Viesturs KERUS
Latvijos ornitologų draugijos valdybos pirmininko blogas

Miškininkas, kuris nebijo kalbėti

„Su dideliu gailesčiu turiu pasakyti, kad po Latvijos valstybingumo atgavimo ir privačios nuosavybės grąžinimo, visas sovietmečiu sutaupytas miškas buvo iškirstas ir išgrobstytas per pirmuosius 20 metų. Deja, tokia yra kapitalizmo esmė. Visko pagrindas – pinigai. Taip jau atsitiko, kad į Latvijos miško savininko kėdę pasodino ožį, kurį paskyrė sodininku – ir visa tai nutiko. Miško teisės aktai buvo pritaikyti miško parceliuotojų interesams“, –  taip teigia pensininkas miškininkas, knygų „Sprendimas neskundžiamas“ (2013) ir „Mano gyvenimo miškas“ (2016) autorius Janis Počs.

***

„Laba diena! Jums skambina pensininkas, buvęs miškininkas. Norėčiau padovanoti savo knygas, nes manau, kad ten rasite atsakymus į savo klausimus.“ Skaitęs kelias miškų srities specialistų paskutinių metų publikacijas, nutariau, kad aš taip pat galiu tikėtis pastabų apie tai, jog nesuprantu, ką kalbu ir kvietimo paskaičius minėtas knygas, pasimokyti. Man patinka skaityti knygas ir mokytis, todėl sutikau susitikti.

Pirmieji žodžiai, kuriuos Jānis Počs ištarė susipažinus, buvo „Aš jumyse matau drąsų žmogų…“. Supratau, kad į pasimatymą esu pakviestas ne kaip oponentas, o kaip bendramintis. Tą patvirtina dovanų gautos knygos – „Lēmums nav pārsūdzams“ („Sprendimas neskundžiamas“, 2013) ir „Mana mūža mežs“ („Mano gyvenimo miškas“, 2016).

Perskaitęs knygas supratau, kokia vertinga, bet kartu ir pražūtinga ši dovana – J. Počs be jokios diplomatijos aprašė savo požiūrį į įvykius, turėjusius įtakos Latvijos miškų ūkininkavimui. Vietomis rašytojas tiek aštrus, kad tai perskaičiusios aplinkosauginės organizacijos ar miškų srities atstovai iš susierzinimo gali ir užsirūstinti. Kad ir toks teiginys: „Su dideliu gailesčiu turiu pasakyti, kad po Latvijos valstybingumo atgavimo ir privačios nuosavybės grąžinimo, visas sovietmečiu sutaupytas miškas buvo iškirstas ir išgrobstytas per pirmuosius 20 metų. Deja, tokia yra kapitalizmo esmė. Visko pagrindas – pinigai. Taip jau atsitiko, kad į Latvijos miško savininko kėdę pasodino ožį, kurį paskyrė sodininku – ir visa tai nutiko. Miško teisės aktai buvo pritaikyti miško parceliuotojų interesams“. Ir tą rašo vyras, kuris nėra „žaliasis“, bet visą savo darbingą amžių atidavė miškams.

Ne, J. Počs knygos nėra senio nusišnekėjimas apie dabartinę santvarką. Knyga „Mano gyvenimo miškas“ yra atsiminimai apie miškui paskirtą amžių. Knygos „Sprendimas neskundžiamas“ stuburas yra medienos brokerių tarnybos atnaujinimas ir panaikinimas. Tai yra kruopščiai dokumentuotas istorijos liudijimas, kuris leidžia plačiau pažiūrėti į miškų sistemos pokyčius po Latvijos nepriklausomybės atgavimo. Įvykių aprašymai leidžia nujausti, kad valstybinių miškų žinybos reforma yra tik paskutinis etapas veiksmų, nukreiptų sumažinti Latvijos miškų valdymo kontrolę, pabloginti valstybės duomenų bazės kokybę. Jau su VMD (Valsts meža dienesta – Valstybinė miškų tarnyba) atkūrimu tai nuolat ir tikslingai daryta mažinant eigulių skaičių, vis tolinant tarnybą nuo miško.

„2012 metais įkūrus VMD (Valstybinė miškų tarnyba), paliko tik jos pavadinimas, generalinis direktorius, antspaudas ir vėliava. Pati tarnyba buvo „pasodinta ant kelmo“ nukertant pagrindinį kamieną ir šaknis, panaikinant girininkijas ir eigulius.“

1999 m. likviduotas Miškotvarkos institutas (Mežierīcības institūts).

„Instituto veikla trukdė formavimui naujos miško politikos, kuri pagrindžia nekontroliuojamą miško naudojimą ir vadovaujančios institucijos, akcinės bendrovės „Latvijos valstybiniai miškai“ (AS „Latvijas valst meži“), teisę į miškų teikiamą pelną.“

Jei kritikuosi AB „Latvijos valstybiniai miškai“, tai visa miško pramonė susikibs rankomis ir rėks, kad esi prieš valstybę nusiteikęs nemokša.

„Kiti arba bijo kalbėti, arba jau po velėna“, – mūsų pirmojo susitikimo metu kalbėjo J. Počs.

Jo knygoje randama patvirtinimų, kad LVM (Latvijos valstybiniai miškai) įkūrimas ne tik sukūrė priešpriešas šioje srityje, bet ir buvo vykdomas prastumiant sprendimus, išsisukant nuo diskusijų su visuomene – net ir su ta visuomenės dalimi, kuri dirbo miško apsaugoje. Ir Miškų konsultacinės tarybos (Meža konsultatīvās) vaidmuo nėra pasikeitęs iki šiol: „Interviu R. Strīpnieks pareiškė, kad projektas apsvarstytas ir palaikytas Miškų konsultacinės tarybos, kurioje yra visos šiai krypčiai atstovaujančios asociacijos. Su visais suderinta (akivaizdu, užkulisių pilkieji kardinolai buvo vieningi) ir miškininkai yra dalyvavę, – jeigu dalyvavimu būtų galima užskaityti šokiruotų generalinių girininkijų atstovų – vyriausiųjų girininkų – dalyvavimą jau paruošto projekto prezentacijoje…“

Pranašiškas buvo Latvijos universiteto profesoriaus Georgs Lībermanis interviu 1999 metais: „Akcinės bendrovės tikslas yra pelnas. Tokia yra šios ūkininkavimo formos varomoji jėga. Ir jokie įrašai įstatuose esmės nepakeis. Rūpestis apie miškų išsaugojimą ateinančioms kartoms neįeina į akcinių bendrovių motyvaciją. O be motyvacijos nebus veiksmo“.

Dvidešimt du septintojo Seimo (Saeima) deputatai pateikė Konstituciniam teismui (Satversmes) prašymą pripažinti AB „Latvijos valstybiniai miškai“ įkūrimą neatitinkančiu įstatymams ir neteisėtu nuo pat pradžios. Konstitucinis Teismas (Satvermes) pripažino, kad MK (Ministrų kabinetas) veikė atbuline eiga: pirmiausia išleido įsakymą apie įkūrimą dar nepriėmęs įstatymų, kuriais reikėtų remtis, tačiau teismas procesą nusprendė užbaigti.

Sprendimas neskundžiamas. Akcinė bendrovė „Latvijos valstybiniai miškai“ ir toliau tęsia ūkininkavimą valstybiniuose miškuose, visuomenės interesus, gamtos apsaugą vertindama žemiau negu pelną. VMD (Valstybinė miškų tarnyba) ir toliau varginama, silpninant miškų priežiūrą. Kuo toliau, tuo tuštesnės tarnybos duomenų bazės.

„Ar tai normalu, kad AB „Latvijos valstybiniai miškai“ uždirba milijonus ir jais svaidosi į dešinę ir į kairę, remia tuos, kuriuos reikia ir kurių nereikia, o VMD, Valstybinė miškų tarnyba, smunka į skurdą?“, – klausia J. Počs.

Neabejotinai yra klausimų, dėl kurių J. Počs ir aš turiu skirtingą nuomonę. Kaip antai, jis nurodo, kad daug medžių supūva saugomose teritorijose. Pasikalbėjus, galima rasti sprendimą. Bet pasisakymuose apie saugomas teritorijas J. Počs sutinka, kad rezervatai turi išlikti ir kad pakelėse nebūtų vykdomi plynieji kirtimai – juos reikėtų pakeisti atrankiniais. Protu suvokiama, kad galima apsaugoti gandro lizdą, upės slėnį ar kitą ypatingą objektą ar saugomą teritoriją, bet ne mišką, kaip Latvijai būdingą ekosistemą. Baisu net pagalvoti, kad miškas toks, kokį matom šiandien, paliktų tik draustiniuose. Baisu net pagalvoti!

Nors mūsų gyvenimo patirtis skirtinga ir kitoks požiūris į mišką, tačiau su baime galvoju, kas laukia Latvijos miškų ateityje, jeigu vienintelis miško vertės matavimo vienetas bus pinigai. Toji baimė mus vienija ir liepia J. Počs skambinti man, kviesti pokalbiui.

Žinau, žinau – kiekvienos srities vyresnės kartos atstovai galvoja, kad „mūsų laikais taip nebuvo“, o jaunesnė karta mano, kad vyresnieji kolegos yra atitrūkę nuo realybės. Nors senoji karta yra visais atžvilgiais nusipelniusi mūsų pagarbos, o miškų srities patriarchai – ypatingai, J. Počs ir kiti bendraminčiai daug metų buvo liudininkai kaip mišką įtakojo žmonių sprendimai. Jie, kitaip nei mes, savo akimis yra matę, kad šie sprendimai turi ilgalaikį poveikį. Be to, didele dalimi. J. Počs ir ankstesnių kartų nuopelnas, kad šiuo metu galime didžiuotis, jog Latvija yra miškų kraštas. Tai ne akcinės bendrovės „Latvijos valstybiniai miškai“, ne šių dienų miško politikos ir ne Žemės ūkio ministerijos nuopelnas! Ir būtent dėl to yra skaudu skaityti J. Počs ir jo bendraamžės miškininkės Aijas Zviedres pabaigos žodį knygoje „Lēmums nav pārsūdzams“ („Sprendimas neskundžiamas“):

„Atleiskite tie, kurie gyvensite su Latvijos miškais po daugelio dešimtmečių, nes mes nespėjome ir nesugebėjome jų išsaugoti tokių, kokius paveldėjome iš tėvų“.

Štai šiurkščiai taiklus paaiškinimas, ką reiškia tvarus ūkininkavimas miške ir tuo pačiu atsakymas į J. Počs užduotą klausimą: „Ko Jūs siekiate?“

Aš noriu, kad man ateinančioms kartoms nereikėtų sakyti: „Atsiprašau“.

Vertimas iš latvių kalbos „Mežkopis, kurš nebaidas runat“

http://vkerus.blogspot.lt/2017/01/mezkopis-kurs-nebaidas-runat.html