Šalia Žagarės prisiglaudusiame Žvelgaičių kaime buvusio dvaro atmintį saugo seni parko medžiai ir beveik 200 metų ošianti mažalapė liepa. 2002 m. ji paskelbta valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.
Kurioje vietoje stovėję Senosios Žagarės dvaro pastatai vis dar spėliojama. 1647 m. dvaro inventorius buvęs detaliai aprašytas, kai dvaro savininkai Umiastauskai jį išnuomoja. Aprašyme minimi skiedromis dengti vartai, didelis pagrindinis namas (kartais vadintas rūmais), šalia jo stovėjęs dar vienas didelis namas, dengtas gontais ir skiedromis, virtuvės namas, trys svirnai su pristatytomis kamarėlėmis, daržinė pintomis iš žabų sienomis, didelė arklidė. Visas dvaras buvęs aptvertas statinių tvora. Šalia dvaro pastatų buvęs palivarkas su šiaudais dengtu namu, klojimu javams kulti ir džiovinti, dvi daržinės ir svirnas. O prie Švėtės netoli rūmų stovėjusi pirtis. Sakoma, jog be miestelio, dvarui priklausęs nedidelis valsčius su bent 4 kaimais.
Magnus (dar vadinama Magnusas) Butleris Senosios Žagarės dvarą įsigyja 1784 m. ir perkelia jį į kitą vietą – dabartinį Žvelgaičių kaimą prie pat Žagarės (pagal R. ir V. Vaitkų knygą „Kelionė per laiką. Žagarė“). Čia dar išlikęs nedidelis senas parkas, kuriame auga dvaro savininko M. Butlerio vardą gavusi mažalapė liepa. Jos amžius siekia beveik 200 metų. Medžio apimtis 1,3 m aukštyje siekia 3,7 m, o aukštis – 22,5 m (pagal LR Saugomų teritorijų kadastrą). Parkotyrininko K. Labanausko vertinimu, M. Butlerio liepa – viena didingiausių Lietuvos parkuose.
Mažalapė liepa – Lietuvoje populiarus medis
Mažalapės liepos paplitusios beveik visoje Europoje, taip pat apie Kaukazą bei vakarų Azijoje. Lietuvoje tai gana įprastas ir dažnas medis. Geriausiai auga derlingose, drėgnokose priesmėlio ir priemolio dirvose, paupiuose, sodybose, pakelėse, parkuose, miškuose. Įprastai išgyvena iki 500-600 metų. Šio medžio lapai primena širdelės formą su smailėjančiu galu. Paprastai vienas suaugęs medis turi apie 60 tūkst. žiedų. Žydi labai gausiai anksti vasarą (birželį-liepą), kvapniais, gelsvai žalios spalvos žiedais. Pats medis atsparus dulkėms ir užterštam orui. Liepų mediena minkšta, lengva, balta.
Labai plačiai naudojama beveik visoje Europoje kaip vaistinis, dekoratyvis medis. Šiais medžiais apsodinamos pakelės, parkai, gatvės, skverai, jais dažnai puošti Lietuvos dvarų parkai. Taip pat svarbi nektaro rinkimo šaltinis bitėms, kurios iš vieno stambaus medžio žiedų surenka iki 50 kg nektaro. Iš žiedų verdama kvapni arbata, tinkama peršalimo ligoms gydyti. Iš mažalapės liepos karnos (t.y. apatinės žievės) senovėje gamindavo vyžas, vartojo pynimo darbams. Iš jos pluošto kai kuriuose kraštuose ausdavo audinius drabužių siuvimui, iš medienos gaminami įvairūs drožiniai, suvenyrai, namų apyvokos reikmenys, medžio anglis naudojama medicinoje, piešimui.
Lietuvių tautosakoje tai vieni iš dažniausiai minimų medžių. Seniau Lietuvoje tikėta, kad iš liepos pagaminta lazda ar karna galima apsiginti nuo piktųjų dvasių. Krikščionys liepas sieja su Dievo motina Mergele Marija, ant šių medžių per patį krikščionybės pakilimo laikotarpį buvo kabinami Marijos paveikslai.
Autorės archyvo nuotrauka
