Prieš dešimt metų, sausio 26 dieną, kai šaltis veržėsi pro praviras duris, nešęs straipsnį „Žaliajam pasauliui“, ties Aplinkos ministerija suklupo ir neatsikėlė didis gamtos bičiulis, talentingas rašytojas ir žurnalistas, sakyčiau, lyriškiausias šimtmečio gamtos dainius, romantikas Leonardas Grudzinskas. Jo mintyse gyveno šviesus pasaulis. Savo kūryba siekė, kad visi suprastų, jog gamta – tai ne tik grožio šaltinis, bet ir mūsų išlikimo garantas. Tai ypač ryšku jo knygose-laiškuose.
… Ilgesio paliestas, netekties nostalgiją nugindamas, vartydamas senus, pageltusius laikraščių puslapius, aptikau nuoširdaus bičiulio Leonardo įtaigiai, spalvingai aprašytus žiemiškus gamtos vaizdus, joje tarpstančią gyvastį, kantriai laukiančią pavasario. Radau straipsnių apie gerus žmonių darbus saugant Lietuvos fauną, knygų ir straipsnių rašymo ypatybes. Ypač sujaudino aprašyti mus abu dvasiškai jungusių tėviškių prisiminimai, kur prabėgo nerūpestinga vaikystė braidant rasotais papieviais, gurgančiais miško brastose upeliūkščiais, sidabru šviečiančių ežerų atabradais.
„Žaliojo pasaulio“ skaitytojams parinkau keletą ištraukų iš Leonardo Grudzinsko „žiemiškų“ rašinių, skelbtų prieš ketvertą dešimtmečių.
***
„ … Rami, didinga tyla gaubia apsnigtus miškus, dailiais pėdsakais ataustus žvėrių takus, pamiškes ir nuošalių girios sodybų galukaimes. Tik sušvilpia ties gudobelių krūmu raudona it rytinė saulės liepsna sniegena, suciksi tarp spygliuotų eglės šakų į auksinę plaštakę panašus nykštukas, ir giliai atsidūsta ežeras, plėšydamas ledinius šarvus. Neišbrendami girių, laukų sniegynai – žiemos metraštis. Kiekviena pėda, zuikio plaukų, briedžio vilnų kuokštas, kiekvienas atspaudas ir purpuru žėruojantis kraujo lašas byloja apie nelengvą, kartais ir dramatišką, gyvenimą sniegynų platybėse. Reikia išgyventi, reikia sulaukti pavasario vištvanagiui ir raibai pelėdai, barzdotai lūšiai ir gudriam vilkui, kiaunei ir žebenkščiai. Nugali stipriausi, sumaniausi, ištvermingiausi. Kitaip nesisuktų amžinasis gamtos, girios ratas…“ („Nebyliosios sniegynų dramos“, „Komjaunimo tiesa“, 1979 sausio 20, Nr.15.)
„ …Prisimena gilios šarmotos vaikystės žiemos. Atrodo, nuo viso pasaulio sniegas ir panašios į gauruotas meškas, kuprotus stumbrus, raguotus jaučius, baltakarčius žirgus pusnys atskirdavo mažytį Dumbravos kaimelį. Prasmegdavo slėnyje skambantis Dubausio upeliukas, stori patalai užklodavo barsukų urvus Liepų kalnelyje. Aplinkui žibėdavo, tviskėdavo, rėžuodavo tarsi iš gryniausio sidabro iškalti miškai. Iš to pasakų rūmo arčiau kluonų, svirnų, sodybų patraukdavo žvėrys ir paukščiai. Į Nuoskynos pakraščius iš Skaistašilio atsibastydavo vilkai ir vargonuodavo ties Vastapo versmėmis iki pat kovo vidurio. Šalia bevardžio raistelio, kur iš rudens nukirstos gulėjo žabų krūvos, susirinkdavo peliauti raudonesnės už liepsną lapės. Į Didžiosios balos vidurį išeidavo stirnos. Balto beržyno pakraštyje nakvodavo tetervinai. Visokiausios pėdos, visokiausi žvėrių takai vingiavo aplink ir skersai manąjį kaimelį. Kurapkos, tos nebaikščios laukų vištelės, lesinėjo grūdelius patvartėje. O zuikeliai tiek pripėduodavo, kad ir žvaigždei nukristi būtum nesuradęs vietos…
Prisipratinom tuos malonius žvėrelius. Šalia pirtelės jiems visko – ir morkų, ir dobiliukų, ir obels šakelių padėdavom. Niekas apylinkėje tuomet zuikių nemedžiojo, niekas nevaikė. Užtat jie taip ramiai mūsų kaimelyje uliojo.
Pripratome briedį, šerną liaupsinti. Už grožį, drąsą, stiprumą girti. Žiūrėk, šiais laikais keliaudami po girią barzdotą, baltomis pušnimis žvėrių karalių pastebime. Išėjo jis į traką – ir stovi. Šernai – irgi vidury baltos dienos per užsnigtą ežerą – kelią į pamiškės bulvienas aria. O niekam į galvą ir neateina, kad duobelėje po kerota laukine kriauše zuikelis po žiemos negandų slepiasi, kad jis nusipelnė pagarbos, kad tai įdomus ir ne toks paprastas iš pirmo žvilgsnio žvėrelis…“ („Zuikeliai ulioja“, „Komjaunimo tiesa“, 1979 sausio 27, Nr.20.)
„Kokių tik gamtoje netikėtumų nebūna. Pamenate sausio pabaigoje taip melodingai švilpavo didžioji zylė, pavasariškai šurmuliavo žvirblių pulkai. Vėjai kvepėjo bruknienojais, skruzdėlynais, eglių spygliais. Dainavo pakraigėje saulės sutirpdyti varvekliai, gurgėjo miško brastose upeliukai. Raudo, bronza dažėsi žydroje šviesoje beržų šakos, žaliu žalvariu švito drebulynai. Ir zuikiai, pamiršę želmenėlių stalą, sultingą laukinės kriaušaitės žievę, vos nesirinko į vestuves, ilgesingai ūkčiojo mėnesienos sidabru užlietose laukymėse. Dar diena, kita ir lazdynai būtų pasidabinę auksiniais auskarėliais, o medžiai apsijuosę spinduliuojančiomis saulės juostomis.
Bet per Ažvinčių girios glūdumas, Čepkelių raisto platybes, mėlynus Žemaitijos eglynus su beržo tošės rogėmis atūžė įpykusi gauruota šiaurės meška. Sukaukė pūgos. Ėmė suktis didelės baltos girnos. Snaigės susimaišė su žvaigždėmis. Atkibildžiavo barzdotas, pasiremdamas kadagine lazda Senis Šaltis, kuris visą sausio mėnesį lindėjo pasislėpęs gilioje dauboje už devynių raistų, devynių balų. Kaip pranešė sinoptikai – pirmoji vasario savaitė buvo pati žiemiškiausia. Su kaukiančiomis, pusnynus sužeriančiomis pūgomis, giliu, puriu sniegu, braškančiu vidurnakčio ir paryčių šalčiu. Sausio 30-osios popietę Lietuvoje užgrojo pūga. Tai silpnėdama, tai vėl išskleisdama savo baltus sparnus, ji tęsėsi 20-46 valandas. Pūgai talkininkavo vėjas, įsibėgėdamas 10-15 metrų per sekundę greičiu. Labiausiai jis šėlo respublikos sostinėje, o smarkiausia ir ilgiausia pūga siautė Vilnijos krašte. Vasarį prasidėjo sniego dienos ir naktys. Vėjas nurimo, bet snaigės, lyg žaviausios pasakų gražuolės, nepailsdamos šoko ir vakaro sutemose, ir degant milijardams žvaigždžių, ir liepsnojant purpurinei aušrai. Pati gamta tapo nuostabiausia menininke, kūrėja, skulptore. Palaukės krūmai, ežerų nendrynai pražydo krištoliniais žiedais. Pūkuotas kepures užsivožė pušys. Permatomais nėriniais apsikarstė ąžuolai. Eglučių jaunuolynai ir šilai pavirto sniego skulptūrų muziejumi po žydru dangumi. Ant šakų susėdo nykštukai su švelniomis, apšerkšnijusiomis barzdomis. Ties senu skruzdėlynu suklupo šnerves išplėtęs stumbras. Kalnelyje sutūpė pūgos nulipdyti vilkai. Raiste sustingo raganų pulkas. Kiekvienas kelmas, griaumedis, stuobrys, skruzdėlyno ar žemės kupstas, kiekviena šaka paslėpė savo nelygumus ir tapo mėnesienoje vaivorykštės spalvomis žėruojančia skulptūra. Prie upelio, tarsi ilgėdamosi žalių beržų šlamesio, lakštingalų giesmių, parimo gražiausios pasaulyje undinėlės. Su sidabro plaukais, porceliano spalvos pečiais, tarsi garsiųjų senovės Romos skulptorių iš marmuro iškaltos…
…Saulė glosto sidabrinius prie Taurijos upelio parimusių sniego undinėlių plaukus. Per giliausius sniegynus į Bokšto kalno slėnį išsirikiavę vienas paskui kitą mina taką Arvydų girios briedžiai. Pramiegojo šiemet atodrėkį storasis barsukas, todėl taip storai prisnigo, ir žiema užkariavo miškus. Bet vis tiek skamba varvekliai. Kaip gražus sapnas ištirps po ievomis undinėlės. Tik jų šviesus žalių beržų ilgesys atneš žemei pavasarį ir žiedus.“ („Meškos žiema, barsuko sniegas“, „Komjaunimo tiesa“, 1978 vasario 18, Nr. 35.)
***
Gal ne visiems patinka Leonardo Grudzinsko „širdies virpesiai“. Manau, jis buvo didis žmogus, pastebėjęs dažnai kitų nematomus dalykus, skėlęs kibirkštėlę, įžiebiančią laužą, šildantį skaitytojus.
Likime, kodėl buvai jam negailestingas?
Vytauto Leščinsko nuotrauka
