Mums atrodo, kad praeina laikas (1)
2016-ųjų Gamtos kasdienybės, anomalijos ir atradimai
Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA-2016.
Plungė. Ruduo Oginskio parke...
Jono IGARIO (Telšiai) nuotrauka
Mums atrodo, kad praeina laikas,
Iš tiesų praeiname tik mes.
Raineris Marija Rilkė
Poetas dviem eilutėm pasakė tą patį, ką mokslininkai užrašo ilguose traktatuose. Mes praeiname. Bet paliekame kažkokius savo ženklus. Žmogus nuo gyvūno skiriasi ne tiktai tuo, kad turi sielą, bet ir tuo, kad sugeba šitaip matuoti laiką: praeitis, dabartis, ateitis. Gyvūnai viską jaučia, savo gestais ir balsu gali parodyti, kaip veikia juos aplinka, bet gyvena jie tiktai dabartyje. (Žinoma, yra hipotezių, esą, kai kurie gyvūnai savo praeitį jaučia.) Gyvūnų dienos ir nakties ritmą diktuoja instinktai, ir tame ritme daug monotonijos. Bet žmogus per ilgą savo gyvenimą, o gyvena jis gerokai ilgiau nei dramblys, taip pat neišvengia monotonijos bei melancholijos. Yra tokia Michailo Prišvino impresija: sėdi dviese prie vakaro lauželio ir kalbasi. Vienas yra sodietis, paprastas kaimo žmogus, kitas – gamtininkas, visur matantis sudėtingą, sunkiai apibūdinamą pirmykštės gamtos pulsavimą. Ir klausia jis to sodiečio: kaip tu aprašytum vasaros naktį, visko juk teko išgirsti žvejojant ir į namus grįžtant vėlų metą. Sodietis sako: naktį krūme tupi kažkokia paukštytė ir gieda, fit-fit, fit-fit… O toliau, klausia gamtininkas, o kas toliau. O toliau nieko, sako sodietis, visą naktį šitaip: fit-fit, fit-fit…
Ir vis dėlto geriau, kai bandoma pajusti daugiau besisukančio metų rato garsų bei spalvų, kai stengiamasi aprašyti viską. Po daugelio metų kokia menka detalė gali pasirodyti svarbi, daug svarbesnė nei šiandien.
Žiema: Vaikšnoro Ravo šlaite – slenkantys ledynai
Smarkiai šalti pradėjo gruodžio 29 -ąją, o sausio 3-čią – jau 22 laipsniai šalčio. Ant pirkios langų – šerkšno žvaigždės ir paparčių lapai. Niekada nesu matęs nei lelijų, nei tulpių – netiksliai mūsų poetų eilės nusako žiemos raštus ant langų. Sausio 7-ąją sustoja Nemunas. Ledas gana lygus, nes vanduo visur sušalo staiga, nesusigrūdo lytys. Šaltis laikosi, ir blogiausia, kad visai mažai sniego, todėl kai kurie daugiamečiai augalai gali apšalti. Radijas sako, kad Žemaitijoje sniego jau 15 centimetrų. Rytą, septintą valandą, labai gražiai atrodo delčios pjautuvas šalia Aušrinės žvaigždės, visai greta. Net ir aštuntą valandą, kai rytų skliautas ima rausvėti, mėnulis ir Aušrinė šviečia ryškiai… O už Aušrinės kaimo eglyno, girdžiu, smarkiai loja Danutės Balčienės šunys, aišku, kad šernai knisa jos pievas.
Vakar į Liškiavos parduotuvę ėjau pėsčias pro Bitinų Balas ir pro Balčiaus Pyterio sodybą, mačiau migracinius šernų takus. Dieną jie druni veimutinių pušų tankmėse, o naktį išeina į pievas ir rausia jas, ieškodami pendrakų. O pažvelgęs į tvirtą Bitinų Balų ledą, pagalvojau, kad dabar pats tinkamiausias laikas vežti čia rogutėmis akmenis ir daryti akmens pylimus. Kai pavasarį akmenys nuskęs, tu vienas žinosi, kur yra akmenų rūža ant dugno, ir aišku, kad ten slėpsis lydekos. Patrauksi blizgę šalia tos akmenyčios ir pajusi smūgį.
Jau dešimt dienų laikosi šaltas anticiklonas, todėl ir sraunusis Krūčius po storu ledo šarvu. O stačiame Vaikšnoro Ravo šlaite, jau netoli Krūčiaus, kur srūva šaltiniai, atsiranda gūbriuotas ledynas, ir matyti, kad vis slenka jis žemyn. Greitai visas aukštas erozinės raguvos šlaitas pasidengs ledu…
Šeštadienis. Kūrenu pirtį, bet mažam šulinėlyje nėra vandens. Dvidešimties centimetrų pločio drenažo vamzdyje, kur visada kaupiasi požeminės upės vanduo, dabar tik ledas. Vandenį tenka atsinešti iš Krūčiaus, bet ir ten kirviu pramušti ledo šarvą nelengva. Pagalvoju, kad naujieji žvejų grąžtai yra neblogas išradimas.
Sausio 16-ąją pastebiu, kad per Krūčiaus ledo plyšius, kažkaip staiga atsiradusius, ima veržtis vanduo, ir plūsta jis ant ledo. Dešimt laipsnių šalčio, todėl ledo laukai virš upelio vagos greitai plečiasi. Kodėl didėja Krūčiaus debitas? Tikriausiai todėl, kad Liškiavio ežero ledas storėja, spaudžia vandenį, ir jis vis labiau srūva į upelį.
Sausis šaltas, bet saulės daug. Pusiaužiemio dieną, sausio 25-ąją (žiūrėk tik, atlydys…) – pirmas tikras atšilimas šią žiemą. Kieme – nauji kvapai. Drėgnas oras visada būna kvapnesnis nei sausas. Prisitraukęs kieme sunkiai apibūdinamų aromatų, grįžtu į pirkią ir eksperimentuodamas ant krosnies anglių užmetu sausų bulvinių lupenų (liaudies patirtis: taip daryk, jei nori apmažinti suodžių sluoksnį kamine) ir užstumiu sklendę. Kvapas stiprus, kažkoks saldus, nelabai geras. Atitraukiu sklendę, palaukiu minutę, kol baigs degti lupenos, ir dabar ant anglių užmetu džiovintų šaltmėčių. Geras, stiprus mėtų dvelksmas.
Vasario 1-ąją Nemunas jau laisvas. Labai žaliuoja prie Krūčiaus gebenės, aukštai įkopusios į juodalksnius. Turbūt jos nenukentėjo nuo sausio šalčių. Vasario 7-ąją – pirmoji pavasarinė didžiosios zylės giesmė. Prasideda kampuotųjų česnakų vegetacija. Vakare švilpia juodieji strazdai. Vasario 9-ąją – dešimt laipsnių šilumos. Ir dieną gieda strazdai. Jau balti smailialapio karklo žiedpumpuriai, geltonuoja kai kurių lazdynų žirginiai. Į kiemą atlėkė trys žvirbliai, tupi jazmino krūme, čirškauja ir erzina katiną Keršį. Jau ir anksčiau pastebėjau, kad keičiasi šių paukščių biologija, dabar jau nesunku kur nors pamatyti ir vieną naminį žvirblį (ne karklažvirblį), nors visada žinojome, kad šie paukšteliai laikosi tik bendruomenėse.
Vasario 16-ąją, valstybinės šventės dieną, – keturi laipsniai šilumos ir impresionistinis vaizdas prie Krūčiaus: ryškiai geltonai žydintys lazdynai ir baltas sniegas. O vasario 22-ąją – lietus. Dar po dviejų dienų, vieversio dieną – šeši laipsniai šilumos. Silpnai laša sula iš klevo.
Pavasaris: Liškiavos liepa – jau gamtos paminklas
Kovo pradžioje jau želia šventagaršvės, žaliuoja špinatinės rūgštynės, raudonuoja jauni valerijonų ūgliai. Aukštai sklando dvi gervės ir klykia. Sode prie Krūčiaus laukinių augalų sklypeliams labai kenkia šernai – knisa duobes ir čiaumoja šventagaršvių, kaulažolių, gurgždžių šaknis, matyt, randa ir pendrakų. Genėju vaismedžius: retinu vainikus ir iškerpu vilkūglius.
„Žaliasis pasaulis“ paskelbė, kokius naujus paminklus patvirtino Aplinkos ministerija, ir kaip gerai, kad tarp jų yra ir Liškiavos liepa. Apie ją mes rašėme „Šalcinyje“ 2014 metų gruodžio numeryje. Tiktai šį įspūdingą, tikrai paminklinį medį liškiaviškiai vadina Paklėštarės liepa, o ne Liškiavos, nes auga prie alkakalnio, kur kadaise stovėjusi bažnyčia.
Stebiu, kaip dvi juodagalvės čižylos zuja aplink didelį kadagį ir kažką snapeliais renka. Staiga į kadagio viršūnę nutupia karaliukas (gerai matosi jo „antakiai“ – juodos juostelės virš akių), ir kad pradės čižylos piktai čirškėti. Ir ko jos pyksta? Argi tų menkų vorelių neužteks?
Kovo 11-ąją jau žydi snieguolės. Labai gyvybingas kamčiatkinis šilokas, smarkiai kyla raudoni jo ūgliai. Nė vienas kitas šilokas dar nerodo gyvybės. Ir auksinė šaknis, šilokų netolima giminaitė, dar miega.
Kovo 12-ąją jau žydi ne tik lazdynai, bet ir žalčialunkiai bei juodalksniai. Skraido spungės ir citrinukai. Ir vieversys čirena virš arimų. Į kambarį atnešta geltonosios sedulos šakelė pražydo labai greitai… Gandro dieną gandrų dar nėra. Bet Vaikšnoro Rave vaikšto pėsčios jerubės, kasa kojomis lapus kaip vištaitės ir kažko ieško. Žydi šalpusniai. Į inkilus jau landžioja varnėnai.
Balandžio 4-tąją pražydo maumedis. Žydi ir pavasarinė ankstyvė. Botanikai sako, kad šis mažytis, bet labai estetiškas smėlynų augalėlis yra vienintelis Lietuvos efemeras. Visi kiti pavasarį pasirodantys, – greit peržydėję, sunokinę sėklas ir tuoj pat prapuolantys, – yra efemeroidai…
Pavasaris šaltas. Gruntinis vanduo gerokai pažemėjęs. Balandžio 22-ąją – stiprus šaltas vėjas ir ledų kruša. Šventas Jurgis irgi su ledais. Bet balandžio 27-ąją Vilkiautinyje, prie pašto, kažkas labai ūžia, pakeliu galvą – ogi žydi senos, labai aukštos kaukazinės slyvos. Žydi ir ūžia. Jos čia yra ne krūmai, o medžiai su storais kamienais. Bičių labai daug. Kas ir kada šitaip suformavo šias ne mūsų krašto slyvas? Dažniausiai jos auga kaip krūmai, nokina skanius vaisius, nors žinoma, slyvų skonis priklauso nuo dirvožemio ir nuo to, ar žmogus jomis bent kiek rūpinasi. Bet svarbiausia, kad tokios kaukazinės slyvos neplinta šakninėmis atžalomis. Todėl galim galvoti, kad šios rūšies introdukcija yra sėkminga…
Paskutinę balandžio dieną, šeštadienį, kūrenu dūminę pirtelę, paslėptą Vaikšnoro Ravo aukštupy, ir visai neaukštai praskrenda sportinis lėktuvas. Pagalvoju, kad ir tas pilotas, ir bepilotis dronas vieną dieną gali mano žeminę pirtį įvardinti kaip „samogono“ fabrikėlį. Būsiu kažką padaręs blogai? Bet aš nieko blogo nedarau: malkoms imu tik sausuolius, o pelenus karučiais išvežu į retųjų augalų sklypą, nes ir kaulavaisiai, ir kaulažolės reikalauja kalkių.
Gegužės pradžia labai sausa. Laistau sudygusias mažytes miškines obelis. Miškuose ši rūšis pastebimai nyksta, todėl rudenį pasėjau sėklas ir įsitikinau, kad jų daigumas neblogas. Pavėluotai sužaliavo beržai. Ir sušvilpė volungė. Pražydo stumbražolės, girinės tulpės, daugiametės blizgės, meškiniai česnakai, tripirštės uolaskėlės. Keičiasi kadagių spalva – prasideda jų vegetacija. Bet iš komposto krūvos išverčiu ne tik užsimiegojusius grambuolių vikšrus, o ir dvi dideles rupūžes. Dar jos, matyk, žiemoja. O skraido jau ir Raudonosios knygos drugys machaonas. Sulapoja raudonasis ąžuolas. Vakare kūrenu lauželį prie Krūčiaus, gąsdinu bebrus. Jie jau apgraužė dvi geras obelis. Matyt, atplaukia pasroviui žvalgybinis bebrų desantas iš Liškiavio ežero, tiria, kokie čia resursai. Reikia gąsdinti. Šernai irgi gerai užuodžia dūmus, tik jie ne taip išsigąsta, o bebrai turėtų būti baugesni. Su stirninais irgi tenka kariauti: jeigu pasodintų medelių neapsaugosi kuoliukais – būtinai nutrins žievę ragais. Ypač mėgsta šermukšnius, obelaites, gluosnius.
Gegužės 17-ąją nupjaunu (reikės sudžiovinti kaip daiktinį įrodymą) dvi ligustro šakeles, nes ant jų išliko ir jau keičia spalvą, darosi žalesni keli peržiemoję pernykščiai lapai. Reiškinys nėra labai unikalus, jau prieš keletą metų esu pastebėjęs, kad peržiemoja ir šeivamedžių, ir ožekšnių lapeliai. Tai klimato šiltėjimo ženklai. Pražydo pušys, gudobelės, šermukšniai, uoginės obelys, aronijos, raudonosios obelys. Žydi ir juodoji drignė, dabar jau labai retas, godotinas dvimetis augalas. Todėl ir sunku jį auginti, kad yra dvimetis, bet žiedai labai puošnūs.
Gegužės 22-oji – tai biologinės įvairovės diena. Tik šiandien pastebiu, kokie gražūs platanalapių klevų žiedynai: didelės, gal 15 centimetrų ilgio, gelsvai žalios žiedynų kekės nusvirusios žemyn, bet jos aukštai, tad ne iš karto pastebimos. Negreit pastebėsi šiandien ir žydinčią tripirštę uolaskėlę. Balti mažyčiai šios uolaskėlės žiedeliai iškyla šalavijų rabatėje. Greit peržydės ir prapuls visas augalėlis – suspėk dabar pamatyti… Žydi ąžuolai. Nematyti žalsvų jų žiedų, bet girdėti, kaip aukštai dūzgia bitės.
Gegužės 27-ąją ant Liškiavos alkakalnio jau žydi raukšlėtalapiai erškėčiai. O pievose jau čypsi jauni varnėniukai. Žydi burbuliai, gyvatžolinės rūgtys, putinai, subaltuoja kvapnūs pirmieji jazminų žiedai. Taip ateina 2016 metų vasara.