Galvoju, jog Jūsų gyvenimo kelias vedė Jus savitų spalvų giriomis, kuriose esama įvairiausių medžių. Kai kas jiems suteikia šiokias tokias mistines spalvas ar auras (spėju, jog tai ne visai Jums artimas dalykas, tačiau juk būna ir perkeltinių prasmių ar net ir tiesioginių sąsajų). Jei tuo patikėtumėte, kokie medžiai Jums visada teikia geriausią aurą ir kodėl?..
Jūs atspėjote. Aš tikrai neteikiu jokios reikšmės mistinėms spalvoms, bet dėl galimų aurų ar į jas panašių reiškinių, būdingų ne tik medžiams, bet apskritai visiems augalams bei gyvūnams ir ypač žmonėms, dažnai svarstau labai rimtai. Perkeltine prasme, gal ne visai tiksliai, galėčiau priminti savo, dažnai tarp draugų mėgstamą posakį – „kad Dievulis ne tik yra, bet yra ir labai teisingas“. Tas, pusiau juokais retkarčiais kartojamas posakis paskutiniu metu labai tiksliai įsikūnijo vieno save labai išpuikusio miškų žinybos vado (jau buvusio) atžvilgiu…
Taip jau nutinka (statistiškai), jog žurnalistai mokslininkus ne visada suvokia, ypač tada, kai jie pernelyg nutolsta savojoje girioje. Tada žurnalistai patampa net įnoringais vaikais, panorusiais, jog viskas jiems turi būti suprantama, suvokiama.
Ar neteko susidurti su tokiais visuomenės nuomonės formuotojais (gal ir ne žurnalistais, o ir politikais, įvaizdžio formuotojais ar pan.)?
Taip teko. Įtariu, kad Jūs norite sužinoti mano nuomonę apie ilgą laiką televizijos ekranuose įkyriai skleistą iškraipytą informaciją apie geriausiai pasaulyje tvarkomus Lietuvos miškus. Džiaugiuosi, kad tas, privačius miškų savininkus (valdančius 50 proc. Lietuvos miškų) žeidžiantis, iškraipytas teiginys iš televizijos ekranų bei spaudos puslapių išnyko kartu su to negarbingo žaidimo vadovu bei užsakovu.
Sakoma, jog ąžuolas, kad ir nedidelėje giraitėje, visada neošia kaipo vienužis – visada esama panašaus stoto medžių. Mokslo pasaulyje, ko gero, esama panašiai – vieni keroja pavėsyje, kiti – žvelgia iš viršaus. Tačiau tokioje sueigoje juk galima ir taika.
Kokiais mokslo (gal ir ne vien mokslo, o ir praktikos ar auksinių rankų) žmonėmis, buvusiais greta, norėtumėte pasidžiaugti ir kodėl?
Likimas lėmė, kad per gana ilgą savo gyvenimą teko betarpiškai bendrauti su įvairių tautybių, įvairaus amžiaus, įvairių specialybių, skirtingo išsimokslinimo ir įvairios socialinės padėties (nuo darbininko bei eilinio tarnautojo iki aukštų pareigūnų, žymių mokslininkų ir valstybės vadovų) žmonėmis. Džiaugiuosi tuo, kad kiekvienas iš jų suteikė man ne tik daug malonių bendravimo akimirkų, bet dar daugiau sudėtingo gyvenimo patirties.
Nesu miškininkas, tad nemoku išmintingosios šnekos, kuria būtų pakalbintas medis (mokslinių, ekonominių, ekologinių ir kitokių tyrimų ar rakursų terpėje). Prisimenu tik šviesųjį ir bičiuliškąjį profesorių Remigijų Ozolinčių (kurio gyvenimo saulė nepagailėjo…), dažnai sužavėjusį klausytojus medžio ir miško teikiamomis įvairiausių prasmių spalvomis.
Bandau teirautis: kas Jus iš kolegų miškininkų – praktikų ar mokslininkų – yra sužavėjęs noru bendrauti su visuomene, tuo išaukštinant medžio (o ir girios) prasmę ir esmę?
Pačiu didžiausiu noru bendrauti su visuomene, tuo išaukštinant medžio (o ir girios) prasmę ir esmę, mane labiausiai žavi Augusto Uktverio redaguojamas laikraštis „Žaliasis pasaulis“. Iš kolegų miškininkų tokiu noru visą laiką labiausiai žavėjo rašytojas Gediminas Isokas, prof. habil. dr. Remigijus Ozolinčius ir Rimantas Grikevičius.
Pamenu, jog buvau nudžiugęs, kai profesorius Albertas Vasiliauskas ėmė vadovauti tuometei Miškų ūkio ministerijai. Pamenu, jog mane, dar ne visai metais apsiūtą žurnalistą, pasiteiravote (stovint ant raudono ministro kilimo): ar gera, skaitytina ši knyga apie girią?
Nustebino ne tai, jog sviedėte aną knygą šiukšlių dėžės link, o tai, jog ministras kreipia dėmesį, regis, toli nuo miškų ošimo „iš medžio sukaltai“ knygai…
Tada dar kartą pasidžiaugiau, jog Miškų ūkio ministerijai vadovauja mokslininkas, analitikas, o ne vien būtinybių suponuotas biurokratas ar paprasčiausias politikas. Tačiau ar toks vadovavimo stilius – analitikas – ministrui nebuvo pernelyg didelė našta?..
Mūsų, gal ir buvusio pokalbio apie „kažkokią iš medžio sukaltą knygą“… tikrai neprisimenu. Niekad Jūs manęs neįtikinsit, kad aš Jums matant KNYGĄ (būtent – KNYGĄ) mečiau į šiukšlių dėžę. Gali būti, jog mes kada nors kalbėjome apie 1993 m. Miškų ūkio ministerijos lėšomis išleistą skambiu pavadinimu pavadintą Prano Judicko parengtą monografiją „Lietuvos miškų praeitis ir rytdiena“, kurią tuo metu vertinome kaip gaminį, pagamintą su esminiais trūkumais ir dėl to nevartotiną už miškų institucijų vidaus ribų. (Išsamiau tos knygos atsiradimo istorija siūlau aptarti atskirai.) Niekada nelaikiau save nei dideliu mokslininku, nei politiku, nei įžvalgiu analitiku. Geros profesinės žinios ir ilgalaikė gamybinio darbo patirtis man labai pravertė gal ir visai neblogai vykdyti miškų ūkio ministro pareigas ir sėkmingai spręsti to laikotarpio aktualiausias miškų žinybos problemas.
Nūnai nebeliko nei Miškų ūkio ministerijos, nei Aplinkos apsaugos ministerijos, nei Gamtos apsaugos komiteto, ne Gamtos apsaugos departamento (dabartinėje Aplinkos ministerijoje; keista, jog dar liko joje Miškų departamentas). Ką manytumėte, jei pasiteiravimas būtų toks: Lietuvoje Sveikatos apsaugos ministeriją turime, o Aplinkos apsaugos ministerijos nebeliko – kam tai yra naudinga? „Žaliesiems žmogeliukams“, kurių, realiai galvojant, turėtų būti sočiai, tik neuniformuotųjų?
Pavadinimą „žalieji žmogeliukai“ galima suprasti įvairiai. Todėl nedrįstu spėlioti, kurią tokių žmogeliukų atmainą Jūs turite omenyje. Krymo okupacijos metu jų buvo ir savų, ir svetimų. Mano nuomone, Lietuvos „žmogeliukai“, lyginant juos su svetimais (kuriais dabartiniai politikai mus gąsdina), yra daug kartų pavojingesni. Sutikite, kad ne tiek svarbūs institucijų pavadinimai, kiek toms institucijoms deleguotas funkcijas vykdantys žmonės. Tų institucijų panaikinimas arba jų vadovų nenuspėjama kaita (pasikeitė 10 ministrų, tris kartus daugiau viceministrų bei kitų aukštų pareigūnų, įtartinomis aplinkybėmis įsitvirtino keli nepakeičiami autoritetai ir pan.) labiausiai naudinga gali būti anoniminėms grupuotėms, kurios įvairiais būdais kėsinasi į valstybės turtą ir ES teikiamas finansines lėšas.
Kai politikai ima valdymo (vadovavimo) vadžias, nori-nenori, tačiau jas tempia savęsp. Tada atsiranda kalbos (ne vien tik šnektos, o ir veiksmai) apie rotacijas (sutinku: galimas variantas, jei tam iš anksto ruošiamasi, o ne iš dangaus krenta atrinktieji ufonautai (tiesa, gali nukristi ir kietas riešutas!) – naujieji vadukai). Žiū, politikas, dar pažerdamas pinigėlių komercinei žiniasklaidai, ir nusiperka politinį švarkelį. Tada vėl galvoju: liūdna, kai eilinis ministras neturi profesoriaus stoto ir proto, o tik kaip gero restorano lankytojas užsakinėja muziką ir smagiai trepsi – kitus paakindamas ar pagąsdindamas.
Tačiau, galimas daiktas, jog čia veltui rūgoju: kiekviena kūdrą, kiekvieną stovintį vandenį reikia sujudinti, supurtyti?..
Įtariu, kad Jūs, klausdamas mano nuomonės apie stovinčio vandens sujudinimą ar supurtymą, turite mintyse buvusio ministro Valentino Mazuronio paskutinį įsakymą kadrų klausimu. Nereikia liūdėti, jeigu eilinis ministras neturi profesoriaus stoto ir ypatingo proto, bet gerai išmano ir sąžiningai vykdo jam patikėtas pareigas. Tačiau negalima leisti bet kokio rango aukštiems pareigūnams, nusipirkusiems už valstybės pinigus iš žiniasklaidos politinį švarkelį, demonstruoti nepakeičiamą vedlį, moralinį skaistuolį ir tuo pačiu metu televizorių ekranuose aiškintis visuomenei dėl teisėsaugos jam pareikštų įtarimų apie galimą dokumentų klastojimą bei piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi …
Gerbiamas Profesoriau, kada Jums gyvenime yra smagiausia: šeimoje, darbuose ar visada, kai norima džiaugtis kiekviena spalvingesne ir gyvenimą teigiančia smulkmena?
Visada buvo smagu – ir dirbti ir ilsėtis. Šiuo metu smagiausia ilsėtis šeimoje. Džiaugiuosi, kad sulaukęs tiek daug metų dar esu gyvas ir beveik sveikas.
Garbingos sukakties proga „Žaliasis pasaulis“ šliejasi prie visų gražiausių ir tauriausių sveikinimų, tradiciškai įpinamų į drūtuolio ąžuolo lapų vainiką. Tegu nors kartą sužaliuoja ąžuolai Lietuvoje ir žiemą!
Augusto Uktverio nuotrauka
