Liūdna sakmė apie girią

Konkursui "Gamtos pasaka - 2015"

Prisimenu, kai buvau kokių penkerių metukų, dažnai svečiuodavausi pas senelius, kurie turėjo gražią sodybą prie miško. Miškas tada man atrodė labai gražus, tankus ir didelis. Su seneliu dažnai rinkdavome grybus, uogas. Ir vis dėlto iš vaikystės man labiausiai įsiminė ta miško didybė, saviti kvapai, iškilminga tyla, kai girdėti tik traškančios po kojomis šakelės ar nuostabūs čiulbančių paukštelių balsai. Kiek prisimenu, miškas buvo labai senas.

Dažnai mintimis grįžtu į vieną ypač įstrigusį vaikystės prisiminimą… Buvo ruduo. Mes su seneliu vaikščiojome miške. Mačiau, kaip žvėreliai ruošiasi žiemai. Voveraitės ant lazdyno šakų rinko riešutus ir nešėsi juos drevėn. Darbščiosios skruzdės nešė šapelius ir, atrodė, tvarkėsi savo namučius. Nors išėjome rinkti grybų, tačiau tik lėtai judėjome miško takais, grožėjomės rudenėjančio miško augalais. Prisimenu, kaip grįžusius močiutė nepiktai pabarė, kad turbūt tingėjome ieškoti grybų…

… Ilgokai nesilankiau pas senelius. Prieš porą metų nuvažiavusi pati pakviečiau senelį nueiti miškan – mus su seneliu sieja ypatingas dvasinis ryšys. Tai, ką pamačiau, pribloškė. Kažkada gražaus, tankaus miško kaip nebuvę. Man tai buvo panašiau į išvažinėtą lauką su likusiais kelmais ar pusiau nulūžusiais medžių stuobriais. Nežinau, ar ten kada bus galima rinkti uogas ir grybus. Nesusilaikiau, pradėjau verkti. Negalėjau suprasti, kaip žmonės galėjo taip pasielgti. Senelis pradėjo mane raminti. Mačiau, kad ir jam nelengva – juk jis nuo vaikystės gyveno prie to miško. Garsiai kaltinau tuos, kurie suniokojo tokį gražų mišką – gamtos kūrinį, kuris, kaip dabar galvoju, teikė seneliui stiprybę.

… Po to įvykio neprabėgo nė metai… Nebėra nei senelio, nei miško. Nežinau, bet kažkodėl vis traukia į senąją senelių sodybą. Kartą nuvažiavusi išdrįsau nueiti į tai, kas liko iš miško. Ilgai vaikščiojau po peraugusią žolę aplink likusius kelmus, verkiau… Priėjau prie mažo žydinčio stiebelio. Jis atrodė toks silpnas ir liūdnas. Galvojau: jeigu aš jį čia paliksiu, jis mirs kaip mirė medžiai ir kiti augalai. Parbėgau iki senelių namų, susiradau kastuvą ir iškasusi tą menką stiebelį parnešiau ir pasodinau senelių sode.

… Nebėra ir močiutės… Praeitą pavasarį nuvažiavau į senelių sodybą. Mano sode pasodinto stiebelio nereikėjo ilgai ieškoti – jis buvo gerokai paaugęs. Labiausiai pradžiugino tai, kad ant jo pamačiau du baltus žiedelius, kurie atrodė prisiglaudę vienas prie kito. Mano vaizduotė iškart nupiešė vaizdą – tai mano seneliai dėkoja man už išsaugotą mažą augalėlį. Skruostu nuriedėjo džiaugsmo ašara.

Žinoma, niekada nepamiršiu savo senelių. Nepamiršiu ir to kažkada nuostabaus miško. Supratau ir vieną labai svarbų dalyką – tai, ką žmogui teikia gamta, reikia branginti ir saugoti, nes mes patys, kaip mėgdavo sakyti mano senelis, esame tos gamtos kūriniai.