Kai Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) Biržų skyrius pakvietė visus Lietuvos gyventojus, mylinčius medžius ir Lietuvą, pagal galimybes Lietuvos šimtmetį pasitikti ugdant po šimtą ąžuoliukų, gauname skirtingų pritarimų bei paklausimų. Netikėtai populiariausia kryptis – tarp medžių išsaugoti senuosius vietovardžius. Neperseniausiai ir karvės vardus turėjo.
„Dabar vietoje buvusio kaimelio – tik kadastriniai numeriai“, – piktinasi vienas pašnekovų.
Šio straipsnio apimtį susiaurinti tik iki buvusių mokyklų sodybviečių paskatino ryžtingi, prasmingi drąseikiečių darbai. Be savireklamos, sutartinai dirbdami buvusios mokyklos vietoje prie senų medžių pastatė atminimo akmenį. O kodėl to negalima kitur?, – kilo gero pavydo paklausimai.
Ne visur to reikia, ne visur įmanoma. Bet domėdamasis užugirio, dar palatve vadinama, vietove tarp Biržų girios ir Nemunėlio, esu surašęs kur mokėsi tų vietovių gyventojų vaikai 1930 metais. Pirmasis „taškas“ – Kvetkai. Mokytoja A. Zarankaitė. Kam parankiau – nueidavo net į Latvygalą, kur mokytojavo K. Lunskaitė ir B. Balbierius. Virškupėnuose mokytojavo J. Kuodys, o Kuokaviečiuose – J. Serapinas. Kėželių mokytoja dirbo J. Zumbra, Totorkalnio – J. Chmieliauskas. Toliau nuo Nemunėlio, bet pagirės kaimelių vaikams veikė patraukli Bėčiūnų pradžios mokykla, kur mokytojavo būsimo rašytojo Petro Skodžiaus tėvas.
Aukščiau pateiktas sąrašas teigia, kad užugirio – palatvės gyventojų vaikų švietimui buvo įsteigtos, veikė septynios švietimo įstaigos. Dar pokaryje, ištrėmus Panemunės dvaro savininkus Koscialkovskius į Sibirą, buvo įkūrę Panemunės mokyklą, veikusią savininkų svetainėje ir miegamajame. Dabar – nelikę nei vienos veikiančios. Kai kurių net pamatai panaikinti.
Sunku pervertinti buvusių mokymo įstaigų įnašą į to krašto gyventojų kultūrinę, socialinę raidą. Suprantamas buvusių mokinių ryžtas kaip nors įamžinti savas pirmąsias mokslo šventoves. Bet…
Rugpjūčio pradžioje aplankėme vieną iš septynių panaikintų mokyklų – Kėželių sodybvietę. Jau iš tolo matyti, kad čia nebeskambėti mokykliniam varpeliui. Net gandrai, ant aukštos elektros laidų atramos susinešę solidų lizdą, pasitraukė. Gal jų netenkina tokie nepatogumai, kaip virš lizdo iškilusios medžių viršūnės. Nedaug gyvybės ir ant žemės. Tarp sulaukėjusių obelų, neišgenėtų kitų medžių iškilę cementiniai laipteliai nebyliai kviečia pakilti į buvusį mūrinį pastatą, kur eilę dešimtmečių aidėjo vaikiškas šurmulys. Ir tik varpelis primindavo, kad susirinkę ne tik išdykauti, bet susikaupti ir mokytis.
Susikaupėme ir mes, apmąstydami lankomo ne mažiau hektaro dydžio miškelio ateitį dirbamų laukų apsuptyje. Tai ne Drąseikių stambi gyvenvietė. Kėželiuose mokyklos atminimo žymeklį galima statyti už išlikusių laiptelių. Išgenėti, kitaip „gydyti“ senuosius, istoriją menančius medžius. O buvusio stadiono vietoje, kur priaugę menkaverčio jaunuolyno, prašviesinant sodinti ąžuoliukus. Tiek, kiek čia dirbo mokytojų ir mokėsi jų mokinių. Bet tai tik svajonės. Be aiškumo kas plotų savininkai ir kaip tam pritartų visų lygių valdininkija. Tik nuo jų dalykiško požiūrio priklauso ar suskambėti bent simboliniam mokyklos varpeliui atidengus atminimo ženklą.
„Buvusią sodybvietę ženklina du vieniši medžiai. Kiek arų reikia užsodinti kitais medeliais, kad tai būtų įteisintas kaip oficialus privatus miškelis“, – klausia Vilniuje gyvenantis valdų savininkas.
Iš Kauno antrina, bet kitaip: sodybvietė nemažos gyvenvietės pakraštyje. Gyvulių nelaikome, daržų nesodiname. Tad buvę kolūkiniai arai „apeina“ savaiminiais ąžuoliukais, kaštonais, uosiais, liepomis. Tik šiek tiek pasitvarkius – vertingų medžių miškelis. Bet pagal dabar veikiančius įstatymus ar tai netaps visos gyvenvietės nuosavybe? Vieni grybaus, kiti šunis vedžiosis, dar kiti šiaip iškylaus, – baiminasi.
Tokia liūdna dabarties realybė. Daug ką lemia valdininkijos gausa. Bepigu buvo mūsų seneliams. Beraščiai. Bet gamtą jausdami širdimi, gimus anūkui sodino medelį, antram – antrą…
Jono Dagilio nuotrauka
