Griuvus geležinei uždangai atsirado galimybė nuvykti į Lenkiją – kas pigesnių produktų, kas pažiūrėti kaip kaimynai gyvena, kas pasigrožėti gražiomis apylinkėmis … Kiekvienam – savo…
Mes, važiuodami keliu iš Kapčiamiesčio į Seinus, žinojome, kad važiuojame „Meilės keliu“. Žinojome, kad šiuo keliu savo mylimosios Barboros Radvilaitės palaikus iš Krokuvos į Vilnių raitas lydėjo Žygimantas Augustas.
Žinojome, jog gilioje senovėje čia bujojo spygliuočiai miškai. Juos saugojo eiguliai. Iš Merkinės atjodavo broliai eiguliai Santautai, kurie saugojo šiuos miškus. Todėl šis kelias dar vadinamas Santautų keliu.
… Bėgant metams žmonės miškus iškirto. Augino javus, augino vaikus, mielai sutikdavo ir palydėdavo pirklius, vykstančius į Lenkiją arba grįžtančius iš jos. Užmarštin nuėjo ir Santautų kelio pavadinimas.
Sunku patikėti, kad dabar nykstantis Kalvių kaimas tais laikais klestėjo. Kaime veikė trys kalvės. Kalviai pagelbėdavo keleiviams.
1957-ais, sovietmečiu, buvo nutarta šias žemes, kaip nederlingas, apsodinti mišku.
Vietos miškininkai, ypač šviesios atminties Pertako girininkas Antanas Olšauskas, pasistengė, kad šio kelio pakelės būtų ypatingos savo grožiu. Jos stebina žiedų gausa. Kaip nestebins, kai sėkmingai auga ir bujoja: pušis paprastoji, maumedis europinis, maumedis sibirinis, maumedis plačiažvynis, paprastasis kadagys, eglė paprastoji, ąžuolas paprastasis, ąžuolas raudonasis, beržas karpotasis, beržas plaukuotasis, tuopa baltoji, tuopa balzaminė, drebulė, šermukšnis paprastasis, liepa mažalapė, liepa didžialapė, blindė, trapusis gluosnis, šaltekšnis, juodavaisė aronija, švelnioji gudobelė, vienapiestė gudobelė, gudobelė, obelis miškinė, putinas paprastasis, rūgštusis žagrenis, paprastasis lazdynas, raudonoji sedula, baltoji sedula, meškytė baltauogė, žilakrūmis, lanksvos, raugerškiai, alyvos, paprastasis erškėtis, erškėtis raukšlėtatalapis, įvairūs karklai, papprastoji ieva, vėlyvoji ieva, ožekšnis karpotasis, ožekšnis europinis, ptelija trilapė, šluotinis sausakrūmis, medlieva, šaltalankis, pūslenis…
Tad nuo ankstyvaus pavasario iki vėlyvo rudens vieni krūmai baigia žydėti, o kiti pradeda. Vėlyvą rudenį grožimės spalvų gama.
Pamatysite, kokie našūs maumedynai – tiesiog medžiai milžinai. Matysite kaip auga ąžuolas Dzūkijos smėlynuose. Matysite šešiasdešimtmečius mišrius paprastosios pušies su beržu medynus – tai pirmieji šių eilučių autoriaus želdiniai pradėjus dirbti šiame krašte 1958 m. Atidžiau pažiūrėjęs supranti, kad sodinant pušynus būtina mišrinti – beržas tam labai tinka.
… Iš šio kelio Kapčiamiestyje, pasukę į šiaurę, pavažiavę 300-400 metrų galite užsukti į „svirną“.
Tai neseniai anapilin išėjusios Birutės Stacevičienės sukurtas miško muziejus. Jame rasite viską, kad suprastumėte kuo gyveno, ką dirbo miške gyvenantis žmogus. Rasite ir senuosius leidinius, kuriuos jie skaitė. Plačiau apie muziejų nerašysiu, nes „Žaliasis pasaulis“ apie jį spausdino rašytojo Vytauto Leščinsko straipsnį „Vidury kiemo – svirnas“. Muziejaus ir sodybos kiemelyje pamatysite per 40 medžių ir krūmų rūšių.
Velionė pedagogė Birutė Stacevičienė taipogi padėjo pagrindus Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejui, kuriame – per tūkstantį eksponatų. Išėjusi į pensiją Birutė Stacevičienė sėkmingai darbavosi savo „svirne“.Jo įkūrėja buvo apdovanota Aplinkos apsaugos ministerijos Garbės paukšte. Birutei Stacevičienei buvo suteiktas nusipelniusios kraštotyrininkės garbės vardas. 2018 m. Žemės ūkio ministerija suteikė Šimtmečio mokytojos garbės vardą ir apdovanojo „stelmužiuku“. Tai Stelmužės ąžuolo palikuonis. Būdama miškininkų ansamblio „Atgaiva“ vadove, išleido leidinį „Kapčiamiesčio dainininkai“. Bendraudama su Kapčiamiesčio apylinkės žmonėmis sudarė leidinius: „Pasakoja Kapčiamiesčio kvajynų žmonės“ ir „… dar pasakoja Kapčiamiesčio kvajynų žmonės“.
Už ansamblio dalyvavimą pasaulio lietuvių dainų šventėje Birutė Stacevičienė apdovanota medaliu.
… Išėjo Birutė…
… Iš namų, iš Kapčiamiesčio, iš Lietuvos, iš Būties…
Liko dar daug nepadarytų darbų…
Augusto Uktverio nuotrauka
