Vadovaujate Šilutės rajono aplinkosaugininkams daugiau kaip porą metų. Tad nesate veteranė, tačiau, žurnalistui neretai norisi kalbinti ir tuos, kurie yra pajautę darbo druskos skonį, tačiau dar nėra „darbo saulės nukamuotieji“.
Nesu ir naujokė, nes Šilutės agentūroje vyriausiosios specialistės pareigose dirbau jau nuo 1997-ųjų.
Vadinasi, kalbinu visai ne batus pramankštinusią aplinkos apsaugos specialistę, o gal jau kiek ir „darbo saulės nukamuotąja“…
Kaip ten bebuvę, tačiau žinau, jog esate savosios srities profesionalė. Juoba, dirbant Šilutės krašte nuo 1997-ųjų, neišvaikščiotų takų takelių kaip ir nebeliko?.. Kur link yra praminti „didesni“ Jūsų keliai?
Jei turite omenyje didesnius ūkinius ar gamybinius objektus Šilutės krašte, galėčiau priminti, jog anksčiau Šilutės kraštą kiek netikusiai buvo išreklamavęs Grabupėlių kiaulininkystės kompleksas (pamenate tą avariją, kai srutos paplūdo Šyšos upe, kai kaltųjų lyg ir neliko – buvo iškelta ir baudžiamoji byla, tačiau atėjo senaties terminas…), dabar jau porą metų priklausantis ūkininkui Baginskui (prie tos pačios Grabupių gyvenvietės). Žinoma, Šilutėje labiau žinomos yra kitos įmonės, tokios, kaip „Rambynas“, „Šilutės baldai“, „Šilutės vandenys“, „Šilumos tinklai“…
Beje, Rusnėje yra žemės ūkio bendrovė „Sala“, turinti didelę karvių bandą. Ūkininkai? Jie nėra itin žinomi. Stambesnių ūkių yra gal 4-5, o smulkių – per 500 (tarkime, yra tie, kurie turi apie 10 sąlyginio galvijo).
Kai kas pasako, jog aplinkosaugininkams stambieji ūkininkai didelio vargo nesuteikia, o smulkieji…
Panašiai ir būna. Kai ūkis ekonomiškai nėra stiprus, nedidelis, tada neitin esama ir lėšų sutvarkyti gamybą taip, kad gamtinė aplinka nebūtų teršiama. Tenka pabarti, paakinti ir dėl greta tvarto sukrautų net neuždengtų mėšlo kaugių, kai visai netoli yra ir šulinys, geriamas ir maistui naudojamas vandens telkinys… Tręšimas mėšlu taipogi kartais būna ne tuo laiku, kai yra leistina.
Jei jau kalbamės apie ūkininkus ir aplinkosaugą, turiu pasakyti, jog esama rūpesčio dėl pakuotei naudojamų medžiagų (kad ir ruošiant šienainį). Čia aiškiau ir detaliau turėtų tiek ūkininkui, tiek praktinėje terpėje dirbančiam aplinkosaugininkai išaiškinti, patalkinti bendras Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos vadovų pasirašytas dokumentas ar norminis aktas. Kol kas aišku, jog pakuotė, liaudiškai tariant, yra daiktas, skirtas pardavimui, tačiau ūkininkai gaminasi juk sau.
Tačiau pakuotė po vartojimo lieka…
Ji yra surenkama, jei tik ūkininkas to pageidauja.
Kai kas jau ir supyks: Šilutės kraštas, Nemuno delta garsėja kitokio pobūdžio šiukšlėmis, atliekomis – pažvelkite į paupius, kiek ten blaivininkai ir apgirtusieji objektai „viename gale – kablys, kitame – bambalis“ priteršia…
Deja, šia sritimi rūpinasi Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcija – atskiras padarinys. Tad ne į savo daržą žiūrėti man lyg ir nereikėtų. Gaila, jog mes neturime ir neetatinių aplinkos inspektorių, nes tų neetatinių, kaip įprasta, dėmesys krypsta į gyvąją gamtą, o mūsų vadinamoji biurokratinė veikla (arba tai, kas pasakys, kur rūksta kokia šiaudų kaugė) nėra patraukli.
Tada bandysiu Jūsų pasiteirauti kaipo Šilutės gyventoją: ar esama kokių teigiamų poslinkių švarinant Nemuno pakrantes nuo niekdarių paliekamų bambalių ir kitokių …alių?
Dar kartą galiu pasakyti, jog visa tai – ne manosios darbinės veiklos sfera. Kaipo šilutiškė galėčiau sakyti, jog situacija kiek gerėja, tačiau nėra tokia, kokia galėtų būti labiau civilizuotame krašte.
Grįžkime nuo vadinamųjų laukinių atliekų, prie buitinių. Kokia sistema vadovaujamasi Šilutės rajone?
Esame įdiegę konteinerinę sistemą. T.y. mokama už atliekas pagal turimą plotą (turimus kvadratinius gyvenamojo ploto metrus), pagal vietos savivaldybės nustatytus tarifus. Žinau, jog savivaldybė kai kuriems vienišiems seneliukams šioje srityje taiko ir lengvatas. Žinoma, kartu su Šilutės rajono savivaldybės administracijos specialistais trys mūsų agentūros žmonės dirbame to paties rajono ribose, tad, esant konkrečiai problemai, dėl to rašome raštą savivaldybės administracijos direktoriui.
Minėjote, jog Šilutės rajono agentūroje dirba tik trys specialistai, tačiau teritorija – nemaža. Kaip organizuojate veiklą – funkciniu ar teritoriniu principu?
Gerų norų esama, tačiau vadovauti panašia nuostata neitin galime. Gal labiau drįsčiau teigti, jog teritorinis principas yra artimesnis. Man pačiai reikia žinoti viso rajono būklę (nors dabar mano akiratyje – Šilutės seniūnija, kuri yra didžiausia rajone; šiaip jau kitiems specialistams tenka po 5 seniūnijas). Kai dirbu čia nuo 1997 metų, dėl to ir lengviau. Kita vertus, man, kaipo agentūros vedėjai, tenka derinti įvarius projektus, rengti dokumentus, raštus…
Žinau, jog aplinkos apsaugos inspektorių kasdieninės duonos „įdaras“ – ir įvairiausi pagrasinimai iš tikrinamųjų pusės. Ar Šilutės krašto žmonės rūstūs, pikti?
Anksčiau būta daugiau užgauliojimų. Tačiau primename, jog mes, kaipo pareigūnai, atliekame savo pareigą valstybei, dirbame vadovaujantis įstatymo raide. Kita vertus, dabar, esant kokiam grasinimui, galima patraukti ir administracinėn atsakomybėn, tinkamai viską įforminant (t.y. turint vaizdo ir/ar garso medžiagą).
Jau minėjau, jog Šilutės rajonas garsus pamariu, Nemuno delta, t.y. – ir saugomomis teritorijomis. Kokios sąsajos Jūsų darbe su minėtomis teritorijomis?
Tikrai nekonfliktuojame, tikrai vieni kitiems patalkiname…
Ar Šilutės krašte, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, vis pasigirsta kalbos, jog saugomoje teritorijoje inspekcinis darbas – pačios saugomos teritorijos direkcijos specialistų prerogatyva…
Minėjau, jog gyvosios gamtos apsauga Šilutės rajone – ne mano vadovaujamos agentūros veiklos sfera. Kitais požiūriais?.. Manyčiau, jog, tarkime Nemuno deltos regioninio parko direkcijos specialistas, jei mato kokį konkretų pažeidimą, tiesiog privalo surašyti protokolą. Jei jau negalima ko konkrečiai nutarti ir įforminti, gali tai patikėti mums. Praktiškai kol kas yra ir kitaip: mus informuoja, jog N vietovėje dedasi blogi dalykai – imkitės priemonių! Tokio fakto nenorėčiau absoliutinti, nes taip dažnai ir nebeatsitinka…
Žinant, jog Šilutės rajono aplinkos apsaugos agentūroje dirba tik trys specialistai, nenorėčiau nė teirautis, ar dar lieka laiko vadinamajam prevenciniam darbui, bendravimui su visuomene, bent pedagogais, moksleiviais…
Dėl mokyklų? Atvirai sakant, niekas mūsų tenai nekviečia… Patys lyg ir nesibrauname. Be abejo, kiekvienas suvokiame, jog prevencinis darbas turi prasidėti jau vaikų darželyje. Neminint jau pradinės, pagrindinės, vidurinės mokyklų. Kita vertus, mano vaikai (aštuntokas ir penktokė) lanko mokyklą, tad puikiai žinau apie švietimo bei ugdymo įstaigoje renkamas atliekas, vykdomas akcijas. Štai neseniai pati įsitikinau, jog renkamos atitarnavusios vadinamosios baterijos – viskas iš namų (net ir iš darbo), kas buvo prikaupta, buvo iššluota… Džiaugiuosi tomis akcijomis mokyklose, džiaugiuosi, jog esama gamtinei aplinkai, atliekų rūšiavimui neabejingųjų pedagogų.
Linkėdami geros kloties visiems pamario krašto gamtininkams, gamtos bičiuliams, aplinkosaugininkams kartu dėkojame ir Jums už šį pokalbį .Gerų darbų švaresnės gamtinės aplinkos labui.
Augusto Uktverio nuotraukoje: Galina MISEVIČIENĖ
