Gražvydas KIRKUTIS
Dešimtokas iš Šiaulių

Medžių kapinės

Konkursui "Gamtos pasaka - 2020"

Medžių lajų takas Anykščių šilelyje (Augusto Uktverio nuotrauka)

Kai Lietuvoje prasidėjo karantinas dėl koronaviruso mūsų visa šeima išvyko gyventi į dideliame miške esančią sodybą. Joje kiekvienas susigalvojame vienokią ar kitokią veiklą. Aš su kur kas jaunesniu broliuku Luku kasdien einame į mišką. Ten tikrai būna ką veikti. Juk miškas atgijo, galima pasiėmus knygelę ieškoti žvėrių pėdsakų, galima tiesiog klausytis kuris paukštis sau ieško namų, galima ieškoti meškinių česnakų, galima kiek pavalgyti ir pažįstamų medžių pumpurų…

Beje, patys sumanėme daryti inkilus ir juos kelti miške. Juk girioje yra tiek daug paukščių, kurie vadinami ir savotiškais miško sanitarais.

Kasdien su Luku atsikėlę padarome po inkilą ir einame prie mūsų savotiškojo kompaso, įsirengto kieme. Tas kompasas, žinoma, visai ne kompasas, o tik apskritimas, kurį dalina įbedamos žemėn lentelės, informuojančios kurią dieną ir kokiu kampu einame į girią, kiek nueiname, kokiame taške iškeliame inkilą. Pradžioje turėjome tik keturias pasaulio šalis, t.y. keturis iškeltus inkilus: pietuose, šiaurėje, rytuose ir vakaruose. Po to atsirado pietvakariai ir t.t. Žodžiu, mūsų tikslas – „prišautyti“ girioje inkilų maždaug vieno kilometro nuo sodybos atstumu, nors tie atstumai gana skirtingi, kad nameliai skirtingiems skrajūnams būtų iškeliami atokiau vienas nuo kito.

Tačiau šis pasakojimas apie inkilų darymą ir kėlimą – tik tarp kitko. Mat savotiškai nustebino viena tolimesnė iškyla su Luku ieškant vietos eiliniam inkilui iškelti. Priekyje ėjęs Lukas staiga ėmė šaukti, kviesdamas mane, atsilikusį bent du šimtus metrų.

Prisiartinus Lukas šūkavo: „Tu tik pažiūrėk, tu tik pažiūrėki!..“

Lukas buvo atėjęs prie didelės kirtavietės, kurios praėjusiais metais dar nebuvo. Storieji medžiai čia buvo iškirsti plynai. Pamenu, jog čia mėgome grybauti, rinkti mėlynes, žemuoges… Senelis čia aptikdavo daug vaistinių augalų, kuriuos kruopščiai rinko, džiovino, kad paskui mieste, ūžaujant šaltiems žiemos vėjams, galėtume gerti kvapnią arbatą.

O Lukas vis kartojo: „Tu tik pažiūrėk, tu tik pažiūrėki!..“

Pradžioje pabandėme suskaičiuoti kiek čia yra kelmų, tačiau… Jų gal buvo tiek, kiek Lietuvos danguje galima suskaičiuoti žvaigždžių, ypač, kai tas dangus yra užneštas kokiu debesų „smėliuku“.

„Nesuskaičiuosime… Ir inkilo čia jau pagal mūsų nusibraižytąją schemą nebeiškelsime…“, – sakau Lukui.

„Aš žinau ką dabar turime daryti. Mokykloje visai neseniai skaičiau knygą apie medžių rieves, kurios atspindi medžių amžių, kai ką gali pasakyti ir apie vienus ar kitus metus… Na, jei rievė labai sudėtinga, ar blogiau įžiūrima, gal tie metai medžiui buvo kokie ypatingi, gal koks sunkus laikotarpis yra buvęs“, – dėstė mano jaunesnysis broliukas.

Jam pasiūliau idėją: imame ir nufotografuojame bent didesnę dalį šioje kirtavietėje esančių kelmų.

Išsitraukėme abu savo mobiliuosius telefonus ir ėmėme fotografuoti. Kiekvienas padarėme bent po kelias dešimtis nuotraukų. Žiū, ir pavargome! Tad nusprendėme, jog laikas grįžti namo, o inkilą iškelsime pakeliui, pasižymėdami iškėlimo vietą iš anksto nusibraižytoje schemoje, kurią įsidėjome į skaidrią įmautę, kaip tikri miškininkai.

Netrukus inkilas buvo iškeltas – visai netoli mūsų sodybos, iš kurios rūkstantis kaminas tarsi kvietė: laikas pietauti.

Po sočių pietų aš ir Lukas sėdome prie kompiuterių – „sunešiojome“ į juos darytas kelmų nuotraukas.

„Gražvydai, turiu įdomią idėją: mes galime parašyti tiesiog mokslinį darbą apie fotografuotus kelmus girioje. Aš jau ir pavadinimą to mūsų mokslinio darbo sugalvojau: „Įrašai girios kapinėse“.

„Kodėl – įrašai, kodėl – kapinėse?..“ – nustebau.

„Kaip tu nesupranti… Juk esi buvęs kapinėse, kuriose yra daug paminklų mirusiems. Po kokio šimtmečio šie paminklai gal ir sunyks, kaip sunyks, gal net kur kas anksčiau, ir mūsų matytieji kelmai girioje. Mes būsime tie, kurie atliko išsamų medžio rievių tyrimą pagal turimas fotografijas, juk aprašomos bei išsaugomos ir savitų žmonių biografijos. Kelmai, kaip ir antkapiai, vėliau ar anksčiau, bus sunaikinti, o mūsų darbą bus galima įkelti į kompiuterines laikmenas išsaugančius vadinamuosius debesis, kuriuos aptiks gal net kitos žmonių kartos. Aš žinau, jog medžiai yra tokie patys gyvi organizmai, kaip ir mes su tavimi. Tik medžiai kalbėti nemoka…“, – aiškino mano jaunesnysis broliukas Lukas.

Sutikau su juo. Dabar, kai esame save izoliavę dėl koronaviruso girios sodyboje, gaminsime kasdien ne tik po vieną inkilą, jį iškeliant (pabūnant ir miške, pasiklausant įvairiausių paukščių balsų) girioje, o ir imsimės įdomios veiklos prie kompiuterio.

… Abu su broliuku ėmėme naršyti po interneto platybes, ieškodami informacijos apie medžių rieves, ką jos gali mums „pasakyti“. Nežinau kiek prie Luko pasiūlytos temos „Įrašai girios kapinėse“ užtruksime, tačiau susivokiu, jog tai gali užtrukti tiek pat ilgai (gal net ir ilgiau), nei vaistų ar skiepų dėl koronaviruso atsiradimo procesas. Būsime kantrūs, jog senieji girios medžiai, ošę gal per šimtą metų, tikrai turi ką papasakoti pasauliui, kuriame jie gyveno, kuriame gyvena jų vaikai, kuriame gyvena paukščiai, žvėrys, vaistiniai augalai, grybai ir net žmonės.

Sako, jog žmonės turi gerą atmintį, tačiau mes su Luku nusprendėme įrodyti, kad ir medžiai, kaip ir lėktuvai, savo gyvenimo skrydžiuose daro itin vertingus įrašus.

Netikite tuo?.. Prisijunkite prie mūsų, jog užsidarius namuose, kai gamtos pasaulis yra greta, mes turime kuo puikiausias galimybes jį stebėti, pažinti. Gal tada ir tas baisusis koronavirusas, kurį kildina ne iš kokio kosmoso, o iš gamtos, ims švelniau kalbėtis su žmonėmis, siekiančiais „perkąsti gerklę gamtai“. Tai yra vieno garsaus mokslininko, nusivylusio žmogaus saitais su gamtos pasauliu, žodžiai.

Mes su broliuku Luku esame tame gamtos pasaulyje, norime būti mažaisiais tyrėjais, kurie nusilenkia medžių antkapiams – kelmams. Atėję prie jų mes kasdien būsime tylūs, kaip prie jų tyli ir iš šiltųjų kraštų į Lietuvą sugrįžę paukščiai.