„Kurios kūčios jums buvo labai reikšmingos?“, – klausiama VU dėstytojų adventiniame susitelkime. „Netrukus po karo tebuvome dviese su mama, kūčioms turėjome tik sausainių ir arbatos“, – dalijasi profesorius. Ašara akyse patvirtino svarbiausią kūčių bruožą – būti drauge prie stalo ir kartu su tais, kurių labai trūksta.
Kaip bažnyčiose skaitoma apie tikėjimo protėvius ir promotes nuo Adomo ir Ievos iki Jėzaus su apaštalais ir pirmomis krikščionių bendruomenėmis, taip advento (ir Kalėdų – Naujų Metų) laikotarpis svarbus šeimoms ir šeimynoms. Kai šalta ir tamsu, daugiau galimybės vaikams būti namie, o tėvams, ypač seneliams, gera proga pasakoti savo šeimos, protėvių, gyvenamos vietos, Lietuvos ir kitas istorijas, prisiminimus, senelių bei prosenelių gyvenimą, būdą, gabumus, patirtis. Popiežius Pranciškus pastoviai jaunimą ragina senelius, vyresnio amžiaus žmones kalbinti – suvokti iš kur kilę. Tada lengviau pereitį į dėkingumą, drąsą ir tarnystę kitiems.
Jaunose šeimose plinta senovinis paprotys susitaikyti, vienas kito atsiprašyti, atleisti, susitaikyti. Būna šeimos tradicija atsiminti vienišus ar gedinčius asmenis, šeimas, pakviečiant prie stalo ar apdovanojant rankdarbiu, kepiniu ar kita dovanėle – ištiesti ranką ir širdį iš šeimos židinio kaimynams, kone užmirštiems giminėms, rečiau matomam vyresnio amžiaus asmeniui. Kartą keturios sesutės visą adventą taupė savo kasdienį saldainį, saldumynų pintinę įteikdamos kieme gyvenančiai vargingesnei šeimai.
Naujai vedę suka galvą ir širdį, kur kūčias bei Kalėdas švęsti, o jei lieka namie – kuriuos papročius pritaikys savo šeimynėlei. Skyrybas patyrę traukiami vaikų mylimų senelių – uošvės ar anytos, su nerimu, kad kažko svarbaus nepataisomai trūksta. Netekę šeimos nario stato tuščią kėdę ir tuščią lėkštę. Senelių arti neturinčios jaunos šeimos susideda, pasidalija uždaviniais, kūčias švenčia kartu. Kartais parapijos sukviečia kūčias laikinai gyvenantiems studentams, seneliukams, pavieniems asmenims, jei kartais vietovėje tokių šeimos neišsidalija šventajam vakarui savo namuose.
Numanantys Kalėdoms lankyti bažnyčią tikisi, kad jų neištiks nepatogi padėtis, kaip tėvų, praeinančių pro tikinčiuosius prie durų išlydintį kunigą. Tarpduryje vaikelis klausia tėvų, ar bažnyčia veikia tik per Kalėdas ir Velykas, ar ištisus metus? Išgirdęs, kad bažnyčia nuolat atdara, visai prie kunigo priėjus skardžiu balsu tėvų klausia: „Tai kodėl mes ateiname tik per Kalėdas ir Velykas?“.
Visos pasaulio religijos tamsiausiu metų laiku švenčia šviesos šventes, liudydamos, kiek žmogui svarbi vidinė ir bendruomeninė, visuomeninė šviesa, viltis, regėjimas už „pilkos kasdienybės“. Bendrystę rodo ir kaimynų ar bendradarbių dovanėlės, koks jį tikėjimas būtų ar nebūtų. Noras šviesa dalytis taip savaiminis, kad nesinori nieko atskirti.
Viena šeima nuo seno vaikus moko savo mėgstamiausią žaislą atrinkti ir atiduoti vargstantiems vaikams. Kita surašo pažįstamus, parapiečius ar kitus, kuriems šiemet itin reikia paguodos, draugiškumo ženklo, o vaikai pagamina rankdarbėlį, nupiešia piešinį ar sveikinimą, iškepa nesudėtingą sausainį, kad niekas nebūtų užmirštas. Dar kiti dovanoja nedaiktinės dovanos raštelį – „Padėsiu ar dirbsiu Tau/Jums 4 valandas“.
Žmonės, bažnyčios ir gyvenvietės, darbovietės Kalėdoms ruošiasi kelias savaites. Visi išpardavimai, pirkinėjimai, mieste žiburėliai, eglutė, kalėdinis turgelis ar mugė, prakartėlės, mokyklose ar darbe renginėliai, koncertai padrąsina tikrai šventiškai tamsiausią naktį apšviesti. Krikščionims, aišku, tai Dievo Apsireiškimo šventė: Vakaruose labiau Kristaus gimimo, Rytuose labiau Gimimo – Trijų Karalių ir Jėzaus Krikšto šventė. Vaikai pildo advento kalendorių ar kitaip skaičiuoja dienas. Daug šeimų pačios gamina eglutės papuošimus iš popieriaus, konkorėžių, riešutų, sausainių. Miela namuose turėti mažą Prakartėlę. Mums dar negalioja „modernaus“ vyruko dėsnis: „Man labai patinka Kalėdos, tik neminėkite Dievo“.
Apie valgius tenka skaityti ar klausinėti kitur, bet kūčių stalą paprastai puošia balta staltiesė, po kuria Betliejaus ėdžias primenantis šienas. Kryželis primena Kristų, obuolys (tiksliau būtų granata ar persimonas) menantis pirmuosius Tėvus Adomą ir Ievą, žvakė(s), pintinė su kalėdaičiais. Paprastai skaitoma Kūčių Evangelija – Jėzaus gimimo pasakojimas. Malda dėkojame už metus, visas malones ir žmones, prisimename vargstančius ir vaikus pasaulyje, meldžiamės už savo mirusius, Tėve mūsų, giedame „Sveikas, Jėzau gimusis“, kartais paleidžiama įrašyta muzika. Visi dalijasi kalėdaičiais. Dažnai būna pokalbių apie šeimynos praeitį, įdomius gimines, papročius, tikėjimo ženklus.
Kai kur ateina Kalėdų senelis arba dalijamos jo atneštos dovanos.Vaikai prisimena, kad gyvūnai vidurnaktį kalba, tai pagerbia savo šuniuką, katiną ar kitą augintinį skanėstu, o trupinius – paukšteliams.
Visi žino, kad saugumas namie labai svarbus, tai rūpinasi, kad žvakės, vielos, žibintai būtų saugūs, nekeltų gaisro pavojaus, niekad nepaliekama atvira liepsna. Senovėje stalo šienas duotas galvijams. Nuvytusios eglutės ar šakos atiduodamos zoologijos sodams, atskirai surenkamos miestuose, kieme panaudojamos kaip užuovėjos laukiniems gyvūnams. Dovaniniai popieriai, kartonas, plastmasės atiduodami perdirbti.
Marijonos Varneckienės nuotraukoje: kunigas Antanas SAULAITIS
