Perskaičiau Henriko Gudavičiaus straipsnį „Toks naujas Dzūkijos kraštovaizdis“ („Žaliasis pasaulis“, 2018 m., Nr. 15), susietą ne tik asmeniniais, bet ir rašytojų Kazio Sajos, Romo Sadausko pastebėjimais. Man, šiaurinės Lietuvos gyventojui, tai tapo postūmiu parašyti apie metai po metų prastėjantį Biržų krašto kraštovaizdį. Tik pastebėjimai, faktai rikiuojasi visai kitaip, priešingai negu Dzūkijoje, aprašyti balandžio 19-osios „Žaliajame pasaulyje“. Perfrazuojant minimą straipsnį tegaliu rašyti ir taip:
…Anksti rytą ar vėlai vakare atvažiavus į gimtąjį vienkiemį kaip širdžiai atgaiva girdisi moto pjūklų, kitokių miškakirčių variklių dūzgimas, riaumojimas. Tai kaip paliudijimas, kad mūsų krašto miškai dar šiek tiek eksploatuojami. Kad savi miškakirčiai dar ne visi išvyti į užjūrius.
… Burzgia dūzgia miškakirčių technika kitąsyk ir švenčių dienomis. Ir kaip nedirbti, kai darbo yra, nes „savo lizdo“ paukščiukus – mokyklinius vaikus reikia maitinti kasdien. Jiems nepasakysi, kad šią savaitę iš miško išgujo nepakeliamas viduržiemio speigas. Pavasarį pažliugs miško keliukai. Dar prasidės paukščių perėjimo savaitės. Pakentėkite vaikai šias dienas nevalgę… Nekentės! O tėvai pagal išplėtojamus vaikų teisių apsaugos įstatymus, jais besišvaistančių tarnybų atstovams patikrinus ir radus tuščius maisto šaldytuvus, bus viešai gėdinami ir baudžiami už neužtikrintą savo vaikų gerbūvį.
… Vos ten, valdžios viršūnėse, LR Seime priėmė Įstatymą dėl pertvarkos urėdijose, nerimo bangos atvilnijo iki žemiausių miškininkų grandžių. Neaplenkė ir miškakirčių. Dabar jie skirtingi. Buvę vairuotojai, traktorininkai persikvalifikavę į galingų modernių medienos ruošos agregatų operatorius, turintys pagalbininkus, per pamainą iškerta, iš kirtaviečių išveža daug. Bet.. Pagrindinis jų darbų baras – valstybiniai miškai. Ar sutriks darbų ritmas, kai vadovavimą perims iš Panevėžio ar Kauno?.. Graužia visus nerimas.
Kaip atsakomieji veiksmai, pragyvenimo užtikrinimas Biržams – netolima Ryga. Ten – miškakirtystės technikos aptarnavimo, remonto centrai, ja dirbančiųjų mokymas. Turintiems darbinės patirties, įgūdžių, pagilinus teorines žinias išduodami atitinkami pažymėjimai. Oi, paklausi tokia profesija anapus Baltijos! Iš Rygos ten patekti nesudėtinga keltais, lėktuvais. Skaudu skirtis nuo šeimos, jaukių namų, bet… Už Baltijos darbdaviai garantuoja pastovų darbą ir… triskart didesnį atlygį.
… Biržų kraštas – palatvė. Ryga – ir krovininių laivų uostas. Per tai rajone dažnai pasipiktinama dėl sunkiasvorių miškavežių darkomų kelių, kurie biržietišką neapdorotą medieną gabena Rygos link. Šis procesas atskleidžia dar vieną mūsų neūkiškumo faktą. Lietuvis emigrantas, įsidarbinęs užjūrio ir biržietišką medieną apdorojančioje įmonėje, ten gaus 2-3 kartus didesnį atlyginimą. Pergabenimo kaštai tarsi neegzistuoja. Ekonominis fenomenas? Net už lietuvišką atlygį vietoje medienos apdirbti nesugebame?..
…O su šaknimis tie savaiminiai pušynėliai išraunami be jokių derinimų ir kirtimų bilietų todėl, kad atsirado jie apleistuose žemės ūkio plotuose. Tų plotų šeimininkai lengvai papuola į komercines pinkles (…). Apie tai ir rašo mano gerbiamas Henrikas Gudavičius. Jeigu taip kas parašytų apie Biržų krašto smulkių valdų savininkus, išnaikinusius savaiminukus, kreiptųsi į teismą ir prisiteistų atlygį už moralinę žalą. Nes naikina tuos gojelius ne iš kokių komercinių paskatų, bet verčiami žemėtvarkininkų. 2016 metais vieną tokių atvejų stebėjau iš arčiau. Kaimo grytelninkų palikuoniams grąžino 0,5 ha plotelį laisvoje buvusio ūkininko žemėje. Kadangi kampe, tarp stambesnių medynų, netrūko apaugti savaiminiais berželiais, nes žemdirbio nuomininko neprisikvietė. Slenkant metams ūgtelėjo perspektyvus beržynėlis. Suprantama, tai pastebėjo principingi valdininkai. Bet ne pragaru ar velnių velniais grasino, o apmokestinimu, gerokai viršijančiu mėnesinę pensiją. Skaudančia širdimi senolis telkė talką ir išguldė beržynėlį. Liko apleista pieva be medžių. Tai valdininkus tenkino.
„Dzūkijos aborigenams lieka pjuvenos, šiukšlės, dūmai ir visiškai sugadinti miško keliukai, kuriais dviračiu jau nebandyk pravažiuoti“, – rašo Henrikas Gudavičius.
Biržų krašte – blogiau. Ne tik pavasarinio polaidžio metu išpravėžuojami, net autobusais nepravažiuojami tampa kai kurie vietinės reikšmės vieškeliai. Skaudžiausia, kad dėl to kaltinami tik medienos vežėjai, nors realybėje yra visai kitaip. Mediena gabenama prisitaikant prie gamtinių sąlygų, kai šaltis „be kirvio ir pjūklo tiltus pastato“ arba aplinka pradžiūna. Kitoks ūkinis gyvenimas vyksta be pertraukos. Ypač ten, kur verčiamasi pienininkyste. Bet skaudžiausia, kad kelių statybai, remontui penkių procentų mokestis nuo gautų pajamų išreikalaujamas tik už parduotą medieną. Visi kiti ūkiniai subjektai, niokojantys kelius, lieka tarsi nei prie ko. O lygybės vardan reiktų padidinti akcizo mokestį visų rūšių auto degalams. Su tiksliniu nukreipimu – kelių statybai, priežiūrai.
Asmeninė šio pavasario nuoskauda – išdarkytas dirbamos žemės plotelis. Medžiotojai, brakonieriai, ar juos sekiojantys aplinkosaugininkai lauką išpravėžavo – nuomininkui ūkininkui nesužinoti. Viena akivaizdu – ne medienos gabentojai prikiaulino. Būtų tas kelių mokestis per degalų akcizą – visi žinotumėme, kad ir jie, niokotojai, bent keliasdešimt centų už atvertą žaizdą mano žemėje į bendrą sąskaitą prisidėjo.
Ne veltui sakoma: visos blogybės – nuo valdžios. Tai ne kartą teko patirti asmeniškai. Skaudus nepamirštamas akibrokštas gautas artėjant dabartinio Seimo rinkimams. Ikirinkiminės kampanijos metu Biržuose lankėsi pats tuometis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Su gausia palyda. Palydovai susitiko su gyventojais, išklausė pageidavimus, nusiskundimus.
Naivuolis aš… Tikėdamas, kad bent prieš rinkimus bus dėmesingesni galimiems rinkėjams, surašiau dvidešimt metų įsisenėjusią problemą: nepažymėti pravažiavimai bent prie keliolikos valdų Vinkšninių, Žirgeliškių kaimų ribose.
„Teturime tik matininko Leonardo rekomendacinę kelių schemą, sudarytą prisilaikant senojo dvarkelio, buvusių lauko keliukų tarp kaimynų vienkiemių. Bet rekomendacija tėra rekomendacija. Reikia įteisinimo…“, – prašiau.
Net priešrinkiminės kompanijos metu į prašymą nesureagavo, atidavė problemą spręsti vietos žemėtvarkininkams. Tarytum aš nežinočiau jų abejingumo kaimiečių bėdoms. Atsakė, kad turiu galimybę pravažiuoti iš kitos pusės. Tikrai taip, lengvąja mašina, dar traktoriumi, jeigu priekaba tuščia, privažiuoti iki sodybos galima. Tik tas servitutinis keliukas, pramintas per valstybinį, dar dvi privačių miškų valdas. Juo vežant šienainio rulonus medžių šakos plėšo, pažeidžia sandarumą. Sutarus proskyną gal būtų galima praplatinti. Bet niokoti mišką tik dėl valdininkų tingumo – rankos nekyla. Svarbiausia, dabar žemdirbiai naudoja našią, plačiabarę techniką, kurios vėžė platesnė už nurodomame kelyje esamą pylimą per natūralų upelį. Pravažiavimas neįmanomas. Jeigu žemdirbys nepabėgs, jam, kaip ir ankstesniais metais, teks tartis: ar savavališkai važinėti per kaimynų valdas, laukais, kur dėl žemėtvarkininkų vangumo buvęs lauko kelias neatstatytas.
Lietuva dar šiek tiek gyva ne tik kraštovaizdžiu. Čia persipina ekonominiai, darbiniai ir kitokie, bandančių savo žemėse šiaip taip išsilaikyti, žmonių santykiai. Skirtinguose rajonuose gal skirtingi. Dalelę biržietiškų problemų ir surašiau šiame padrikame straipsnyje. Dėkingas tiems, kurie ras laiko ir bent perskaitys. Gerų, staigių pakitimų, tokių dvikojų padarų, kaip ŽMOGUS atžvilgiu, kol kas nesitikima.
