Praėjusią vasarą, kaip ir kitas ankstesnes, su mama kone mėnesį praleidau ne mieste, o sode, kuris yra atokioje vietoje, nuo miesto nutolęs gal dvi dešimtis kilometrų. Greta mūsų sodo ošia sena giria, na, gal ir ne tokia sena, tačiau medžiai įspūdingi.
Tiesa, tokie pat įspūdingi man atrodo ir sodo sklype augantys vilkdalgiai, kaip tas gėles vadina mano tėvai. Dar yra graži dviguba, kaip mama sako, „astilbių sienelė“, pražystanti ir daugeliui užstojanti kelią.
Už tų vilkdalgių ir astilbių tvorelės – kaimyninis sodas, kuriame nuolat sukosi žaliūkas vyrukas Giedrius. Ant nugaros jis pastoviai buvo prisikabinęs chemikalų purškimui skirtą įrangą. Kaimyno sode nebuvo jokių gėlių, tik kruopščiai prižiūrimas didžiulės vejos plotas. Štai į tą plotą kaimynas Giedrius ir purškė, kaip mama sakė, „visokius roundapus“… Kai tas kaimynas labai įsisiautėdavo su savo purškimais, mes su mama bėgome kuo greičiau į savo namą, būnant jame kone pusdienį.
Tačiau pasakoti norėjau visai ne apie veją prižiūrintį kaimyną, o apie savitą nuotykį mūsų sode.
… Kartą su drauge žaidėme kamuoliu. Šis ėmė ir nuskrido „astilbių tvorelės“ viduryn. Įkrito tiesiog tarp dviejų tankiai suaugusių augalų juostų. Sumaniau pati, be mamos pagalbos, išsikrapštyti kamuolį. Įkišau galvą į tankmę ir… Prieš mane – kiškio akys. Kad šoks! Tiesiai man per galvą… Ir nukūrė.
Nubėgau į namelį ir apie tai papasakojau mamai. Kartu su ja grįžome apžiūrėti kiškio guolio.
Pasirodo, kiškis visai gerai įsitaisęs. Guolis apsaugotas kerotų augalų iš visų pusiu, tik striktelėjęs aukštyn kiškis galėjo iš šios vietos pasišalinti. Bent jau man taip pasirodė…
… Vieną dieną mūsų sodo kaimynas Giedrius, ko gero, pastebėjęs vejoje ar jos pakraščiuose kiek piktžolių, kad įniks vėl purkšti visokius roundapus… Mes su mama greitai pasislėpėme sodo namelyje, įsijungiau televizorių, tad tą popietę ir vakarop į lauką nėjau.
… Kitą dieną iš ryto išvykome į miestą. Atgal grįžome gal po keleto dienų. Mama, išlipusi iš automobilio, net aiktelėjo – mūsų „astilbių sienelė“ buvo pageltusi ir sukritusi. Gal ir apkapota.
„Kaimyno darbas… Vėl visokiais roundapais, tarsi vandeniu, laistėsi… Sodą tatai ruošiasi parduoti, tad reikia vejai, jos pakraščiams, prekinės išvaizdos… Daugiau pinigų gaus iš to, kas taipogi mėgsta chemikalais prekinę išvaizdą susikurti…“, – atsiduso mama.
Ji tądien dar neleido manęs į lauką, kad „nuodų neprisikvėpuočiau“. Kitądien iš lėto prisiartinau prie vietos, kuri buvo vadinama „astilbių tvorele“. Nugelto, nunyko toji „tvorelė“, iškapota. Gal su lazda daugelį kartų tvota.
„O kur mano zuikelis…“, – tyliai sau pratariau.
Praskleidžiau žolės kuokštelius toje vietoje, kur prieš kurį laiką krito mano kamuolys. Į mane žvelgė negyvos zuikio akys… Gal chemikalais nunuodyto, gal lazda užvanoto…
… Po mėnesio pasirodė naujas sodo kaimynas. Man atrodo, jog jis dar aktyviau ėmė purkšti savo sklypą dvokiančiais chemikalais.
… Vasara dar nebuvo suvis pasibaigusi. Bet mes su mama pasistengėme kuo skubiau išvykti iš vietos, kurią anksčiau abi labai mėgome.
„Ateina kiti laikai, ateina kiti papročiai, ateina kiti kaimynai…“, – atsiduso senyvas sodo kaimynas, įsikūręs kitoje pusėje, palydėdamas mus, išvykstančiuosius.
