… Ėjo 2119 metai. Lietuva tuo laiku buvo labai suklestėjusi, nors ir suvis nebelikę čia nei jokios didesnės pramonės, nei derlingų laukų, nei gražių girių… Viskas iki to laiko, kaip ataskaitose rašė tos dar gyvuojančios de jure šalies valdžios biurokratai (de fakto – viską valdo užsienio kompanijos), buvo išeikvota. Ūkininkai iš laukų jau seniai buvo pasitraukę, nes jokiais trašų, chemikalų kiekiais dirvožemio savybių nebepavykdavo atkurti. Miškuose medžiai seniai buvo iškirsti, nes girias buvo privatizavusios neaiškios užsieninės kompanijos. Iš Lietuvos tuo metu buvo išvykę didžioji dalis iš anksčiau gyvenusių beveik 4 milijono žmonių. Tačiau apie vienas milijonas gyveno labai puikiai, nes buvo aptikta puiki (tą žodį įsiminkite) auksinė gysla.
Senoliai teigia, jog dar varganais 2020 metais šalį valdančios Žaliųjų turtų partijos pirmtakai priėmė įstatymą, kuris visus Lietuvoje likusius žmones pavertė kaip ir… turtuoliais. Jums, žinoma, tuoj norisi klausti: koks tai įstatymas, kuris atvėrė turtus visiems Lietuvoje likusiems žmonėms, o tuo pačiu uždarė visus kelius sugrįžti jau išvykusiems.
Na, sugrįžtantiems keliai buvo uždaryti vien todėl, jog vietiniai norėjo vis daugiau pinigų. Kiekvienas… Nes pinigai tiesiog lijo žmonėms ant galvų. Kai taip nutiko, visi tik ir balsavo už Žaliųjų turtų partiją, visi džiaugėsi pagaliau atėjusia pačia mieliausia demokratijos forma, nors… Išvykstantieji turtų netekdavo, nes Žaliųjų turtų partija paakindavo: turto iš Lietuvos išgabenti nevalia, visas turtas turi būti saugomas tik Žaliųjų turtų partijos bankų skyriuose.
Na, žinoma, jūs vis nerimaujate: koks įstatymas atvėrė kelius pinigų srautams į Lietuvos gyventojų sąskaitas, juk praturtėjo suvis nieko nedirbantys?..
Turėtumėte nutuokti, jog pavadinimas Žaliųjų turtų partija labai paveikė rinkėjų protus. Visi Žaliųjų turtų partiją siejo su gamtos turtais, visi didžiavosi, jog nuolat yra pildomi šalies gamtos turtai. Na ir kas, kai dirvožemis suvis nualintas; na ir kas, kad miškai iškirsti, juos pardavus užsienio kapitalo grupėms; na ir kas, kad ežerai ir upės pastaruoju metu keistai ėmė čiaudėti, burbuliuoti ar net šnypšti…
Pasirodo, dar 2020 metais Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, kuris leido ribotais kiekiais gelmėse laidoti CO2. Tas dujas dabar gabeno iš viso pasaulio transkontinentinės kompanijos, laidojo tiesiog kvadratiniu-lizdiniu būdu. Tai daryti visai niekas nekliudė, nes ir žemė, ir iškirstųjų girių plotai priklausė ne Lietuvoje gyvenantiems. Gal ne joje gyvenantieji ir nusprendė, jog geriausia yra gobšuolius suvilioti, uždaryti į jų pačių narvą (teritoriją), o po to…
Beje, Lietuvoje nebeliko ir didžiųjų miestų, nes jų gyventojai įsikūrė ten, kur buvo didžiausios išmokos iš transnacionalinių kompanijų. Valdžioje esantys tatai vadino regioninės politikos suvaldymu…
Iš tikro, provincijomis pavadintuose regionuose buvo, galima sakyti, vienodas gyventojų skaičius. Jei kurioje provincijoje gyventojų skaičius kiek mažėdavo, išmokomis tuoj viską buvo galima sureguliuoti. Kaip ir atvežamomis gausiomis maisto ir kitokiomis prekėmis, už kurias vietos gyventojai svetimšaliams ir atiduodavo kone visas gaunamas pajamas. Tiesą sakant, išlaidauti lietuviai itin pamėgo, nes reikėjo gyventi Lietuvoje, niekur neišvykti, darbo nebuvo, o pinigai tarsi tekėjo į Lietuvą sunkiasvorėmis mašinomis kartu su paslaptinguoju CO2.
Lietuvos užkariautojai gerai buvo įsidėmėję ir keistus atsitikimus Afrijoje, kai išsiveržusios iš didžiųjų ežerų dujos (o jos buvo ne kas kita, kaip CO2), slinkdamos pažeme, tiesiog žaibiškai užtroškino vis, kas gyva.
… Lietuvoje atsirado savitas kelių tinklas, tarsi šachmatų lenta. Į kiekvieną langelį iš užsienio šalių atriedėdavo didžiulės sunkiasvorės mašinos, iš kurių į žemės gelmes tuoj patekdavo papildoma dozė CO2. Žemės gelmės tarsi ėmė pūstis, lyg ką nors gimdyti ketinančios… Štai tada prie ežerų, upių ir upelių ateinantys žvejai (o tokių būta itin daug, nes darbų nebeliko, o pinigų – vis lieka) nerimti… Nors ir nuo kiekvienos CO2 atvežusios galingos automašinos aplinkiniams žmonėms buvo tiesioginės išmokos. Džiaugėsi, ilgai džiaugėsi žmonės. Tik tie balti burbuliukai, laikas nuo laiko išeinantys iš upių, ežerų dugno, kažkaip keistai atrodė. Na, kvapo nebuvo, tačiau – naujiena…
… Nedraugiškos Lietuvai jėgos, pasitelkus kompiuterius, tiksliai apskaičiavo kiek į žemės gelmes, kokiame gylyje reikia palaidoti CO2 dujų, kurias Žaliųjų turtų partija vadino viso pasaulio civilizacijos išsaugojimo operacija, nes klimato kaitos pasekmės jau buvo aiškios – Klaipėdos miesto gatvės jau keli dešimtmečiai buvo semiamos vandens. Negelbėjo jokie pylimai. Tiesa, Žaliųjų turtų partijos šulai, teigiama, seniai buvo įsikūrę tolimojoje Barbanijoje.
Jūs sakysite: CO2 talpinimas žemės gelmėse buvo vienintelė išeitis civilizacijai! Reikėjo tik pasirinkti gana nedidelę šalį, kurioje jau nebeliko itin daug gyventojų. Pasaulyje buvo koncentruojamasi į bent dešimtį tokių šalių, kuriose de facto vietinės valdžios kaip ir nebūta…
… Kažkas kažkur vėliau skaitė įrašą vieno urvo akmenyje: smagiai laiką leidę buriuotojai Platelių ežere pirmieji pastebėję staigiai iš vandens iškylančius vis gausesnius ir didesnius baltus dujų burbulus, dar spėję lazeriniu ryšiu perduoti į Žemės palydovus nelaimės signalą, tačiau toliau viskas, ko gero, vyko žaibiškai. Baltasis debesis apgaubė visą Lietuvą… Itin suslėgtos CO2 iš žemės gelmių išsiveržė, kaip ir numatyta, vienu ypu.
Po tokios nelaimės, teigiama, atvykę transnacionalinių verslo korporacijų atstovai konstatavo, jog projektas nepasiteisino, klimato kaitos pumpuojant CO2 į žemės gelmes nepavyks išvengti, o lietuviai tik pasitarnavę mokslo ir praktikos keliuose. Kaipo drąsi ir inovacijų nevengianti tauta, kuriai būtina pastatyti šaunų paminklą.
Tiesa, išvykusieji iš Lietuvos į tą kraštą niekuomet nebegrįžo, tad Lietuvą pasidalijo didžiosios valstybės, įsteigdamos čia naują poligoną, kuris turėtų pasitarnauti Žemės planetos civilizacijai išlikti ir klestėti. (Lietuvos žemės gelmėse dar buvo likę didžioje dalis iš viso pasaulio suvežtų ir palaidotų suslėgtų CO2 dujų.) Pasaulyje likę lietuviai buvo pamaloninti, nes klimato kaitos niokojamos Australijos vyriausybė leido lietuviams (be jokių kvotų) įsikurti dar karščių nenuniokotoje Tasmanijos saloje.
… Teigiama: ant Aukštojo kalno, pačio aukščiausio kalno Lietuvoje, dar spėjo užbėgti garsusis šalies maratonininkas Steponas Darišius, kuris ketino kalteliu išrašyti akmeniniame obeliske šalį nutikusią nelaimę. Tačiau maratonininkas, tarsi senovės Graikijos herojus, tuoj buvo pakirstas baltojo debesies, kuris kilo aukščiau nei kalnas Aukštojas. Jo viršūnėje ant akmeninio obelisko likę tik pirmieji maratonininko iškaltosios žinios žodžiai: „Maras buvo niekis…“.
