Parengė Kostas JANKUS

Neišgliaudytos gamtos mįslės  

Konkursui GAMTOS PASAKA - 2019. Čia ūžė Ginkavos malūnas... (Vytauto ŽEMAIČIO, iš Senųjų Trakų, nuotrauka)

Mūsų planetoje esama vietų ir reiškinių, kurie iki šiol lieka neįmintomis mįslėmis. Nežiūrint aukšto technikos progreso, šių dienų mokslas niekaip neįstengia paaiškinti šių fenomenų esmės…

 

Rausvas baltame fone

Tik įsivaizduokite: rausvas ežeras, apsuptas balto pakrantės smėlio, pereinančio į tankų žalią eukaliptų mišką, o tolėliau, už keleto dešimčių metrų tyvuliuoja žydros spalvos Ramiojo vandenyno vandenys. Tai – Hilerio ežeras Australijos pietvakariuose. Iki šių dienų niekas nesugeba paaiškinti, kodėl šio ežero vanduo – rausvos spalvos.

Hileris – ne vienintelis rausvas vandens telkinys mūsų planetoje, tačiau tarp žinomų jis pats paslaptingiausias. Kitame Australijos ežere analogiškas vandens atspalvis grindžiamas daugybe jame gyvenančių smulkių vėžiagyvių ir mikroorganizmų. O Retbos ežero, tyvuliuojančio Senegale, vandens rausvumą nulemia dumbliai. Bet šie paaiškinimai Hilerio ežerui neaktualūs: jo lygiame ir akmenuotame dugne jokie dumbliai neauga.

Hilerio ežero druskingumas kelis kartus viršija vandenyno vandens sūrumą Australijos pakrantėse. Būtent todėl XX a. pradžioje šiame ežere buvo vystoma druskos gavyba. Dabar šią nuostabią vietą lanko tiktai turistai. Beje, ne visiems tokia kelionė pagal kišenę: norint pažvelgti į šį fenomenalų ežerą, reikia naudotis oro transportu, o tai – nepigus malonumas.

Pavojingos įgriuvos

Reta ir grėsminga anomalija tyko žmonių ant JAV esančios Maunt Boldi kalvos. Ši kalva – didelė smėlio kopa, laikoma gyva ir keliaujančia, nes, vėjo veikiama, pasislenka per metus kelis metrus į šoną. Tiesa, pavojus slypi ne jos „kelionėse“, o paslaptingose duobėse, kurios ima ir susiformuoja šioje kopoje.

37 metrų aukščio Maunt Boldi kalva, aukščiausia smėlio kopa netoli Mičigano ežero pietinės pakrantės, – išskirtinis gamtinis darinys. Nukentėti nuo jo gali bet kuris turistas, atsitiktinai atsistojęs ant „lemtingojo taško“ – slaptos smėlio duobės.

Pirmąja gamtinio darinio auka vos netapo šešiametis berniukas. Mažasis turistas Natanas Vesseris pateko į bėdą, kai tiesiai po jo kojomis atsivėrė trimetrinė įgriuva. Laimei, iš smėlio spąstų Nataną pavyko ištraukti gelbėtojams. Po šio atvejo mokslininkai pradėjo tirti šį paslaptingą reiškinį – smėlio duobių atsiradimą kopoje, ir nustatė, kad pavojingos įdubos atsiranda šioje kalvoje reguliariai. Tačiau iki galo paaiškinti šio reiškinio priežasties tyrinėtojai neįstengia. Kol kas iškelta hipotezė, kad, kalvai judant, kai kuriose jos vietose susiformuoja tuščios ertmės, kurias vėjas iš viršaus pridengia plonu smėlio sluoksniu. Mokslininkų nuomone, Maunt Boldi kalvos tuštumos gali būti laikomos nauju geologiniu reiškiniu.

Veržlusis supervulkanas

Uturunku – pats neįprasčiausias ir pats paslaptingiausias vulkanas pasaulyje. Tai milžiniškas šešių kilometrų aukščio stratovulkanas Bolivijos pietvakariuose, kuris paskutinį kartą buvo išsiveržęs maždaug prieš 300 000 metų. Kuo gi jis unikalus? Palydovinių stebėjimų dėka pavyko nustatyti, kad jo požeminės kameros gali prisipildyti dešimt kartų greičiau negu kitose vulkaninėse struktūrose: per vieną sekundę – vienas kubinis metras magmos. Dėl to visa vietovė aplink vulkaną kasmet pakyla keletą centimetrų, o kaip ilgai tęsis Uturunku virtimas supervulkanu – nežino niekas.

Jeigu taip nutiks, 40 proc. planetos gyventojų egzistavimui iškils pavojus. Mat Uturunku išsiveržimas sukels gamtinę ir demografinę katastrofą. Jeigu naujai susiformavęs supervulkanas nubus, iš jo išsiveržę pelenai ir sieros garai pasieks stratosferą ir tarsi audeklu uždengs visą planetą. Saulės spinduliai neprasiskverbs į atmosferą, sumažės temperatūra. Dujos virs sieros rūgštimi, kuri užlies Žemę kartu su krituliais. Panašų efektą galėtų sukelti nebent branduolinė žiema.

Visareginti Sacharos akis

Kosmonautai, žvelgiantys į šį keistą geologinį objektą pro kosminių laivų iliuminatorius, sako, kad jiems jis primena vaikišką piramidę, suvertą iš skirtingų spalvų žiedų.

Tiesa, šis gamtos stebuklas – visai ne vaikiškas ženkliukas. Rišato struktūra, kitaip vadinama Sacharos Akimi, – tai 50-ies kilometrų skersmens darinys iš koncentriškų žiedų tiesiai didžiosios dykumos vidury. Betarpiškai atsidūręs šioje vietoje ir žvelgdamas į akmeningą dykumą su besikaitaliojančiomis žemumomis ir aukštumomis, niekada nepasakysi, kad iš kosmoso šitie gigantiški žydri ratilai atrodo šitaip įspūdingai. Nuo pirmųjų kosminių misijų 1960 metais Rišato struktūra tarnavo orientyru kosmonautams orbitoje.

Anksčiau laikyta, jog šis keistas gamtinis objektas atsirado prieš šimtus metų į Sacharą nukritus meteoritui. Tačiau Rišato struktūra neturi įdubos, kuri charakterizuoja panašaus dydžio objektus. Nuo meteorito kritimų vietos Sacharos Akis skiriasi dar ir tuo, kad grunto nuosėdos čia guli įprastiniu pavidalu, t.y. neliestos.

Meteorito kritimo teoriją ir teoriją apie nežemišką šio darinio kilmę paneigia šių dienų mintis – kad Sacharos Akis yra grynai geologinės kilmės.

Iš pradžių pakilo Žemės pluta, o vėliau į darbą įsitraukė vėjas ir vandens srautai. Būtent daugelio amžių erozija ir pagimdė „visareginčią akį“. Paslaptingi koncentriški ratilai iš esmės yra ne kas kita, o besikaitaliojantys nuosėdiniai, metaforminiai ir vulkaniniai sluoksniai, susiformavę erozijos poveikyje. Yra laikoma, jog pats seniausias Sacharos Akies žiedas susiformavo maždaug prieš 600 milijonų metų.