Retas tautinį paveldą vertina kaip žmonių veiklos ir gamtinių procesų simbiozę. Tai galbūt ir buvo priežastis, kuri paskatino pakalbinti žinomą ir gerbiamą Lietuvoje gamtininką – Algimantą ČESNULEVIČIŲ. Jis tyrinėja Lietuvos paviršiaus modelius, turinčius tiesioginių sąsajų su dinamiškomis ledynų invazijomis priešistoriniais laikais. Yra išvaikščiojęs Sudūvių kraštą skersai išilgai, jam savas ir pažįstamas čia kiekvienas žemės lopinėlis. Mokslininko kalbos stilistikoje, pasižyminčia ramia minčių tėkme, vyrauja sodrus liaudiškas humoras, aiškumas ir paprastumas. Manyčiau, jog tokiais žodžiais kalba didžiulė mokslininko patirtis.
Esate habilituotas geografijos mokslų daktaras, taip pat Vilniaus universiteto profesorius, monografijų ir vadovėlių autorius bei bendraautorius. Turite vyriausybinių apdovanojimų. Atrodo, jau galite sau leisti nors trupučiuką ir atsipalaiduoti. Tačiau pašėlęs gyvenimo ritmas: praktiniai užsiėmimai, paskaitos ir didelis būrys žingeidžių studentų net 3-jose Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Sakykite, kodėl taip atsitiko, jog ėmėte ir atsukote nugarą ramesnėms, proziškesnėms ir garbingesnėms specialybėms, pavyzdžiui, traukinių mašinisto arba dažytojo?
Kiekviename mūsų glūdi Robinzono instinktas: galimas daiktas nuo tada, kai vaikystėje statome namus ir pilis. Visą ankstyvosios vaikystės laiką, kiek gyvenau Vilniuje, aš įdėmiai apžiūrinėjau kiekvieną keisčiausią daiktelį, bandydavau jį ardyti, tačiau nežinojau, ką reiškia sniegas; sukau galvą, ką reiškia lietus… Man 62 metai, palyginus su reljefo amžiumi, – negimęs. Vis dėlto dabar, atrodo, pakanka žinių ir gyvenimiškos patirties suvokti, jog visos specialybės yra ypatingos. Gal „zimagoro“ (melioratoriaus) profesija – taip pat neblogas būdas užsidirbti sau duoną. Asmeniškai, renkantis profesiją, nieko nesibijojau. Tėtis ir mama mane suprato, draugai pritarė, kad mano ketinimai rimti, tačiau pasiklioviau likimu, kuris mane (fatalistą) už rankos vedė. Pirmiausia ten, kur gamtos tyrinėjimai prasideda. Prieš tai – įdomios studijos Vilniaus universitete, kur studijavau geografiją. Tų laikų geografija – dangiška romantika, graži studentiška draugystė, patriotizmas (rūpėjo net tautiniais rūbais apsirengti) ir paskaitos, kuriose buvo daug vaizduotės ir peno protui, todėl nesijaučiau išmestas į vargo jūrą. Tuo metu su manimi kažkas dėjosi, net kūriau grandiozinius planus po pasaulį pakeliauti. Tačiau, mano nuostabai, po studijų atsidūriau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Fotogrametrijos laboratorijoje. (Fotogrametrija – kartografijos šaka, tirianti aeronuotraukų galimybes žemėlapių sudarymui.) Net nepajutau, kaip mano galvoje atsirado didžiuliai debesys mokslinių kryžiažodžių. Bet ir vėl, tai atsitiko ne iškarto, pradžioje vykdžiau taikomuosius tyrimus, o jau vėliau prasidėjo rimti mokslai ir priežasčių ieškojimas, kuris panašus į žaidimą: „Surask adatą šieno kupetoj“. Sunku, tačiau smagu ieškoti. Mokslas, kaip perkūnas, neleidžia ramiai miegoti jau 40 metų. Dėl to tikrai nesigailiu. Tenka po Lietuvą automobiliu pakeliauti. Norėčiau nors minutėlę ir traukinį „pavairuoti“, bet ar kas leis? Traktorininku netapau todėl, kad augau mieste ir didelio burzgiančio daikto bijojau. O norint dažyti, reikia mokėti teptuką laikyti. Nemokėjau ir to. Štai jums – universitetinio išsilavinimo spragos.
Kam esate dėkingi, kad pradėjote domėtis kontrastinga Suvalkijos gamta, žvalgytis į krašto reljefą, tirti ištirpusio ledyno padarinius ir gilintis į tūkstantmečius besitęsiančius gamtinius procesus?
Pirmiausia – Antanui Mikalauskui (1935-1987), mano pirmųjų mokslinių darbų vadovui. Dėkingas, jog patyriau: Suvalkija – lygumų žemė. Tai garsus kraštas – gražus savo tautos paveldu, pirmiausia, žmonių charakteriais, istorinėmis asmenybėmis. Gyvenusių čia, kūrusių, palikusių pėdsaką ateities kartoms. Prisimenu, dar literatūros mokytoja mokykloje bandė išaiškinti, kad suvalkiečių charakteriui didelės įtakos turėjusi gamta ir reljefas. Tikra tiesa, aš pastebėjau, kad suvalkiečiai – žmonės įvairūs, kaip ir pati gamta. Tai ne kartą patyriau žvalgydamasis po žaliąsias Kybartų lygumas ir vaikščiodamas po Vištyčio garsiuosius kalnus. Tuomet ir pradėjau rašyti savo daktarinę disertaciją. Suvalkija – gražūs upių slėniai, Sūduvos aukštumos su kylančiom į dangų didkalvėmis ir staigiai besileidžiančiais duburiais, ir net griovomis. Visa ši grožybė ir įvairovė kurta ir perkurta ne per sekundę, bet per 14 tūkstantmečių. Kai visa tai matau, visada kažkoks velniūkštis kirba manyje, dirgina ir neduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Didžiulė pagunda kyla suvokti, kas tai padarė, kada padarė, kaip padarė, ar dar tebedaro? Noriu tai perprasti. O perprasti gali tik tuomet, kai atvyksti su „moksliniu traukiniu“ į vietą ir tyrinėji ilgai. Gamtos mokslai tuo ir ypatingi, kad tiri tai, kas realiai egzistuoja, su kuo kontaktuoji, ką gali pamatyti, pajausti, „pačiupinėti“. Gamtos kūrimo proceso niekam nepavyks pamatyti nuo pradžios iki galo. Gali prisiliesti prie to, kas dabar yra. Tai reiškia – prie trumpos paviršiaus raidos akimirkos. Vaikas prisiliečia prie pasakos stebuklo ir nori, kad jis ilgai tęstųsi, o aš per tą prisilietimą noriu kiek galima daugiau suvokti. Tam taikomi visokie būdai: vieni gana elementarūs (nuogulų sluoksnių kasiniuose ir atodangose aprašymai), kiti labai komplikuoti (nuogulų absoliutaus amžiaus nustatymo metodai).Tuos įvairius tyrimus vykdo su manimi kvalifikuoti specialistai, kiekvienas iš jų kaupia duomenis, kuriuos suliejus į visumą pavyksta perprasti ir sukurti reljefo susidarymo ir jo evoliucijos procesus, jų eiliškumą, intensyvumą bei sukurtas formas.
Esate gimęs ypatingu laiku – Vasario 16-ą. Tad atsigręžkime ir į istorines asmenybes… Garsių žmonių Vištyčio apylinkėse neįtikėtinai apstu: Algimantas Kezys (fotomenininkas), Petras Keidošius (vertėjas), Nora Grigienė (aktorė), Jurgis Tiškevičius (Žemaičių vyskupas), Julian Grüner (lengvaatletis),Vilius Kočiubaitis (rašytojas)… Ir visi jie – Vištyčio žemės pagimdyti. Vištyčio regioniniame parke draugiškai sugyvena ežerai, šaltiniai, griovos ir upeliai. Taip pat kalnai, kurie vis dažniau vadinami lietuviškais Himalajais. Mokslininkai, iš visos Europos Sąjungos, nori čia pabuvoti. Aukštos kalvos, aplipusios didžiuliais rieduliais, tarsi į dangų kopia…
Vištyčio ežeras telkšo milžiniško ledo luito „išgulėtoje“ dubumoje. Viso duburio plotas beveik 30 km², o dabartinio ežero plotas apie 18 km². Tad ežeras kadaise buvo beveik du kartus didesnis. Dabartinis vidutinis ežero gylis apie 15 m (giliausia vieta 54 m), o kadaise ežeras buvo 8-10 m gilesnis. Tad galima įsivaizduoti, kokio dydžio buvo atskilęs ledo luitas, suformavęs tokį duburį.
Šis ledo luitas – maža dalis buvusio ledyno pakraščio, kuris prieš 14 000 pradėjo tirpti ir aižėti. Aktyvaus ledyno pakraštys – tai „buldozeris“, kuris lėtai tačiau nenumaldomai slinkdamas pirmyn prieš save stumia aukštą platų sujauktų nuogulų volą. Kelis kartus į Lietuvos teritoriją įslinkęs ledynas paliko plačią aukštumų juostą, kuri tęsiasi nuo Drūkšių ežero (šiaurės rytuose) iki Vištyčio ežero (pietvakariuose).
Pietų Lietuvoje, toliausiai nuslinkusiame ledyno pakraštyje buvo sustumti keli kalvotų grandinių ruožai, sudarantys Sūduvos aukštumą. Aukščiausios jos vietos šiuo metu yra Lenkijos teritorijoje, tačiau pietvakariniame Lietuvos kampe iškyla Vištyčio-Gražiškių masyvas. Tai moreninė pakiluma, esanti tarp Šešupės aukštupio (rytuose) ir Vištyčio ežero (vakaruose). Jos ilgis (iš šiaurės į pietus) siekia 20 km, o plotis (iš rytų į vakarus) – 15 km. Šiaurėje Vištyčio masyvas leidžiasi į Užnemunės žemumą.
Vištyčio masyve vyrauja stačiašlaitės gana aukštos kalvos, kurias liaudis kalnais vadina, kurių santykinis aukštis (aukštis nuo kalvos papėdės iki jos viršūnės) siekia per 30 m: Guobkalnis, Ožiakalnis, Stebūkalnis. Visos jos susitelkusios tarp Vyžainio ir Vištyčio ežerų. Kalvos sustumtos ir suklotos iš riedulingo moreninio priemolio ir priesmėlio, tarp kurio įsiterpia žvirgždo ir gargždo lęšiai. Tai štai iš kur tie rieduliai, kurie puošia sodybas. Didžiausias šioje Sūduvos aukštumos dalyje yra Vištyčio riedulys – šeštas pagal dydį riedulys Lietuvoje. Jo dydis virš žemės paviršiaus: aukštis – 4,01; ilgis – 7,1; plotis – 4,74; didžiausia horizontali apimtis – 16,86 m. Akmens viršuje yra įdubimas, vadinamas „velnio pėda“.
Praeities ledynas mums, kaip keiksmažodis, kuris triuškino ir naikino kas gyva ir negyva savo kelyje. Sudūvių krašte ledynmetis, lyg didžiulės girnos, primalė milijonus akmenų ir akmenukų, kartais net atrodo, jais lyta!.. Pastaraisiais amžiais išmintingi sudūviai instinktyviai pajuto, kad priešistorinis ledynmetis – vos ne didžiausias žmonių draugas, nes akivaizdus ledyno „darbų“ poveikis socialiniam gyvenimui, tvarkingai suvalkiečių buičiai. Sakykite, kiek čia to racionalaus gyvenimiško grūdo ir mokslinės tiesos?
Ledynmečio „pramonės“ turtai neišmatuojami jokiais pinigais. Tai tikras lobis, kuris motyvuoja mokslą, skatina urbanizaciją, keičia žmonių gerbūvį ir tam tikras gamybines šakas. Kai pamatai kiek ledynas davė ir duoda naudos žmonėms, tuomet įsitikini, – pats geriausias žmonių draugas. Ne kartą esu matęs, kaip suvalkiečiai su didžiule menine fantazija apgaubia akmenis ir akmenukus, puošia jais poilsiavietes ir gyvenamąją aplinką, tokiu būdu kurdami savąjį pasakų pasaulį.
Suvalkija – nepaprastas kraštas ir kartu dinamiškas. Istorine prasme. Ankščiau, pilių laikais, karšti iki raudonumo įkaitinti akmenys padėjo apsiginti nuo kryžiuočių. O dabar, tik pažvelkite, kiek ledyno akmenų sugulė į Vilkaviškio, Kybartų, Alvito, Virbalio, Pajevonio ir kitų miestų bei miestelių bažnyčių pamatus, puošia gatvių, namų grindinius ir turgaviečių aikštes, kiek jų panaudota Vilkaviškis-Kybartai geležinkelio sankasai, per Suvalkiją nutiesto Europos Sąjungos kelio statybai. O antkapiai? Gražiose Kybartų, Vilkaviškio, Alvito kapinaitėse, kur ilsisi mūsų tėvai, broliai ir seserys. Ir fantastiški rieduliai… Netylėkime ir nebūkime kuklūs – ledynmečio odisėja tęsiasi ir mūsų dienomis. Akmenys gyvybiškai svarbūs miestų ir namų statyboms, naujų asfaltuotų kelių tiesimui. Akmenys –kristalai. Topazu, porfyru, kvarcu, žėručiu pasidabinę akmenukai pagyvina suvalkiečių sodybų dizainą ir nykias pakeles. Kiek dokumentinių filmų susukta apie Vištyčio stebuklingą akmenį. Turistai ir paprasti žmonės iš daugelio pasaulio šalių jį mielai lanko. Iš ledynų epochos atkeliavę rieduliai yra nusipelnę ne tik tautiniam paveldui, turi ir didžiulę mokslinę vertę. Pagal juos pavyko susekti apledėjimo centrus ir kadaise ledu pasidengusius Suvalkijos plotus, nustatyti kokiomis kryptimis, kaip ilgai ir kiek kartų yra slinkę ledynai.
Rieduliai turi savo neįkainuojamą meninę vertę. Geriausių filmų sąraše scenos su rieduliais – dažniausiai žmogiškumo išbandymo vietos. Argi mus nejaudina legendinis, lietuviškas filmas “Mano vaikystes ruduo“, arba „Kryžiuočiai“ ir istorinis „Herkus Mantas“? Skulptoriai taip pat stengiasi susibičiuliauti su ledynu. Ledyno „dovanos“ (granitas, marmuras, bazaltas) kalba kaip gyvi žmonės geriausiuose skulptorių darbuose. Beje, ledynas ir jo darbai moko mus švenčiausio dalyko – lietuvių kalbos. Argi ne stebuklas, kada apie ledyno sukurtą reljefą skaitome: „kalvutės, gūbriukai, pylimas, kauburiai, kalvos, gūbriai, kuorai, bangagūbriai, momenys, kalvynės, kloniai, dubakloniai, raguvos, daubos, lobai, duburiai… Net ir dzūkai, kurie suka nosis nuo lygumų grožio, visų nuostabai, negali atsispirti Suvalkijos kalvų didybei: vadina jas slūgela, pupula, uogela… Kiek čia meilės gamtai, romantikos, prozos ir poezijos elementų!
Alvitas ir garsios jo apylinkės. Čia gimė ir augo Suvalkijos krašto garsūs poetai ir poetės: Kazys Bradūnas, Vladas Buragas, Salomėja Nėris, Julija Švabaitė-Gylienė, Dalia Saukaitytė ir kt. Užsiauginęs didelę „barzdą“ (meldai, nendrės, šabakštynai) Alvito ežeras – daugelio istorinių įvykių liudininkas. Koks koks likimas laukia šio senolio ežero?
Alvito ežeras tyvuliuoja sekliame ledo guolio duburyje. Savo kilme jis panašus į kaimyninį Paežerių ežerą, tik pastarasis daug didesnis ir gilesnis. Ledo luitas, kuris suformavo Alvito ežero duburį, buvo nedidelis ir, matyt, nestoras. Todėl ir išspaudė negilią 6 m dubumą. Ežero vandens lygis yra 51 metro virš jūros lygio aukštyje. Panašiame absoliučiame aukštyje yra Paežerių ežero vandens lygis bei garsusis Kybartų futbolo stadionas. Tai Sūduvos aukštumos papėdė. Toliau į pietus jau kyla aukštumos šlaitas: pradžioje jis gana lėkštas (tik 2-3 laipsnis), o toliau polinkiai didėja iki 4-5 ar 8-9 laipsnių.
Alvito ežero pakrantės lėkštos, iš rytų ir šiaurės jį juosia 70-100 metrų pločio pelkių juosta. Kiek sausesnis vakarinis ir pietinis ežero krantai. Kadaise iš ežero tekėjo bevardis intakas į Širvintą. XIX amžiuje, iškasus kanalą, sujungusi Širvintos aukštupį su Šeimenos intaku Vailiškiu, Alvito ežero vanduo nuslūgo, o sekliose pakrantėse pradėjo augti vandens augalai. Dabartinė pelkėta nendrių juosta – žmonių veiklos paskatintas eutrofikacijos procesas. Šį procesą sukelia ežere ir jo pakrantėse tarpstantys augalai, kurie augimui sunaudoja visą prieinamą deguonį. Kurį laiką biologinis produktyvumas didėja, augalų daugėja, o nunykusius augalus intensyviai skaido bakterijos. Tačiau jos išskiria vandenilio sulfidą (sieros vandenilį), o tokioje aplinkoje gali augti tik kai kurie augalai, kurių liekanos kaupiasi povandeninėje ežero pakrantėje. Taip augalų juosta plečiasi.
Eutrofikacijos procesą skatina žmogaus ūkinė veikla. Pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „gerai pamaitintas“. Žemdirbiai javams, bulvėms, runkeliams auginti naudoja nemažai trąšų, kurių dalis patenka į ežerus. Labiausiai ežerų augalų augimą skatina fosforas, o fosforinės trąšos plačiai naudojamos. Panašu, kad Alvito ežero krantai ateityje tik labiau pelkės.
Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nežinotų gydytojo, poeto, publicisto, tautos šauklio Vinco Kudirkos. Jis gimė netoli Vilkaviškio, Paežeriuose. Dabar čia, buvusio dvaro pastate, yra etnografinis muziejus, o šalia, gamtos gražuolis –vietomis apžėlęs, tačiau su gražiomis jachtomis ir poilsiautojų būriais, Paežerių ežeras. Kokios šio ežero istorinės sąsajos, gamtinė praeitis, ar yra būdų prailginti ežero jaunystę?
Paežerių ežero likimas geresnis nei Alvito. Tai didelio ledo luito išslėgtas duburys. Giliausia ežero vieta – per 12 metrų. Tad ir požeminio vandens įtekėjimo į ežerą sąlygos geresnės nei Alvite. XIX amžiuje, sujungus Širvintos aukštupį su Šeimenos intakui Vailiškiu, buvo iškastas dar vienas kanalas – Kastinė. Jis nukreipė Širvintos aukštupio vandenis į Paežerių ežerą. Taip pat buvo pagilintas iš Paežerių ežero ištekantis ištakas į Šeimeną. Taip Paežerių ežeras gavo papildomo vandens, tapo pratakus, o vandens lygis jame pakilo keliais metrais. Pakilęs vanduo užliejo rytiniame ežero pakraštyje buvusią pelkę. Vakariniai vėjai net pradėjo ardyti rytinę ežero pakrantę. Banguojant ežero vanduo gauna daugiau deguonies, kas lėtina eutrofikacijos procesą. Visa tai rodo, kad ežero „jaunystė“ dar gali tęstis.
Jei važiuotume 17 km lygiu asfaltuotu keliu nuo Vilkaviškio į pietus, pasiektume iškilusias Bartninkų apylinkes. Netoliese – garsusis Ožkabalių kaimas. Jis – Lietuvos valstybės patriarcho, Vasario 16-osios akto signataro Jono Basanavičiaus tėviškė. Kuo pasižymi garsieji Ožkabaliai iš gamtinės pusės?
Ožkabalių kaimas įsikūręs aukštesnėje vietoje nei Vilkaviškis ar Kybartai. Tai Sūduvos aukštumos pašlaitės. Paviršius daug įvairesnis: yra neaukštų lėkštašlaičių kalvų ir bangų. Tarpukalviuose – didoki pašlapę duburiai, daubos ir dubės. Paviršių formavo ledyno padas, aplyginęs prieš tai buvusius nelygumus. Ledynui tirpstant, tirpsmo vandenys plovė nuogulas, sunešdamos į paviršiaus pažemėjimus ar plačias pasitvenkusias prieledynines marias. Kitokios čia ir nuogulos: moreninis priesmėlis ir priemolis, yra smėlio, o duburiuose durpių. Žemės „lengvesnės“, kartu ir derlingos. Kita vertus, kraštovaizdis gana skurdus: aplink – vien ariami laukai bei pavienės gražios suvalkiečių sodybos.
Šone Kybartų muitinę paliekantis Lieponos upelis ne visada smarkiai teka, srūva, alma, teška. Tačiau jis ypatingas savo geografine padėtimi, nes būtent čia prasideda Lietuva ir Kybartų žemė, kuri pagimdė gražų būrį istorinių asmenybių, turinčių sąsajų su miestelio kultūriniu gyvenimu ir jo istorija. Tai – JAV lietuvių visuomenės veikėjas Leonas Narbutas, multiplikatorius Zenonas Šteinys, liaudies dailininkas Kajetonas Eismontas, inžinierius Kęstutis Dailidė, pramonės idėjų puoselėtojas Juozas Baltutis, kultūros propaguotojas Vytautas Burauskas, etnografas bei inžinierius Vytautas Mickevičius, žinomas hidrologas profesorius Eduardas Červinskas… Ar galėtų Lieponos upė, pažvelgus iš gamtinės, ir istoriniu pusės, patekti į rekordų knygas?
Galbūt – ateityje. Tačiau pati Liepona mums, lietuviams, svarbi ir istoriniu, ir gamtiniu požiūriu. Tai nedidelė, bet unikali upė: jos ilgis tik 35 km, o plotis neviršija 6 metrų (tai tik per potvynius). Nors upė maža, tačiau srovė greitoka (iki 1 m/s). Nieko nuostabaus – upelis teka nuo aukštumos. 1980 metais ties Matlaukiu upė buvo patvenkta, dabar ten teliuškuoja tvenkinys. Liepona, kaip ir Eglupis, naudojasi ledyno tirpsmo vandenų išplautu kloniu. Tik jos klonis gilesnis ir platesnis. Lieponos slėnis plokščias, iki Romeikių vingio išklotas smėliais, upės vaga apaugusi krūmais ir retais medžiais, o aplink ariami laukai, kur triūsia darbštūs Suvalkijos žmonės.
Lieponos upė labai svarbi Lietuvai. Ja nuo 1422 metų, pasirašius Melno sutartį, ėjo siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino, vėliau Prūsijos, Vokietijos, o po II Pasaulinio karo – tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos. Tai upė, kurią XIX amžiuje kirto knygnešių keliai, per kurią traukė Napoleono kariuomenė, o šiais laikais eina kelias į Europos Sąjungą (per Kaliningrado sritį). Įdomus faktas: 1940 metais prezidentui Antanui Smetonai reikėjo įveikti šią kliūtį, kad nepakliūtų sovietų okupantams į nagus. Kiek teko girdėti, kybartiečiai iš pagarbos patys ant savo rankų pernešė Lietuvos prezidentą į kitą upės krantą.
Dėkoju už pokalbį, profesoriau, linkiu jums naujų kelionių į „Ledyno epochą“, didelio būrio gabių ir talentingų studentų.
Autoriaus archyvo nuotrauka
