VMU padalinių LMS nariai yra tik 15-oje padalinių (gerai, jei yra po 1-2 paprasti žmonės žmones, kad ir eiguliai; tiesa, iš Telšių, Kretingos, Tauragės, Vilniaus esama ir daugiau). Susvetimėjome, kaip tada patriotiškai prakalbėsime apie pamainą, jaunųjų miškininkų auginimą ar ugdymą?..
Tad susivokiu, jog dėl jaunųjų miško bičiulių kokios nors koordinacinės tarybos (kuriose buvo atstovai iš kiekvienos urėdijos, juk Lietuvoje prieš valstybinių miškų valdymo reformą buvo priskaičiuojama per 400 jaunųjų miško bičiulių būrelių; dabar jiems suskaičiuoti užtenka ir rankos pirštų skaičiaus) net nėra. Vyksta kažkas, ką galėtumėme įvardinti lėšų įsisavinimu (dar rėkiant: valstybe, reikia lėšų specialistams miškininkams rengti Žemės ūkio akademijoje – Noreikiškėse, ar Miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje – Girionyse) imituojant veiklą (viską nurašant ir pandemijos labui)?..
Manyčiau, jog čia kiek kalta ir Lietuvos miškininkų sąjunga, ir aš pats asmeniškai. Tiesa, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija kartu su Lietuvos miškininkų sąjunga moksleiviams (jauniesiems miško bičiuliams) Girionyse organizavo konkursą. Veiklos įvairovė (ir esant pandemijos sąlygoms) su jaunaisiais miško bičiuliais tikrai galima – konkursai, viktorinos (kad ir prie kompiuterio sėdint), pažinimo žygiai į girias (laikantis saugumo) ir pan.
Jaunųjų miško bičiulių veiklą mokyklose, dalyvaujant girininkams, reikia atnaujinti, plėsti, kad į mokymosi įstaigas ateitų vis daugiau būsimųjų miškininkų. Nors… Tai gal atsitiks tik dešimt metelių rimtai dirbant. O dabar…
Beje, man pasiskambinus vienai iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovių, išgirdau skepticizmą – girdi, miškininkai, norite tik teigiamai reklamuotis miškus kirsdami.
Dėkoju už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotrauka
