Ieva BUDRAITĖ
Motinos Žemės diena (balandžio 22-oji) – tai diena, kai pasaulis bent kartą per metus kviečiamas sustoti ir įsiklausyti į tai, kas mus maitina: į žemę po kojomis, į orą, kuriuo kvėpuojame, į vandenį, kuris teka mumyse. Tai diena, kai turėtume kalbėti apie pagarbą gyvybei, apie saugojimą, apie atsakomybę.
Tačiau šiemet šią dieną tenka kalbėti apie tylą. Apie politinę tylą, kuria pasinaudojama siekiant perrašyti pačius apsaugos principus. Apie tylą, už kurios slepiami sprendimai, grėsmingi mūsų aplinkai, visuomenės sveikatai ir demokratijai.
Būtent Žemės mėnesį Seimo darbotvarkę bando pasiekti siūlymas, kuriuo būtų silpninamas geriamojo vandens apsaugos režimas – viena iš nedaugelio dar veikiančių mūsų gamtosaugos linijų. Ir tai daroma tyliai, pakete su kitais įstatymų straipsniais, išvengiant viešumo, diskusijos, atsakomybės.
Įstatymo raidė, skirta nuleisti galvas?
Šiuo metu vandenviečių apsaugos zonose draudžiama ūkinė veikla, kurios metu naudojamos pavojingos cheminės medžiagos. Tačiau Seime užregistruotas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (SŽNSĮ) 106 straipsnio pakeitimas šią tvarką iš esmės keistų.
Pagal siūlymą, naudoti, gaminti ir sandėliuoti pavojingas chemines medžiagas būtų draudžiama tik „jeigu kyla rizika užteršti“ – ir tai būtų vertinama pagal aplinkos ministro nustatytą tvarką.
Kitaip tariant, pavojingų cheminių medžiagų naudojimas taptų iš principo leidžiamas, o draudimas įsigaliotų tik tada, kai tai aiškiai nustato aplinkos ministras. Vienas žmogus, vienu įsakymu.
Aplinkos ministras, kaip politinis pareigūnas, keičiasi kartu su vyriausybėmis. Įgaliojimas vienu įsakymu leisti ar drausti pavojingas medžiagas konkrečiose vandenvietėse kelia rimtas korupcijos ir politinio spaudimo rizikas, sudaro prielaidas nevienodam ir nenuosekliam požiūriui į skirtingas teritorijas. Verslo interesai galėtų daryti įtaką ministro sprendimams dėl palankaus reguliavimo.
Nuo kada mūsų vandens apsauga – viena rimčiausių valstybės pareigų – yra paliekama interpretacijai, kuri priklauso nuo to, kas šiuo metu valdo ministerijos parašą? Sprendimai, kurie susiję su visuomenės sveikata ir gamtiniais ištekliais, turi būti priimami įstatymu, laikantis demokratinio proceso, o ne vieno asmens nuožiūra.
Požeminis vanduo – ne verslo privilegija
Požeminis vanduo – tai ne nematomas resursas, tai – kolektyvinė gyvybės gija, tekanti nuo praeities iki mūsų vaikų ateities. Jo apsauga – ne prabanga, o civilizacinis pamatas, įtvirtintas įstatymuose, kurie iki šiol rėmėsi aiškia prevencijos logika: pavojingos medžiagos – už apsaugos ribų. Taškas.
Pavojingų cheminių medžiagų buvimas apsaugos zonose savaime yra rizika – nepaisant technologijų ar veiklos taisyklių. Jokia infrastruktūra ar procedūra negali visiškai pašalinti žmogaus klaidų, avarijų, techninio broko ar medžiagų neteisėto panaudojimo.
Vandens tarša – negrįžtamas procesas, kurio pasekmės gali būti ilgalaikės: prarasti geriamojo vandens ištekliai, žalą patirianti visuomenės sveikata, ekosistemų degradacija ir milijoninius nuostolius valstybei kainuojantis taršos padarinių likvidavimas. Vienintelis tikras būdas apsaugoti geriamąjį vandenį – prevencija, o ne „rizikos vertinimas“.
Siūlomas pakeitimas tai keičia iš esmės: apsauga būtų nebe norma, o išimtis. Atsirastų „jeigu“, „nebent“, „nustatys ministras“, „vertinant riziką“. Tai – teisėkūrinė eufemizmų širma, už kurios, panašu, slepiasi verslo interesai.
Politinė valia ar verslo sandoris?
Šio pasiūlymo autoriai – premjeras Gintautas Paluckas, Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis, ekonomikos ministras Lukas Savickas.
Tai – ne eilinių Seimo narių pataisa. Tai – aukščiausio lygmens politinis sprendimas. Ir jis kelia klausimą: kam tarnauja ši valia – žmonėms ar kapitalui?
Mes turime pagrįstų įtarimų, kad šis įstatymo pakeitimas tiesiogiai susijęs su UAB „Homanit Lietuva“, kurios gamykla stovi Pagirių vandenvietės apsaugos zonoje. Aktyvios gyventojų bendruomenės dėka galimybės šiai gamyklai veikti kol kas sėkmingai ginčijamos teismuose. Visgi siūloma įstatymo pataisa – reikštų ne tik įstatymo pritaikymą konkrečiai situacijai, bet ir tiesioginę įtaką teismo procesui, taip paneigiant piliečių teisę į teisingą teisinę gynybą.
Šiandien – kai vanduo visame pasaulyje tampa geopolitiniu ištekliu, kai klimato krizė sparčiai naikina gamtinius rezervuarus, Lietuva siūlo atsisakyti vienos iš nedaugelio dar veikiančių apsaugos priemonių?
Pasiūlymo autoriai teigia, kad vandenviečių zonose jau veikia veiklos su pavojingomis medžiagomis – degalinės, plovyklos, atliekų tvarkytojai. Taip, jos veikia. Tačiau tai – ne reformos priežastis, o institucinio neveiklumo įrodymas.
Klaidos negali būti taisomos gamtos sąskaita. Jei neveikia kontrolė, reikia stiprinti priežiūrą – o ne plėsti leidimus.
Motinos Žemės dieną pakartotinai kreipiuosi į Seimo narius: stabdykite šį siūlymą. Atsitraukite. Nebūkite tylos sąjungininkais.
Tylos politika aplinkosaugos srityje – sisteminė
Tokia logika būdinga ne vien šiam atvejui. EBPO 2025 m. Lietuvos ekonomikos būklės apžvalga skelbia aiškias įžvalgas: mūsų ŠESD emisijų mažinimas stringa, energetinis importas vis dar dominuoja, pastatų sektorius lieka neefektyvus, o viešoji politika – pernelyg jautri trumpalaikiams interesams.
Nuo 2000 iki 2022 m. emisijų sumažėjimas energetikos sektoriuje siekė –50 %, tačiau transporto emisijos išaugo +87 %, gyvenamojo sektoriaus – +23 %, žemės ūkio – +2,5 %.
Automobiliai sudaro 53 % transporto sektoriaus emisijų, sunkvežimiai ir autobusai – dar 40 %, tačiau Vyriausybė tyli net tuomet, kai Vilniuje keliamos viešojo transporto kainos. Nėra nacionalinės vizijos, kaip paskatinti viešojo transporto prieinamumą ar investicijas į tvarius keliavimo būdus.
Pastatai – energijos „rijikai“, bet fiskalinės paskatos renovacijai silpnos, apmokestinimas – minimalus dėl išimčių, net pažangūs sprendimai (modulinė renovacija) realizuojami per lėtai.
EBPO sako aiškiai: jei norime stiprios ekonomikos – turime saugoti tai, be ko ji neegzistuoja – vandenį, dirvožemį, orą.
Silpninant apsaugą kenkiame ne reguliavimui, o pasitikėjimui valstybe.
Tačiau mokestinės reformos kontekste labai mažai girdime apie visa tai. Kaip taršos mokesčiai galėtų prisidėti prie gynybos ir socialinio teisingumo įgyvendinimo. Kodėl?
Motinos Žemės dieną – neturime teisės tylėti
Ši diena turi būti ne tik apie medelius ir gražias kalbas, bet visų pirma – apie vertybinius sprendimus. Apie pasipriešinimą tylai, kuri tampa įrankiu. Kuria bandoma pridengti interesų politiką. Kuria pasinaudoja galingieji, kai visuomenė žiūri kitur.
Šiandien Lietuvoje vis dar nėra aiškiai įtvirtintos žmogaus teisės į švarią, sveiką ir tvarią aplinką. Nors ši teisė – Jungtinių Tautų pripažinta kaip universali – mūsų šalyje ji lieka teisiškai fragmentiška, priklausoma nuo politinio konteksto ir stipresnių grupių įtakos. Tad mano vizija/svajonė šiai simbolinei dienai – labai aiški:
*įtvirtinti šią žmogaus teisę Konstitucijoje;
*nustatyti aiškius, matuojamus rodiklius vyriausybės programose: oro ir vandens kokybė, klimato teisingumas, saugomų teritorijų plėtra;
*kurti teisinę sistemą, kuri nebūtų lanksti tiems, kurie turi daugiau galios, o tarnautų ilgalaikiam visuomenės ir aplinkos interesui.
Tik taip galėsime užtikrinti, kad apsauga būtų ne privilegija, o teisė. Kad įstatymai būtų rašomi ne tam, kad apeitų atsakomybę, bet kad ją užtikrintų. Ir kad niekas daugiau negalėtų tyliai perrašinėti mūsų bendro gyvenimo taisyklių – tam, kas turi daugiau.
Motinos Žemės dieną – privalome pasėti drąsos nebetylėti.
Autorės archyvo nuotrauka