Anapilin iškeliavo žinomas gamtininkas bei kultūrinio paveldo puoselėtojas, buvęs Botanikos instituto direktorius, buvęs Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM mentorius dr. Romas Pakalnis. Velionis turėjo gausybę visuomeninių įsipareigojimų, buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis atkuriant Nepriklausomybė mūsų šalyje, buvo ir „Žaliojo pasaulio“ redakcinės tarybos narys.
Giliai liūdime dėl puikaus žmogaus, nuoširdaus kolegos, didžio Lietuvos patrioto Romo Pakalnio netekties…
Dr. Romas Pakalnis 2020 m. rugsėjo 21 d. palaidotas Vilniuje, Viršuliškių kapinėse šeimos kape, ceremonijos pabaigoje, kaipo Valstybės patriotui, sugiedant Lietuvos himną.
Amžiną atilsį, bičiuli Romai…
***
2010 12 02 pažymėjome dešimtmetį veiklos nuo tos datos, kai Kuršių nerija (tiek esanti Lietuvoje, tiek ir Rusijai priklausančioji) buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą kaip kultūrinis kraštovaizdis.
Tad ir pokalbį apie UNESCO veiklos atspindžius Lietuvoje pradėkime nuo šios saugomos teritorijos…
Romas PAKALNIS: „Per tą dešimtmetį, sakyčiau, įvyko daug gražių dalykų. Juk Kuršių neriją pasaulis vėl pradeda savotiškai atrasti. Įrašymas į UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą yra savaime svarbus dalykas. Kita vertus, įrašymas pagerino tos teritorijos visų vertybių apsaugą. Saugo ne tik nacionalinė teisė, o ir tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai. Juk mūsų piliečių, vadinamųjų „aktyvistų“, noras (teisėtai ar ne) brautis į Kuršių neriją yra itin didis. Čia – ir savavališkos statybos, ir visa kita. Jei nebūtų tarptautinių ekspertų vertinimo, atsispirti įvairiausiems kėslams būtų dar sunkiau.“
Paminėjote Kuršių neriją, kurioje neseniai lankėsi ir jungtinė UNESCO Pasaulio paveldo centro, Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) ir Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) stebėjimo misija . Kas jai rūpėjo, kokios išvados?
Romas PAKALNIS: „Šį kartą daugiau dėmesio buvo skiriama Rusijos Federacijai priklausančios Kuršių nerijos daliai, nes čia buvo numatyti itin agresyvūs kurortų plėtros projektai (su daugiaaukščiais pastatais, didelėmis erdvėmis ir t.t.). Tad formuojasi tam tikri santykiai tarp valstybių ir UNESCO. Atstovai buvo atvykę ir į Lietuvą, tačiau priekaištų mes nesulaukėme. Buvome (kartu su Rusija) paraginti įforminti tai, kas iš tikrųjų yra saugoma, kokios reikalingos priemonės, kad kultūrinio kraštovaizdžio apsauga būtų užtikrinta.“
Gal prieš kokiu 4 metus grupė žurnalistų iš Lietuvos lankėmės vadinamojoje rusiškoje Kuršių nerijos dalyje, kur iš vietos žmonių išgirdome: Maskva UNESCO ašaromis netiki… (Čia – apie vadinamuosius naujuosius rusus.) Beje, rusai aiškino, jog Nidoje namai esantys gražūs, tad jiems tik mokytis reikia, gražius namus (3-4 aukštų) statyti…
Romas PAKALNIS: „Be abejo, rusiškoji Kuršių nerijos dalis yra kitokia. Prieš kokį 10 metų ten gamtiniai akcentai buvo ryškesni, statybų invazijos (tokios, kaip dabar) dar nebuvo. Jeigu Maskva UNESCO ašaromis ir netiki, tačiau Karaliaučiaus krašte esama daug padorių žmonių, kurie aiškiai suvokia išskirtinę Kuršių nerijos vertę. Gal prieš du mėnesius susitikau su gausia žurnalistų grupe iš Karaliaučiau krašto. Klausimų buvo įvairiausių (ar UNESCO gali paremti? kiek parems? kuo Lietuva gali padėti? – ir t.t.). Žinoma, esama projektų, kuriuos parengė (ar parėmė) ne UNESCO, o kad ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas bei kitos organizacijos.“
Kokie kiti UNESCO siekiai, tikslai Lietuvoje?
Romas PAKALNIS: „Visa tai, kas skatina švietimo, mokslo ir kultūros bei informacijos ir komunikacijos plėtrą mūsų šalyje, yra ir UNESCO rūpestis. Juk 23 Lietuvos mokyklos priklauso UNESCO Asocijuotų mokyklų tinklui (ASPnet), taip pat kaip nacionalinius Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos partnerius turime Lietuvoje veikiančius 5 UNESCO klubus, 3 UNESCO katedras universitetuose, UNESCO remiamą Regioninį bioetikos informacijos centrą, UNESCO Asocijuotą fundamentaliųjų mokslų tyrimų ir mokymų centrą.
Esama ir projektų, kuriais remiama viena ar kita veikla. Tiesa, tie projektai nėra kokios milijoninės apimties (litais vertinant), tačiau yra naudingi mūsų šaliai. Kaip čia nepaminėsiu, jog ir M. K. Čiurlionis, Č. Milošas pasauliui labiau tapo žinomi ir UNESCO dėka. Pasaulyje 2011 m. minimos UNESCO minimų sukakčių sąraše esančios M. K. Čiurlionio 100-osios mirties bei Česlovo Milošo 100-osios gimimo metinės. Siekiama, kad minėtą sąrašą papildytų Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Tad Lietuva pasauliui pasako daug ką ne vien krepšiniu, kokiomis skandalingomis istorijomis, o ir dalyvaudama UNESCO veikloje. Štai ambasadorė Ina Marčiulionytė aštuonerius metus dirbo atsakingose pareigose UNESCO būstinėje Paryžiuje. Ambasadorė, nuolatinė atstovė prie UNESCO Ugnė Karvelis taipogi labai išgarsino Lietuvą pasaulyje.
(Į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kryždirbystė įrašyta Ugnės Karvelis palaikymo ir kryptingo darbo dėka.) Galime pasidžiaugti, jog lietuviškosios sutartinės, kokių pasaulyje niekur nesama, taip pat įrašytos į reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
… Kai buvau jaunas, sakyta, jog sutartinės jau išnyko, tačiau Atgimimas Lietuvoje sugrąžino ir sutartines, kurios, atsiradusios minėtame sąraše, į užmarštį nebenueis. Tačiau tuo turime pasirūpinti tik mes.“
Kaip šiame kontekste atrodytų kai kurių asmenybių, visuomenės atstovų raginimai kuo greičiau statyti tiltą į Kuršių neriją, statyti didesnius monumentus, stelas, nei iškilęs liūdnasis granitinis Saulės laikrodis, ir t.t.
Romas PAKALNIS: „Man, kaip komisijos pirmininkui, o ir komisijos nariams aišku, jog ir tiltas neturi būti statomas, ir… Saulės laikrodį, koks jis yra, vadinčiau Kuršių nerijoje svetimkūniu. Ne vien dėl to, jog „užkopė“ ant Parnidžio kopos. Juk Kuršių nerija – žemė be akmenų… Yra tik noras papuošti gamtą. Keistas noras, juk nerija ir taip nuostabi.
Kita vertus, ar jau kokiam Saulės laikrodžiui nebeatsirado vietos pačioje Nidoje, kur atsirado visai priimtinas paminklas Vytautui Kernagiui? Siekiama gigantomanijos, padaryti kažką stulbinančio nuostabioje gamtos oazėje… Gal dar koks Anatolijus vėl padės gamtai…“
Užsiminiau apie tą nelemtą Saulės laikrodį vien todėl, jog labai aiškiai pajaučiame: visuomenė gigantomaniją suvokia ir kaip teigiamybę – iškilo virš sakralinės gamtos!.. Atsiranda traukos centras kurortui, velniop UNESCO!..
Romas PAKALNIS: „Kuršių nerija į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta kaip kultūrinis kraštovaizdis, t. y. žmogaus ir gamtos sąveikos rezultatas, tam tikra pusiausvyra, pasiekta milžiniškomis žmogaus pastangomis. Ar kiekvienas žino, jog apie 100 km apsauginis kopagūbris palei jūrą yra dirbtinis, suformuotas bemaž per 100 metų. Žmogaus sukurtos ir gyvenvietės, ir keliai. Dabar, kai Kuršių nerija įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą, mūsų užduotis: nesugriauti tos harmonijos. Visokie gigantomaniškieji projektai harmoniją tikrai griauna. Nereikia smerkti žmonių, jei jie, nors ir apiplaukę pasaulį, kai ko nesuvokia – tokia dar yra mūsų visuomenė. Gal ir UNESCO komisija pernelyg mažai aiškina visuomenei apie į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų vertę, kuo jie įdomūs, saviti pasauliui. Ir iš tolo matomas objektas gali būti suvis ne savitas.“ (…) „Rusijos UNESCO nacionalinės komisijos statusas kiek kitoks, nei Lietuvoje. Rusijos UNESCO nacionalinei komisijai vadovauja tos šalies užsienio reikalų ministras. Tada ryšys su politikais yra didesnis nei Lietuvoje.
Na, gal reikėtų pasidžiaugti, jog gruodžio pabaigoje Seime (po ilgų, aštrių diskusijų) pagaliau pritarta Kuršių nerijos nacionalinio parko ribų ir zonų planui. Aš, kaip nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, pateikiau raštu argumentus kiekvienam Seimo nariui. Pavyko įtikinti, nors Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas neigė plano būtinybę. Gaila…
O esant minėtam planui, jau galima imtis tvarkymo planų. Jie jau baigiami daryti, tad bus pateikti tvirtinimui.“
Kokius dar kitus prioritetinius UNESCO globojamus Lietuvoje objektus galėtumėte paminėti?
Romas PAKALNIS: „Čia galėtumėme pateikti tiesiog sąrašą, kuriame – ne tik Kuršių nerija, bet ir Vilniaus senamiestis, ir Kernavės valstybinis kultūrinis rezervatas, ir Struvės geodezinis lankas (nuo Norvegijos iki Juodosios jūros, sudaręs pagrindą Žemės parametrams skaičiuoti), ir… Na, tarkime, Kernavė, kuo ji įdomi? 11 tūkstantmečių šioje teritorijoje nuolat gyveno žmonės. Taip teigia archeologai.“ (…)
UNESCO akiratyje – ir mokslo raidos problematika. Tad ir teiraujuosi: ar šis „esminis puntukas“ dar nejaučiamas kaip krislas akyse?..
Romas PAKALNIS: „Nelabai suvokiu, kas darosi Lietuvoje ir mokslo sferoje. Štai įsteigtas Gamtos tyrimų centras, tačiau… Neseniai to centro direktorius parašė įsakymą, kuriuo numatoma sumažinti darbuotojų skaičių – atleisti 65 darbuotojus (iš Geologijos ir geografijos, Ekologijos, Botanikos institutų). Darbų esama labai daug, o žmonės atleidžiami. Ar visa tai – tik dėl krizės? Yra blogiau: sąmoningai Lietuvoje gujami intelektualai.
Beje, nūnai nebėra ir demokratijos renkant mokslo įstaigos vadovą, kurį skiria švietimo ir mokslo ministras. Jis keisis, gal tada ir visi visur keisis. Pastovumas? Ar jis reikalingas? Akivaizdu, jog išvystytas puolimas prieš tuos, kuriems rūpi gamta. Gamtos tyrimų centras Lietuvoje juk vienintelis… Matyt ateityje Lietuvoje ekspertų nebereikės, jei reikės – samdysime tolimuose užsieniuose, mokėdami didelius pinigus. Atvykėliai juk dirba už riebius pinigėlius ir nedrumsčia vietos valdžiai ramybės.“
Augusto Uktverio nuotrauka
