Tiesą sakant, nebuvo manyta, jog „Žaliasis pasaulis“ turi tiek daug ir tokių jautrių skaitytojų – bet koks kitas spaudos leidinys galėtų jų pavydėti. Sakau tai todėl, kad po mano viešnagės „Žaliajame pasaulyje“ – pokalbio apie Vilniaus bei viso krašto mediją – sulaukiau daugybės įvairiausio pobūdžio atsiliepimų: nuo telefono skambučių, pastabų internete, iki nemadingų popierinių laiškų… Toptelėjo mintis, kad būtų nedora į juos neatsakyti pratęsiant pokalbį tame pačiame „Žaliajame pasaulyje“.
Romas SADAUSKAS
*
Skambutis iš savivaldybės (nepavyko nugirsti pavardės): „…pro kokius akinius tamsta žiūri, kad nematai nieko gražaus? Kur jau tas Vilniaus medžių genocidas, parodyk!“
Atsakymas: Mato akys, o ne akiniai. Širdis neatsidžiaugia regint, kaip gera senajai medijai, pavyzdžiui, Nacionalinio muziejaus teritorijoje, kai kurių bažnyčių šventoriuose (kad ir prie Šv. Praskienijos cerkvės), universiteto kiemuose, prie vienos kitos mokyklos. Jokių abejonių nekelia Bernardinų sodo medžių priežiūra. Bet negali nematyti ir to, kas darosi miesto savivaldybei priklausančiose erdvėse. Jeigu „balsui iš savivaldybės“ įdomu pasižiūrėti genocidą kenčiančių medžių, kviečiu į ekskursiją nuo Gedimino prospekto iki geležinkelio stoties, Jogailos, Pylimo, Sodų gatvėmis. Arba kokia kita kryptimi.
Klausimas internetu: „Ar labai patinka apnuogintas Gedimino pilies kalnas?“
Atsakymas: „Labai. Iš pradžių atrodė neįprastai, nes buvome pripratę prie visai kitokio. Bet juk gerai, kad svarbiausią Lietuvos piliakalnį galime apžvelgti tokį, ant kokio protėviai pilį pastatė. Atsivėręs pilies kalnas tiesiog pakylėjo šią senojo miesto dalį. Kitas dalykas, kad tik iškirtus medžius ir krūmus, ilgainiui supuvus kelmams ir šaknims, gali kilti šakninė erozija. Į atsivėrusius plyšius sunksis polydžio ir lietaus vanduo. Bavarijoje taip apnuoginus vieną kalną, po dviejų dešimtmečių jis per vieną liūtį nuslinko ir pridarė bėdos.
Klausimas iš popierinio laiško: „(…) Neužmirštamos Jūsų vestos Žemės dienos Rašytojų klube. Mes, būrelis trakiškių, keturis kartus buvome į jas atvažiavę ir nė karto nenusivylėme. Ar nebūtų galima tų renginių atgaivinti? Gal jau pasveikote?
Atsakymas: Manding tai būtų numirėlio gaivinimas, nes dabartinei Rašytojų sąjungai tokie dalykai nerūpi. Iš anų Žemės dienų liko tik glaustašakis ąžuoliukas už Rašytojų klubo langų, pasodintas šviesaus atminimo miškininko Zdislavo Truskausko atminimui – su juo sykiu tas Žemės dienos akcijas rengėme. Beje, kol Zdislavo ąžuoliukas tvirtinosi prie Rašytojų rūmų, jį, idant neišdžiūtų, per vasaros karščius laistė ne šių rūmų žmonės, o Regina Truskauskienė.
Gal tuo pačiu ne pro šalį būtų prisiminti, jog anksčiau (kaip tuos laikus bevadintume) Rašytojų sąjungoje veikė gamtosaugos sekcija, kuriai priklausė R. Budrys, Vl. Dautartas, V. Petkevičius, J. Požėra, o prie sekcijos glaudėsi dar ir V. Almanis, K. Balevičius, L. Grudzinskas, R. Grikevičius ir kiti. Mes ne tik rašėme, bet ir kovojome, pavyzdžiui, prieš totalinės melioracijos absurdus, ištisų ekosistemų naikinimą. Jeigu ne griausmingas V. Petkevičiaus straipsnis „Literaturnaja gazieta“ savaitraštyje, naftos perdirbimo kombinatas būtų pastatytas ties Jurbarku, panemunėje. Deja, visi ar beveik visi minėtieji rašytojai jau žiūri iš Anapus, o jų pakeisti lyg ir nebuvo kam…
Ponios Terezos klausimas telefonu: „(…) Ar jums žinomas nuostabus šermukšnis Aušros vartų gatvėje, tautodailininkų kieme? Atspausdinkite jo nuotrauką „Žaliajame pasaulyje“, tai bus gražu…“
Atsakymas. Aš esu „Žaliojo pasaulio“ skaitytojas, o šiuo atveju – ir svečias. Tą šermukšnėlį žinau, nes tame kieme gyvena ir mano draugai. O šermukšnis iš tiesų nuostabus, dabar kaip tik jis iš tolo šviečia purpurinėm kekėm, tūlas užeivis tikrina, ar šitas medis nepadirbtas. Šermukšniai gyvena palyginti ilgai, tai dar ilgai ši senamiesčio puošmena gyvuos, nes pasodintas gerų žmonių.
Skambutis telefonu iš Rietavo: „Gal dar prisimenate, kaip pas mus prieš aštuonerius metus viešėjote su Kazimieru Giniūnu ir patarėte, kaip gelbėti baigiančią džiūti senąją mūsų kiemo vinkšną išpurtusiais viduriais. Medis atsigavo, ačiū jums, ir tebedžiugina toliau. Kaip gyvena ponas Giniūnas?“
Atsakymas: Ponia Elena, labiau prisimenu ne patarimus, o Jūsų žemaitišką kastinį. Tai, kad medis išpurtęs, dar nereiškia, jog pasmerktas myriop – antai Stelmužės ąžuolas amžius stovi be šerdies, ji medžiui būtina tik augant, o maitinasi medis požievine dalimi. O ponas Giniūnas gyvena vienas (su keturiais šunimis) trobelėje girios vidury, tik vis rečiau pasimatom, kadangi esame vis senesni abudu ir nelabai sveiki.
Ponios Aliodijos pastaba telefonu: „Stebiuosi, kad šnekėdamas apie senamiesčio medžius, neprisiminei juose gyvenančių paukštelių…
Atsakymas. Ačiū už pastabą. Iš tiesų, medžiai – ir paukščių buveinė. Pamenu, kaip mes, sykiu keliaudami po Europą, pro viešbučių langus klausydavomės strazdų, gėrėdavomės parkuose laigančiais laukiniais žvėreliais. Senieji medžiai – uoksinių paukščių prieglobstis. Vienas save gamtininku vadinantis radijo čiulbuonis andai džiūgaudamas pasakojo, kaip Vilniuje buvo išgelbėti pelėdžiukai, iškritę iš nuverstos tuopos drevės. Klausiausi ir traukiau pečiais: ko čia džiūgauti, kad sykiu su medžiu sunaikinta perimvietė? Mūsų kieme (Raugyklos gatvėje) prieš kokį dešimtmetį dar suokė lakštingalos, apie tai rašė Zenonas Butkevičius, o dabar kiemas užkimštas automobilių, krūmai iškirsti, medžiai praretinti, iš visų paukščių tik balandžiai liko.
Klausimas internetu: „Kas tai per mokslininkas Janas Drda, nustatęs Bernardinų ąžuolo amžių.“
Atsakymas. Tai mano bendramokslis iš ekologijos mokyklos laikų. Jis čekų tautybės, bet dirba įvairiose Europos šalyse, pastaruoju metu, berods, Sofijkos dendroparke, Ukrainoje. O tuolaik jis darbavosi Helsinkyje, tai ir nustatė šio mūsų medžio amžių tenykštėje laboratorijoje. Parodžiau jį Janui viešint Lietuvoje.
Kraštovaizdžio architektės Teresės G. laiškelis internete: (…) Kokie netikę medžiai uosialapiai klevai ir tuopos, mums kalė į galvas Dailės akademijos dėstytojas R. Pilkauskas. Todėl juos ir naikiname be atodairos. (…) Jūs manote kitaip?“
Atsakymas. Ką jau čia bemanysi. Mano dėstytojai kalė į galvą, jog nėra netikusių medžių, yra tik netikusių sodintojų bei prižiūrėtojų. Medis negali pasitraukti jiems iš kelio.
Brolis Astijus internetu: „Štai kas Izaijo lūpomis pasakyta Šventajame Rašte: „Kokie ilgaamžiai bus mūsų sodinti medžiai, tokia ilgaamžė bus mūsų gentis.“
Atsakymas, o gal pastaba: „Šventajame Rašte pasakyta ir tai: „Kur nebus jaunų, ten nebus ir senų.“
Su pagarba „Žaliojo pasaulio“ skaitytojui –
Romas SADAUSKAS
Autoriaus nuotrauka
