2017-ieji mūsų kultūrinio gyvenimo tėkmėje Seimo nutarimu yra paskirti piliakalniams, tautiniam kostiumui ir lietuvių kalbos kultūrai. Parinkti tikrai reikšmingi akcentai, išskiriantys eilinius metus iš laiko tėkmės. Tikslingi renginiai ir jų žiniasklaida turėtų stiprinti visuomenės narių tautinę tapatybę, kurią juk ir sudaro trys atramos: gimtoji kalba, istorinė atmintis ir tautos papročiai.
Piliakalnių metai – puikus sumanymas, padedantis suvokti, kokį gražų praeities istorinį paveldą turime, kaip jį reikia saugoti, kaip juo didžiuotis. Juk piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas bei tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis. Piliakalniai itin svarbūs Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje; tai gamtos ir žmogaus kūriniai. Mūsų tolimi protėviai piliakalnius naudojo per visą pirmą tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą, ir pirmą bei antro gerą pusę po Kristaus. Piliakalniams būdavo parenkamos natūralios kalvos, nudailintos prošal tekančių didesnių ar mažesnių upių, upokšnių. O supilti juose yra tik gynybiniai pylimai; taigi žodis kilęs ne iš „pilies“, bet iš veiksmažodžio „pilti“. Žinia, dažname piliakalnyje dunksojo pilis, o viename kitame – net ir mūrinė. Tačiau ankstyvuosiuose buvo tiesiog saugiai gyvenama. Juose pirmiausia būdavo nukasami kalvos šlaitai, padarant juos statesniais. Vėliau čia atsirado įspūdingos griovių ir pylimų sistemos.
Piliakalnių įrengimo istorija yra ilga, o kiekvienas jų raidos etapas susijęs su besikeičiančiais socialiniais santykiais, politine krašto padėtimi. V-VI a. iš saugių gyvenviečių piliakalniai tapo slėptuvėmis pavojų, priešų antpuolių atvejais, o apie X a. – ir kunigaikščių piliavietėmis. Iki XV a. vidurio ant kalvų dar stūksojo įspūdingos medinės pilys. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klestėjimo laikais buvo sukurta savita medinės gynybinės statybos technologija. Tuo bus galima įsitikinti nuvykus prie Anykščių, kur jau pradėta Šeimyniškėlių pilies rekonstrukcija ant išsamiai ištyrinėto piliakalnio, dar vadinamo ir legendine Mindaugo Voruta.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje, pasak archeologų sąrašų, yra 903 piliakalniai. Ir dar kasmet miško tankmėse, brūzgynuose surandami iki tol nežinoti, specialistų netyrinėti. Apskritai jų tankis bene didžiausias Europos šalyse. Nuo vieno kurio piliakalnio dažnai matomas ir kitas. Kartais jie sudaro gynybinius ruožus, ar net kompleksus (kaip Kernavės, Medvėgalio, Sudargo, Pelekonių). Vietiniai gyventojai atlikdavo milžinišką darbą, primityviomis priemonėmis įsirengdami sau saugumo salą. Darbo įrankiai – mediniai kastuvai, gal tik apkaustyti geležimi, ir krepšiai žemėms nešioti. O juk reikėdavo ir duonelę išsiauginti, šiltu rūbu apsirūpinti, naminius gyvulius išganyti, namelius susiręsti. Karų su kryžiuočiais metu viskas kas keleri metai virsdavo vėjo nešiojamais pelenais…
Sakyti, jog Lietuva yra piliakalnių kraštas, – labai teisinga. Kaimyninėje Latvijoje jų yra perpus mažiau, Estijoje – net keleriopai. Ką tai byloja apie lietuvių protėvius?
Baltų genčių žmonės labai vertino laisvę! Kunigaikštis Margiris pasakė jos kainą – laisvė brangesnė už gyvybę… Ar ne tai prisimename lemtingais tautos ir valstybės istorijos momentais? Ne veltui Jonas Basanavičius rašė, kad lankant ir tyrinėjant piliakalnius, sutvirtėjo jo lietuviškumas. Ir kaip įspūdingai nuskamba piliakalnio motyvas M.K. Čiurlionio tapyboje…
Piliakalniai mokslui – tarsi mūsų tautos istorijos metraščiai, turtingas praeities pažinimo šaltinis; juose – kovų pėdsakai, kasdienio gyvenimo nuotrupos, taip pat ir prigimtinės religijos atspindžiai. Piliakalnis dažnai yra tik dalis paminklinio komplekso: šalia – gyvenvietė, priešpiliai, kapinynas. Kai kurios kalvos naudotos religiniams ritualams, jas derėtų vadinti alkakalniais. Visi piliakalniai yra skirtingi, tik raidos tendencijos bendros. Kiekviename etnografiniame regione, kiekviename mūsų istorijos tarpsnyje – vis savos ypatybės. Kol kas apibendrinančių visus Lietuvos piliakalnius mokslinių darbų dar neparašyta. Nors jų tyrinėjimo istorija prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje, ištyrinėta tik nedidelė dalis šių svarbiausių praeities paminklų.
Pažintį su mūsų krašto piliakalnių įvairove reiktų pradėti aplankant Medvėgalį, Kernavę, Varnupius, Impiltį, Kudinus, Moškėnus. Kaukus, Ukmergę, Sudargą, Mažulonis. Nuo piliakalnių atsiveriantys įspūdingi vaizdai, – tai džiaugsmas ne tik akims, bet ir sielai. Paveldosaugos struktūrų rūpestis – rodyklės į šiuos nuostabius praeities paminklus, kad jų negožtų krūmokšniai, neardytų eroziniai gamtos procesai, būtų patogūs laipteliai užkopimui. Žinia, ir informaciniai stendai su svarbiausiomis archeologų žiniomis bei folkloristų užrašytais pasakojimais ir legendomis apie iš kalno gelmių ataidinčius varpų dūžius ar užmigusią jų sargybą, čia buvojančias mitines būtybes. Vietinei bendruomenei jie jau yra arba gali tapti iškilmių, renginių sakraline vieta. Labai naudinga būtų piliakalnius pavesti artimiausių mokyklų globai, juk Lietuvos istorijos ir Tėvynės meilės pamoka ant piliakalnio – ar gali būti įtaigiau. Ir kasmetinės tvarkymo talkos būtų labai reikalingos ir prasmingos…
Piliakalnių metų paskelbimas kartu reiškia, kad valstybinės ir savivaldos įstaigos turi priedermę parengti atitinkamus planus, kuo plačiau įtraukiančius visuomenę į kultūros renginius, susijusios su šiais tautos paminklais. Daugelis savivaldybių jau išleido bukletukus lankytojams su žemėlapiais, nurodančiais jų apylinkėse esančius piliakalnius; išleista ir vietinių bendruomenių parengtų platesnių aprašymų keletu kalbų. Sektinas pavyzdys – brošiūra „Sudargas“; Prienų kultūros namuose – gražus rajono piliakalnių pristatymas.
Žinia, išankstinės informacijos apie kiekvieno rajono piliakalnius galima pasirinkti ir internetinėje erdvėje.
VSTT archyvo nuotrauka
