Vytautas RIBIKAUSKAS

Lūšis Dubravos girioje

2021-ųjų gruodžio 26-osios pavakare pakaunės Dubravos girioje, danielių šėrykloje medžiotojo Deivido Mickos pakabinta vaizdo kamera nufotografavo lūšį.

Dubravos girioje žvėrių rūšinė įvairovė visada buvo didelė

Amžių glūdumoje Dubravos giria, kaip tuometės didžiulės Rumšiškių girios dalis, garsėjo žvėrių gausa ir jų rūšine įvairove. Ir dar karališkosiomis medžioklėmis. O tarpukario laikotarpiu Dubravos girioje mėgo medžioti aukšti Lietuvos pareigūnai, netgi pats prezidentas Antanas Smetona. Kunigaikščių medžioklių laikais Rumšiškių girioje, o tuo pačiu ir jos pakraštyje plytinčioje Dubravos girioje, gausiai gyveno: stumbrai, taurai, briedžiai, meškos, šernai, vilkai, lūšys ir visi smulkieji žvėreliai. Per girią ėjo žvėrių migracijos takai, jungiantys Rumšiškių girią su tais laikais milžiniškomis Darsūniškio, Kauno, Kazlų Rūdos ir kitomis giriomis, esančiomis abipus Nemuno. Dubravos giria nebuvo nuomojama medžioklei, o palikta reprezentacinėms vyriausybės medžioklėms (tik 1963 m. buvo leista įsteigti medžiotojų būrelį). Siekiant padidinti žvėrių rūšinę įvairovę, 1954 m. iš Sovietų sąjungos Altajaus krašto buvo atvežti ir pakaunės girioje paleisti 24 dėmėtieji elniai. Sovietmečiu turtinti, pertvarkyti gamtą buvo populiaru, tad Lietuvoje atsirado ne tik dėmėtieji elniai, bet ir mangutai (plito iš Baltarusijos ir Latvijos, į kur vis tik buvo atgabenti iš Tolimųjų Rytų), ondatros, kanadinės audinės. Buvo reaklimatizuoti bebrai, bandyta įveisti triušius, Sibiro voveres skraiduoles, Sibiro stirnas, muflonus, fazanus. Pasiteisino tik senųjų Lietuvos gyventojų bebrų sugrąžinimas į savo kažkada prarastą tėvynę ir dabar jie sėkmingai medžiojami, o jų medžioklė, medžiotojų gaspadinėms bebrų mėsą pradėjus pripažinti valgoma, tapo gana populiari. Dėmėtieji elniai susimaišė su tauriaisiais ir pamažu išnyko, tik pabloginę tos vietovės, kurioje gyveno, tauriųjų elnių populiacijos kokybę. Su vietinėmis rūšimis susimaišę pradingo ir Sibiro stirnos bei skraiduolės voverės, muflonus suėdė vilkai, o triušius, fazanus – plėšrieji žvėreliai ir paukščiai. Ondatros, kanadinės audinės, mangutai, nelikus paklausos laukinių kailinių žvėrelių kailiams, tapo nepageidaujamais Lietuvoje invaziniais gyvūnais ir buvo paskelbti už įstatymo ribų – naikintini ištisus metus, kaip ir laukinėje gamtoje pradėję plisti nutrijos bei meškėnai. Pastaraisiais metais padidinti Dubravos girios rūšinę žvėrių įvairovę nusprendė medžiotojai, girioje apgyvendindami danielius. Būtų šaunu, kad stumbrų gabentojai į Dzūkiją porą šių galiūnų pakeliui „pamestų“ Dubravos girioje. Tada giria įgytų savo pirmykštę didybę…

 

Girioje trūko tik vilkų ir lūš

Nors Dubravos giria tiesiogiai prisišliejusi prie didmiesčio, žvėrių rūšių įvairovė gana didelė ir dabar. Čia dar gali aptikti ir gana retą Lietuvos girių žvėrelį baltąjį zuikį. Yra kažkodėl dar vis retais žvėreliais laikomų ūdrų. Gerai paieškojus, aptiktum ir žvitruolį šermuonėlį. Trūko tik vilkų ir lūšių. Paskutinis vilkas pakaunės girioje buvo sumedžiotas gerokai daugiau kaip prieš pusę amžiaus. Vėliau nepastebėtas koks pilkis gal ir perbėgdavo girią, kur nors keliaudamas. Bent tokių įtarimų būta, tačiau ilgesniam laikui pilkiai girioje nepasilikdavo. Ir tik pastaraisiais metais jie čia pasirodė. 2020-ųjų žiemos pradžioje prieš pat Kalėdas vilkų grupelė išpjovė avis netgi miesto pakraštyje, Garšvės gatvėje, esančioje netoli vakarinio girios pakraščio. Pernai Dubravos girios stirnas daugiausia ganė vienas vilkas, nors retkarčiais prie jo prisijungdavo ir daugiau gentainių. Tačiau, ko gero, tas pats vienišius praėjusių metų gruodį buvo sumedžiotas netoli Dubravos girios esančiame Raželių miškelyje. Kaip ten bebūtų, vilkus jau galima pripažinti Dubravos girios gyventojais.

Kad girioje slampinėja ir lūšis, medžiotojai įtarė jau senokai, tačiau akivaizdžių įrodymų nenustatydavo. Vienas šaulys, tykodamas šernų, tamsoje girdėjo, kaip kažkoks stambus žvėris (kas galėtų būti, jei ne lūšis) šlumštelėjo iš pušies, kiti matė nelabai aiškius pėdsakus, pernai vasarą nelabai aiškiai lūšį šėrykloje nufotografavo medžiotojo Aivaro Audėjaičio fotokamera. Tačiau praėjusių metų gruodį, antrosios Kalėdų dienos pavakarį didžioji katė pati nusprendė galutinai išsklaidyti medžiotojų abejones ir teikėsi papozuoti prieš medžiotojo Deivido Mickos danielių šėrykloje pakabintą fotokamerą. Nelabai pagarbiai pasielgė lūšis, į fotoaparato objektyvą atsukusi pasturgalį su savo trumpa uodegyte, tačiau nuotrauka nepalieka abejonių, kad Dubravos girioje gyvena lūšis, o labai tikėtina, kad ir ne viena. Dubravos giria gana izoliuota nuo aplinkinių didesnių miškų masyvų: girią supa platūs Kauno marių vandenys, platūs laukai skiria nuo Pajiesio – Išlaužo, Kazlų Rūdos miškų, kelią į Vakarus pastoja Kauno miestas. Be to lūšys daug sėslesnės už vilkus, tad, ko gero, miškinė katė pakaunės girioje įsikurs ilgam. Girioje gyvena daug stirnų, pamažu didėja medžiotojų įveistų danielių banda, gausu smulkiosios faunos, tad didžiosioms katėms maisto netruks. Reikia tikėtis, kad grybautojai jų nesudomins, nors pastarųjų grybų dygimo laikotarpiu girioje būna daugiau nei žvėrių, net jeigu priskaičiuotum ir visus šeškus su voverėmis…

Vilkų Lietuvoje jau turime į valias, bet vis dar ginčijamės dėl jų intensyvesnės medžioklės. Iš visų Lietuvos kampelių sklinda informacija ir apie ženklų lūšių gausėjimą. Pasirodo, nereikia joms gūdžių girių, didžiulių miškų masyvų – apsigyvena ir mažuose miškeliuose, didesnių miškų pakraščiuose. Ir tai suprantama, nes tokiose vietose daugiau gyvena stirnų ir smulkiosios faunos, yra geresnės didžiųjų kačių maitinimosi sąlygos, o artimos žmonių kaimynystės lūšys jau nevengia. Gal neištiks koks nors šokas stambiųjų Lietuvos plėšriųjų žvėrių gerbėjų, jų teisių gynėjų, jeigu pasiūlysiu lūšis jau pradėti saikingai medžioti. Nors vis dar neišmokstame nors kiek tiksliau šiuos žvėris suskaičiuoti, manau, kad jų Lietuvoje jau turime tiek, kad laikas būtų miškinėms katėms priminti, jog jos yra medžiojamieji gyvūnai. Su vilkais jau turime nemenkų problemų, tai negi lauksime, kad taip atsitiktų ir su lūšimis? Beje, europiniai milijonai laukinių kačių dauginimui, pelidžių įrengimui, kad lūšims priveisti maitinimosi objektų, „įsavinti“ visiškai be reikalo (pagal principą, jei naivūs vakariečiai duoda, kodėl nepaėmus). Lūšių gausa Lietuvoje niekada nebuvo kritinė populiacijos egzistavimui – Lietuvos miškuose jų gyveno tiek, kiek gali gyventi. Niekada miškinių kačių nebuvo daug sumedžiojama, neturėjo jos ir natūralių priešų. Tik dabar, staiga didėjant vilkų gausai, lūšims atsirado pavojus daugiausia dėl konkurencijos maisto srityje.

Deivido Mickos nuotrauka