Mano senelis turi nuosavą mišką. Dažnai ten ir mane pasikviečia. Patinka man buvoti girioje, kur įdomu visais metų laikais.
Kaip gražu ten pavasarį, kai viskas atgyja. Galima tiesiog visą dieną vaikščioti ir džiaugtis pavasarinėmis gėlėmis, medžių žaliosios spalvos atkutimu, švelnaus pavasarinio vėjelio nešiojamais pavasario kvapais. Tikrai… Kas buvo pavasarį girioje, puikiai žino, jog miškas tiesiog pateikia įvairiausių kvapų puokštę…
Žinoma, toji puokštė kur kas puošnesnė atėjus vasarai. Pavasarį girioje įsikūrę paukščiai jau mažiau praneša apie savo buveines, tačiau… paukščiai visada kalba. Bent taip man atrodo. Štai einu miško takeliu, o virš galvos praskrendantis koks paukštis jau ir įspėja kitus: eina čia kažkoks ne iš mūsiškių…
Vasarą labai mėgsti girioje aptikti įvairių miško gyventojų namelius, kurie dažniausia būna vienoje ar kitoje oloje. Smagu prisėsti tolėliau, pasiimti žiūronus ir stebėti: kas išlįs iš olos. Kartais iš jos ir laputė pasirodo… Atsargi tokia… Net man būnant suvis toli, pajaučia ir ilgėliau spokso mano pusėn. Gal ir dėl to, jog vėjas atneša žvėreliui mano kvapą – blogą poziciją stebėjimui išsirinkau.
Patinka iš tolo stebėti ir ežiukus, nors juos neretai pamatau ir mieste, ypač ten, kur netoli yra kokie krūmynai.
Tačiau atėjus rudeniui ir nuvykus į senelio girią su ežiuku pasilabinau kiek kitaip. Mat su seneliu nutarėme mažyčiame namelyje, pasistatytame girioje įrankiams palikti, nakvoti. Namelis „pakeltas ant kojyčių“, tad naktį po šiuo menku statiniu renkasi kai kas nakvoti ir be mūsų.
… Naktį nubudau ir stebiuosi: po grindų lentomis tarsi kažkas cypauja ar šnopščia… Pradžioje kiek išsigandau, tačiau įsidrąsinau ir pabeldžiau į grindis. Šnopavimas nutilo. Dar kiek pasiklausiau, bandžiau užmigti, bet vėl girdžiu, jog po grindimis kažkas miega – giliai alsuoja, tarsi ir švelniai cypauja, tarsi šnopštauja… Pamaniau, jog laikas kelti senelį, pasakyti, jog kažkas mus gali užpulti. Tačiau susivaldžiau, juk girioje plėšikas ir neturėtų ką veikti, tad koks žvėris čia ramybės man neduoda… Tikrai…
Taip save ramindamas, žinoma, tuoj užsnūdau ir giliai įmigau.
„Seniai taip gerai miegojau…“, – rytą rąžėsi senelis, tarsi laukiantis mano panašaus pasakymo.
„O aš buvau nubudęs… Kažkas miegoti nakčia neleido… Lyg dūsavo, lyg cypčiojo…“, – pasiguodžiau seneliui.
„Žinau, gerai žinau, kas tave migdė, nors tu ir suvis nenorėjai užsnūsti…“, – šaipėsi senelis.
Atidarius namelio duris ir abiems išėjus į lauką, senelis pasiūlė pasilenkti, pasižiūrėti: kas ten yra įsikūręs po „namu ant kojyčių“?
„Matai, kiek lapų ir visokių žolelių bei šakelių sunešta. Kieno ten galėtų būti buveinė…“, – šypso senelis.
„Gal miško pelės…“, – sakau.
„Kur tau čia pelės… Tu miegojai, galima sakyti, vienoje lovoje su ežiukų šeima! Čia – ežiukų lizdas, gana gerai užmaskuotas, sunkiai kokios laputaitės pasiekiamas…“ – tarsi džiaugėsi jau seniau aptiktu radiniu, t.y. ežiuko buveine, mano senelis, pridūręs, jog kiek ir paglobojantis maistu ežiukus.
Ir sumanyk šitaip: miegojau kartu su ežiuko šeimyna.
Taip gali nutikti gal tiktai girioje, gal tik tokiame mažame, prie žemės beveik prisiplojusiame senelio miškininko namelyje!
