Venta seniau buvo įvardijama kaip žuvingiausia Lietuvos upė. Taip buvo rašoma ir vadovėlyje, iš kurio teko mokytis. Ten buvo parašyta, kad lydekos kartais išauga iki 1,5 metro ir sveria iki 30 kilogramų. Vėliau perskaičiau profesoriaus Tado Ivanausko rašinį, kad kartą buvusi pagauta net daugiau nei 76 kilogramus sverianti lydeka. Venta buvo ne tik žuvinga, švari, bet ir vandeninga. Žmonės ne kartą matavo jos plotį ir gylį. Matavimo duomenis vis pateikdavo dalį senoviniais, dalį naujais matavimo vienetais: plotis esąs 40 sieksnių, o gylis sietuvose – keturi metrai. Didelių žuvų tada tikrai buvo.
… Kartą broliai su virvėmis gaudė ungurius. Po nakties viena virvė taip įstrigo, kad niekaip negalėjo ištraukti. Nutarė, kad užkliuvo už kokio kelmo ar akmens. Pasiėmę gaisro metu naudojamą kekšį, valties irklus abu broliai ir svečiavęsis dėdė Stasys išėjo prie upės. Koks buvo mūsų nustebimas, kai visi trys sukibę nešė besiraitantį didžiulį ungurį. Kieme kai paleido, šis tuoj bandė nuvinguriuoti į prie kryžiaus buvusius krūmus. Kai su juo apjuosė mamą, dar liko uodegos galas. Paskerdus, jo galva dar ilgai žiopčiojo. Nekantriai laukėme, kada jį pateiks pietums. Deja, valgis buvo neskanus, nors mama ir virė, ir kepė net svieste. Kepsniai buvo vogūs, gana kietoki.
Žvejai per amžius mėgo pasigirti. Apie tai sukurta daugybė anekdotų. Niekas negali pasakyti, kada jie giriasi, kada sako teisybę. Mūsų tėviškėje buvo toks mirtinas žvejys Kukštas. Žemaičiai jį vadino Koukštu, bet kalbininkai tą pavardę išvertė į Kukštą, nors nei jo, nei jo vaikų, nei anūkų niekas kitaip kaip Koukštā ir nevadina. Jo plaukai buvo tankūs, gana stori, todėl dažnai žmogų pavadindavo tiesiog Kuškiu. Jis mokėjo labai įtikinamai pasakoti apie pagautas dideles ir dar didesnes pabėgusias žuvis. Jo įdėmiai klausydavo ne tik vaikai, bet ir suaugę. Pavenčių pievose buvo numinti žvejų takeliai, kiekviena sodyba turėjo valtį, kuri buvo pririšta prie kokio medžio, nes jas vogti niekam nė į galvą neateidavo. Svetimi vaikai, pasiirstę, ją pririšdavo prie to paties medžio. Visi turėjo iš vytelių nupintus storapilvius bučius ir pailgus, liaunus, kaip mergaitės, iš plonesnių vytelių nupintus, rykštienus. Gal jie taip vadinti todėl, kad buvo pinami iš plonų karklo rykštelių, o bučiai – jau iš žymiai storesnių. Su tais padargais pagaudavo įvairių žuvų, bet sklido kalbos, kad upėj plaukioja labai didelė lydeka, kurios niekam nepavyko sugauti. Kai ji plaukdavusi giliau, sukdavęsi vandens verpetai, o kai arčiau paviršiaus – į šalis eidavusios bangos, kaip nuo laivės. Pamatyt siaubūnės nepavyko niekam. Kuškis pripasakodavo įvairių istorijų, jos buvo tokios įtikinamos, net minint pavardes, kaimus, kad ir suaugę jo įdėmiai klausėsi, o mes, vaikai, tikėjome kiekvienu jo žodžiu… Kuškio kaimynė Viekšniuose su drauge nuėjusi prie Ventos plauti papelijusių lašinių. Vieną paltį skutinėjusi, o kitą padėjusi vandenin, kad atmirktu. Staiga vanduo prasiskyręs ir išlindę arklio galvos dydžio lydekos žiobtai. Moteris išsigandusi net atšokusi. Lydeka ramiai paėmusi paltį ir apsisukdama taip mostelėjo uodega, kad moteriškę aptaškė vandeniu. Išgirdus šauksmą, subėgę netoli gyvenę žmonės, žvejai. Atsinešę trubicas, krytes, apkaustytas specialias kartis žuvims baidyti. Išmaujoję visą Ventą nuo Viekšnių iki Krakių pylimo. Nei lašinių, nei lydekos. Ūkininkas iš Milių kaimo išgirdęs, jog prie Ventos kažko bliauna veršiukas. Nuėjęs mato – tas išlipęs į krantą, bet vieną koją kažkas vandeny laiko. Pamatė didžiulės lydekos galvą. Pagriebęs ilgakotę mėšlų kapstyklę ir dūręs į galvą. Veršelį paleido, bet koja buvusi nudraskyta iki kaulo. Gavo pripjauti.
Kitam piemeniui ganant bandą, Ventos seklumoje šliurinosi ir pusbekoniai paršiukai. Pasigirdęs baisus žviegimas. Prie upės nulėkė visas piemenų būrys. Mato: visos kiaulės skubiai plaukia į krantą, o viena žviegdama – upės vidurin. Pradėjo sutartinai akmenimis duoti į greta kunkuliuojntį vandenį. Piemenų rankos išmiklintos – pusbekoniui nekliūva, visi akmenis su dideliais fontanai sminga į greta burbuliuojantį vandenį. Paršiukas greitai ėmė plaukti į krantą. Kai ištraukė, iš kojelės bebuvo likęs vienas kaulas. Suvynioję į dekį parnešė namo, kur nabagėlį, gailėdami jo kančios, tuoj pripjovė.
Visi norėjo tą lydeką pagauti ar bent pamatyti, bet niekam to nepavyko. Ledonešio metu, ledams susikimšus prie dviejų upėje esančių Kulvinsko salų, upė užliedavo visas lankas, Venta susiliedavo su intaku Pieviu. Santaka atrodydavo kaip didžiulis ežeras. Pro apsemtų medžių viršūnes sunku buvo įžiūrėti net kitą krantą. Potvynio vanduo ateidavo ir iki kito intako – Virvytės. Vanduo nenuslūgdavo visą savaitę, kol neaptirpdavo prie salų supresuoti ledai. Dagelis didžiulių ledinių, išstumtos į ramesnius vandenis, pievose gulėdavo net pradėjus ganyti bandą.
… Kartą tokio potvynio metu, bet jau saulutei gerokai pralinksmėjus, pats Kuškis nusibaldė dviračiu žvejoti prie ištvinusios Virvytės, netoli Karpėkų. Eidamas per lieptą žiūri į vandenį ir negali atsidyvyti. Upėje, tarp meldų, guli kažkoks keistas margas rąstas. Geriau įsižiūrėjęs, suprato – milžiniška žuvis. Nubėgo pas netoliese gyvenusi medžiotoją. Abu atlėkė tekini. Žuvis tebesišildė saulėje. Medžiotojas gerai prisitaikė ir pylė į galvą. Kai ši iššoko iš vandens, abu pamatė, kad ji buvo dar didesnė, nei atrodė vandeny. Kai ši tekštelėjo į vandenį, medžiotojas paleido dar vieną šūvį. Tačiau gerai apžiūrėję, rado tik šiek tie kraujo ir kelis didelius žvynus. Neišplaukė žuvis ir ant vandens, nors potvyniu metu upė dažnai atnešdavo negyvų žuvų, kartais net kokį šerną ar stirną…
… Dabar Venta, karo metu ir pokary išardžius daugelį buvusių pylimų, labai nuseko. Buvusiose sietuvose kai kur vandens – iki bambos, daugelyje vietų upę galima perbristi, nebeauga, kadaise net trukdę plaukti, baltųjų lelijų sąžalynai. Vandenyje, nebesant didesnės tėkmės, plūduriuoja celofano gabalai, aliejaus dėmės, seklumos uždumblėjo. Maudytis tapo nemalonu. Ir to jaunimo nebeliko. Iš kelių šimtų maudyklų liko tik viena –Viekšnių miestelyje. Ir čia galima karštą dieną tik atsigaivinti – vandens iki juosmens, žmonių kaip buožgalvių kūdroje. Kas plauna galvą, kas nosinę, rankšluostį. Saugokis muilino vandens. Apie arkliagalvę lydeką niekas nebekalba. Gal dar kur nors ir slapstosi? Retai kas čia besimaudo, niekas nebemeškerioja. Gal todėl jos ir nebemato?
O gal ir jos amželis (kaip ir upės) pasibaigė?
