Konkursui „Gamtos pasaka – 2015”
Laimės ieškotojai
Gabrielė ŽILINSKAITĖ
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinė, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narė
Vieną rytą tingus akmuo ir senas kelmas nusprendė eiti Laimės ieškoti. Upeliukas kvatojo, bet nusprendė eiti kartu.
Beeidami sutiko pilną raudonų uogų šermukšnį. Šermukšnis panoro juos palydėti, nes liūdna augti vienam. Visi toliau keliavo Laimės ieškoti. Sutiko plačiašakį ąžuolą. Ąžuolas sujudino savo šakas ir pasiūlė keliauti kartu. Visi keliavo toliau.
Keliavo, keliavo, bet niekaip Laimės nerado. Sutiko Varną tupintį ant šakos. Jis pagaliau pasakė kas yra Laimė. O Laimė – šeima, draugai, artimieji.
*
Būrys stirnų
Gabrielė MOCEVIČIŪTĖ
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinė, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narė
Visus vilioja miškas. Prie jo gyvena ir mano draugė Aistė. Ji nuolat mėgsta vaikščioti po spygliuočių ir zuikio kopūstais kvepiantį mišką. Kartą vaikščiojo ilgai ir rado daug grybų. Bet beeinant giria kažką išgirdo. Lyg dunda, žemė dreba. Ir staiga už eglių pamatė didžiulį pulką stirnų. Mergaitė labai nustebo. Pamatyti tiek stirnų… Tikrai ne visiems pavyksta! Jos nepaprastos. Aistė prisiminė kaip dar žiemą, kada su klasės draugais vežė gėrybes miško gyventojams, matė stirnas, bet jos buvo ne tokios baikščios.
Šis įvykis pats įsimintiniausias. Tokio daugiau niekada nematė Aistė, nors daug kartų vaikštinėjo po girią.
*
Stebuklingas miškas
Deimantė DRŪLYTĖ
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinė, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narė
Toli toli, nežinomam krašte, augo stebuklingas miškas. Apie jį niekas nežinojo.
Du mūsų kaimo vaikai, Tomas ir Augustė, nusprendė jį surasti. Ėjo pievomis, laukais ir pasiklydo. Žiūri, girios viduryje medžiai suošė ir pradėjo kalbėti. Jų lapai auksiniai, o šakos sidabrinės. Vaikai paklausė kelio namo, o didingieji medžiai pasakė, kur jis. Tačiau prašė išpildyti vieną sąlygą – niekam nesakyti, kur yra stebuklingas miškas. Vaikai sutiko ir pažadėjo niekam neišduoti paslapties.
Ir dabar jos niekas nežino. Stebuklingas miškas tikrai yra, ir aš apie jį girdėjau, bet jo neregėjau.
*
Pasakėlė
Kamilė RUZGYTĖ
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinė, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narė
Laukuose, kurie buvo beveik tušti, vienoje gražioje vietoje augo šermukšnis ir krūmas. O netoliese pūpsojo piktas kelmas ir niurzga akmuo. Šalia tekėjo mažas greitas upeliukas.
Ruduo. Medžiai metė lapus. Saulutės su kiekviena diena vis matėsi mažiau. Paukšteliai drauge besišnekučiuodami skrenda ten, kur šilta, palikdami liūdnus medžius.
Tačiau vieną gražų rytą piktas kelmas ir niurzga akmuo sugalvojo užtvenkti upelį. Įkrito ir bandė upeliui sutrukdyti bėgti toliau. Bet upelis paspruko ir tekėjo, nuskubėjo. Akmeniui ir kelmui nieko nebeliko kaip vėl tupėti krante.
Senas ąžuolas ir šermukšnis kvatojo, nes žinojo, kad upeliuko niekas negali nuskriausti.
*
Paslaptingas urvelis
Airida ABROMAVIČIŪTĖ
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinė, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narė
Tolumoje matėsi didelis miškas. Jo viduryje augo ąžuolas. Po juo – mažas urvelis. Kas ten gyvena? Visiems žvėreliams visada būdavo smalsu, kas jame. O ąžuolas savo šakomis tarsi slėpė tą mažą landelę. Jis žinojo kas ten. Tai mažos pelytės namelis. Ji buvo labai baigšti ir nuolat tūnojo urvely.
Bet kartą pelytė sukaupė drąsą ir išlindo iš urvelio. Visi apsidžiaugė, nes turės dar vieną draugą.
*
Piktas kelmas
Ugnė VALAITYTĖ
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinė, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narė
Vos pakilus saulei nubudo gamta: medžiai, krūmai, žolės… Vienintelis kelmas miegojo. Visi kalbino ir kėlė kelmą. Ir medžiai, ir akmuo, ir upelis bandė kelti, bet ir toliau kelmas miegojo.
Atėjus pavasariui, kai dar saulė buvo nepabudusi, visi nustebo, nes vos tik pramerkė akis pamatė, jog vaikšto kelmas – niūrus ir piktas. Niekas nežinojo, kodėl kelmas toks. ..
Bet aš žinau: kelmas nelaukia vasaros, nes kiekvieną vasarą ant jo išauga didžiulis būrys plepių kelmučių.
*
Susitikimas su stirnomis
Mantas BALASEVIČIUS
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinys, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narys
Važiavau pas draugą. Prie miško pamačiau stirną. Ji perbėgo per kelią. Aš nustebau ir net nukritau nuo dviračio. Susižalojau ranką.
Kai kitą kartą aš, tėtis ir pusbrolis važiavome pasivažinėti, stirnų prie miško jau ganėsi visas būrys. Nepaprastas toks vaizdas ir įdomus susitikimas su šiais gyvūnais. Ir nesvarbu, kad kartais būna skausmingas.
*
Draugai
Gabrielė STELMOKAITĖ
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinė, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narė
Netoli seno parko vienas šalia kito gyveno du draugai – Agnė ir Tomas.
Kartą jie sumanė eiti į girią grybauti. Miške baisoka ir baugoka pasiklysti. Vaikai apsižvalgė ir pradėjo ieškoti grybų. Grybai tarsi pasislėpė. Vaikai nerado jų, net pavargo vaikštinėdami. Prisėdo prie seno ąžuolo.
Krito tyliai lapai Agnei tiesiai ant galvos. Nukrito viena gilė. Mergaitė nesuprato kas tai. O tai buvo ąžuolo pokštas. Jis pamojo šakomis ir parodė vaikams, kur ieškoti grybų. Vaikai nubėgo ten, kur nurodė medis. Prisirinko raudonikių, voveraičių, baravykų ir kitokių grybų. Grįžo namo. Papasakojo mamoms apie nuotykį bei parodė, kiek grybų prisirinko.
Draugai dažnai eidavo į mišką grybauti ir džiaugtis gamta.
*
Aš gamtoje
Juozas RAILA
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinys, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narys
Štai linksmas einu grybų ieškot. Pakeliui šlama lapai, o grybų – tik keli mano pintinėje.
Kuo toliau, tuo daugiau jų randu. Žiūriu – ežiukas. Vos nenumyniau. Toliau – ir gyvatė šliaužia. Voveraitės šokinėja nuo šakos ant šakos. Smagu grybauti, bet grįždamas į namus vos nepasiklydau.
Mama visada giria, kad tiek daug grybų randu.
Nusprendžiau, kad man įdomiausia būti gamtoje.
*
Lapų puokštė
Augustė KVERAGAITĖ
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 3a klasės mokinė, JMBB „Jaunieji miško draugai“ būrelio narė
Kai saulė jau buvo vos patekėjusi, Ieva pro langą pamatė gražų medelį. Jis ramiai mėtė lapus nuo savo šakų. Tai buvo nuostabus reginys. Lyg aukso spalvos skriejo medžio lapai žemyn.
Nieko nelaukdama Ieva nubėgo į lauką. Ten prisirinko daugybę rudeniškomis spalvomis nusidažiusių lapų. Labai greitai surišo rudeninę puokštę. Tai bus dovana mokytojai.
Ieva labai skubėjo į mokyklą. Netyčia iškrito jai iš rankų lapų puokštė į rudeninę balutę. Mergaitė atėjo į mokyklą apsiverkusi. Mokytoja pasiteiravo, kas atsitiko. Mergaitė papasakojo, kad ji padarė iš lapų puokštę mokytojai, tačiau nešant į mokyklą ji iškrito. Mokytoja paglostė mergaitei galvą, nusišypsojo ir tarė:
„Aš dėkinga, kad darei puokštę iš nukritusių rudeninių lapų“.