Pravažiavus autostrada nuo Šiaulių Kelmės link, priartėjus prie Bubių, verta išsukti iš kelio į dešinę, apsilankyti ir apžiūrėti Bubių piliakalnį, dar vadinamą Pilale, kuris mena lietuvių kovas su Ordino kariuomene ir po to vykusius mūšius Pirmojo pasaulinio karo metais. Šioje vietoje XIV amžiuje buvo medinė pilis, kurią pasiaukojamai nuo įsibrovėlių gynė vietos gynėjai.
Bubių piliakalnis siejamas su rašytiniuose šaltiniuose minima Dubysos pilimi (Dobitzen in Saulia) Šiaulių žemėje. Ją 1348 m. vasario mėnesį užpuolė ir sugriovė Livonijos ordinas. Tik atstatytą pilį Ordinas vėl sugriovė 1358 m. sausio 24 d., tuomet žuvo 100 jos gynėjų. Hermano iš Vartbergės Livonijos kronikoje rašoma: „Tas (Livonijos magistras – J.N.) Gosvinas, sutelkęs kariuomenę, 1358 metais švento Pauliaus atsivertimo išvakarėse (sausio 24 d. – J. N.) Šiaulių žemėje sugriovė gražiai pastatytą Dubysos pilį ir ten žuvo apie šimtas narsių vyrų“. Kronikoje paminėtoji Dubysos pilis, be abejo, yra Bubių pilis. Greičiausiai, ji buvo medinė. Po minėto nugriovimo pilis istoriniuose šaltiniuose nebeminima“ (Nezabitauskas, A. Žilos senos liudininkai. „Raudonoji vėliava“, 1968 sausio 30 d., p. 3, 4).
Bubių piliakalnis nuo seno domino tyrinėtojus ir archeologus. 1890 m. Liudvikas Kšivickis, viešėdamas grafų Zubovų dvare Bubiuose, susidomėjo Bubių piliakalniu ir jį ne kartą kasinėjo 1902-1906, 1909 ir 1911 metais. Šiame piliakalnyje buvo rasti geležiniai peiliai, pjautuvų ir dalgių fragmentai, kalavijo skersinis, sagtys, smeigtukas, raktas, susukta viela, pentinai, ietigaliai, arbaletiniai strėlių antgaliai, žalvariniai žiedai, apkalai, pasaginė ir apskrita segės, kabučiai, žvangučiai, įvijos; kabutis iš danties, kaulinė švilpynė, šukos, apkalų dalys; molinis pasvaras, akmeninių galąstuvų, įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių fragmentų, gyvulių kaulų. Radiniai datuojami XIII-XIV a. (Lietuvos piliakalniai. Atlasas, sud. Z. Baubonis, G. Zabiela. Vilnius, 2005, t. 2, p. 434-435).
Bubių piliakalnio šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje papėdėse, 6 ha plote aptikta papėdės gyvenvietė – papilys, su I tūkst. vidurio – XIV a. kultūriniu sluoksniu, pastato liekanomis, žalvariniais kabučiais, kauline adatine, keramika, gyvulių kaulais, molio tinku ir kt. (Ostašenkovienė, V. Dubysos aukštupio piliakalniai ir jų tyrinėjimai. In.: „Padubysio kronikos“, 2015/2 (5), p. 23).Pilies ir piliakalnio gyventojai laidoti už 1,4 km į šiaurės rytus nuo piliakalnio, Dubysos kairiojoje pakrantėje buvusiame kapinyne.
Pirmojo pasaulinio karo metais Bubių apylinkėse ir prie piliakalnio vyko mūšiai tarp vokiečių ir rusų caro kariuomenės. Tai primena karo istorijos archyvai, ikonografiniai šaltiniai ir archeologiniai tyrinėjimai.
Tarpukariu Bubių piliakalnį dažnai lankydavo aplinkinių mokyklų mokinai ir skautai. Čia vykdavo istorijos pamokos ir žygiai po Bubių apylinkes ir Dubysos pakrantes.
Atvykus į Bubių miestelį, jo pakraštyje dešinėje atsiveria vaizdas į užtvanką, o kairėje kiek tolėliau nuo kelio prie miško iškilęs Bubių piliakalnis. Jis įrengtas Dubysos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje į jos slėnį, nuo gretimos kalvos atskirtas didžiuliu grioviu. Prie kelio stovi rodyklė. Iš tolo matosi ant piliakalnio plevėsuojanti istorinė Lietuvos vėliava, kurios raudono audeklo fone plazda vytis.
… Žvalgydamasis po vietovę, apeinu taku aplink Bubių piliakalnį, kurio apačioje vinguriuoja Dubysa. Apėjęs iš kitos piliakalnio pusės, vėl pamatau laiptelius, jau gerokai patrešusius ir atsargiai jais kopdamas, užkopiu į viršų. Aukščiausioje piliakalnio vietoje ant aukšto plono metalinio stiebo plevėsuoja iškelta Lietuvos vėliava. Graži saulėta diena, apačioje žaliuoja pavasarinė žaluma, geltonų pienių kilimu pasidabinusi švyti laukymė ir ošia lapuočių miškas. Graži Lietuvos gamta, o dar įspūdingesnė jos istorija ir praeitis, kuri paliko mums turtingą paveldą ir leidžia gėrėtis išsaugota dabartimi.
Lenkų etnologas, antropologas, Lietuvos archeologas, piliakalnių tyrinėtojas Liudvigas Kšivickis (1859-1941) 1890 m. apsilankė Bubių dvare pas grafą Vladimirą Zubovą. Būdamas Bubiuose, susidomėjo čia esančiu piliakalniu, pradėjo jį tyrinėti, kasinėti. 1891 m. mėnesiniame geografiniame ir etnografiniame žurnale „Wisla“, leidžiamame Varšuvoje, pirmąkart pasidalijo informacija apie Bubių piliakalnį („Wisla“, 1891, t. V, z. I, p. 165), vėliau jį tyrinėjo 1902-1906, 1909 ir 1911 metais.
Pasak archeologo G. Zabielos, Bubių piliakalnio aplinkoje, ko gero, greta lietuvių bus gyvenę ir žiemgaliai. Ši gentis, gyvenusi Šiaurės Lietuvoje, pietų Latvijoje, XIII a. bėgdama nuo Livonijos ordino pasitraukė į Lietuvą, apsigyveno Šiaulių žemėje. Tai liudija Bubiuose ir jų apylinkėse rasti dirbiniai, kurie būdingi žiemgaliams.
Archeologų duomenimis Bubiuose jau V a. gyveno apie 200-250 žmonių. Dubysos pilis prie senojo prekybinio kelio, vedusio iš Tilžės į Rygą, ant greta Dubysos upės buvusio kalno buvo pastatyta dar prieš 1230 m. Vėliau kalnas buvo paaukštintas ir perkasa atskirtas nuo kalvos, ant kurios buvo įsikūrusi gyvenvietė. Pilyje galėjo būti apie 50-70 ginkluotų gynėjų. Ši viena stipriausių Šiaulių žemės pilių XIII a. turėjo svarbią reikšmę kovose su kryžiuočiais. 1236 m. vasarą Dubysos pilį nesėkmingai bandė užimti Saulės mūšyje sumušti kalavijuočiais. Atkaklus pilies įgulos pasipriešinimas padėjo kunigaikščiams Bulioniams pavyti ir galutinai sumušti kryžiuočius prie Mūšos upės.
… Į Bubių piliakalnio viršų veda statūs laiptai be turėklų ir jais kopti nerandant kur įsikibti nėra saugu. Apėjus takeliu Bubių piliakalnį, kiti laipteliai veda prie kalvelėje augančių medžių ir kapinaičių. Nuo piliakalnio viršaus atsiveria gražūs vaizdai į Bubių tvenkinį, kuris buvo suformuotas 1973 m., laukymę, mišką. Nuo piliakalnio viršaus galima nulipti kitoje pusėje įrengtais mediniais laiptais. Nusileidus žemyn, piliakalnio papėdėje aptikau vertikaliai įbetonuotą akmenį, kurio viršutinėje dalyje iškaltas užrašas: „LIETUVOS RESPUBLIKA / ARCHEOLOGIJOS PAMINKLAS SAUGOMAS VALSTYBĖS / BUBIŲ PILIAKALNIS. VAD. / PILALE, IR SENOVĖS GY-/ VENVIETĖ, V-XIV a. AR-/CHEOLOGIJOS PAMINKLAS“. Šio akmens apatinėje dalyje yra iškaltas dar vienas užrašas: „PILIAKALNYJE STOVĖJUSI MEDINĖ PILIS – / LIETUVIŲ KOVŲ SU KRYŽIUOČIŲ ORDINU / VIETA. ISTORIJOS ŠALTINIUOSE VADINTA / DUBYSOS PILIMI. 1348 IR 1358 METAIS / SUDEGINTA KRYŽIUOČIŲ“.
Dubysos pilis ant Bubių piliakalnio buvo viena iš Šiaurės Lietuvos fortifikacinės sistemos grandžių. Medinė pilis stovėjo piliakalnyje, kuris įrengtas Dubysos kairiojo kranto kyšulyje. Iš šiaurės, vakarų ir pietų piliakalnį supo Dubysos slėnis, iš vakarų jį dar saugojo ir Padubysio pelkės. Bubių piliakalnis įeina į kovų su Livonijos ordinu Saulės žiedo gynybinę sistemą, kurią, be Bubių piliakalnio, dar sudaro Salduvės, Luponių, Jurgaičių ir Normančių piliakalniai.
Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2014 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. ĮV-8 „Dėl Bubių piliakalnio su gyvenviete nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino pridedamą Bubių piliakalnio su gyvenviete (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 3286, buvęs kodas A657KP) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos apsaugos zonos ribų planą bei paveldotvarkos projektą.
Kiekvienais metais, rugsėjo 22 d. ant Bubių piliakalnio tradiciškai minima Baltų vienybės ugnies sąšaukų šventė. 2017 m. rugsėjo 22 d. minint šią šventę ant Bubių piliakalnio pirmą kartą buvo iškelta Vyčio vėliava, kuri nuo to laiko plevėsuoja šiame kalne.
I. Berštienės nuotrauka
