Ko reikia piliečiui ir ko – atliekų tvarkytojui?
Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) direktoriumi bei Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos (EGIO) vadovu Alfredu SKINULIU
Alfredas SKINULIS
Norėtųsi su Jumis pasikalbėti apie šiandieninę atliekų tvarkymo politiką Lietuvoje. Toji politika, žinia, susieta su įstatymais, poįstatyminiais dokumentais, tačiau paprastas atliekų turėtojas neretai lyg ir niekam neberūpi (padangos kraunamos tam, kad kas nors „atsitiktinai“ padegtų, ir pan.). Ar nūnai nesama tokios padėties Lietuvoje?
Kas yra atliekų tvarkymo politika paprastiems gyventojams? Visa tai, kas padeda jiems atsisveikinti su sukauptomis atliekomis, kad tai būtų patogu ir nieko nekainuotų atsisveikinant su buityje naudota elektros ir elektronikos sfera (kasmet čia rinka pateikia prekių, iš kurių susidaro iki 30 tūkst. tonų atliekų). Galų gale, už visas atliekas moka ne valstybė, o gyventojai. Gyvenime nieko dykai nebūna – nei prekės, nei paslaugos.
Kas tai yra mums – gamintojams ir importuotojams? Mes privalome savo veikloje vadovautis Atliekų tvarkymo įstatymu. Jis tikrai nėra blogas. Einame europiniu keliu, kai gaminių ir pakuočių tvarkymas yra patikėtas gamintojams ir importuotojams. Čia taipogi vadovaujamasi principu: teršėjas moka. Į gaminio kainą įtraukiamas ir būsimos atliekos tvarkymo kaštai. O gamintojai ir importuotojai turi finansuoti ir sukurti pačią atliekų tvarkymo sistemą. Tad mes ir organizuojame probleminių atliekų srautų tvarkymą – elektros ir elektroninės, baterijų ir akumuliatorių, autoservisuose susidarančių atliekų (atitarnavusios alyvos, filtrai, amortizatoriai, padangos ir pan.), atitarnavusių automobilių…
Kas padaryta? Sukurta visa mūsų sistema, kurios anksčiau nebuvo. (2003-ais, man pradėjus dirbti aplinkosaugoje, kreipėsi vilnietis, kuris nenorėjo galvaninių elementų išmesti į šiukšliadėžę; ne itin ką jam galėjau padėti, tik patariau vežti į įmonę „Toksika“, esančią ties Gariūnais…) Priminsiu, jog savivaldybėse dar esama ir apie 90 aikštelių, skirtų didelių gabaritų atliekoms priimti. Dar esame įrengę 150 papildomų vietų, kuriose priimamos visų rūšių elektronikos atliekos. Beje, apie 1000 parduotuvių siūlo elektronikos prekes, tad ten taipogi elektronikos atliekos yra priimamos. O kur dar vadinamasis atliekų taksi, važiavimai surenkant atliekas… Visa tai gyventojams teikia tik patogumus.
Tad minėtų atliekų surinkimo sistema pradėjo realiai veikti – gyventojai čia turi daug pasirinkimų.
Tiesa, liko ir kai kurių spręstinų problemų – ir gyventojams, ir mums. Juk nesurenkama mūsų veiklos sferoje tiek atliekų, kiek jų iš tikro susidaro. Tačiau tai ne vien nuo mūsų priklauso.
Mūsų, atliekų tvarkytojų, veiklą, galima sakyti, kontroliuoja ir reglamentuoja vienintelė Aplinkos ministerija (tiesa, Ūkio ministerija kuruoja pavojingų atliekų tvarkymą, tačiau to mes ne itin jaučiame).
Gamyba, importavimas – itin platus spektras. Tad kokios sferos yra ne GIA ir EGIO akiratyje?
Mes nedalyvaujame kuriant pakuočių atliekų tvarkymo sistemą.
Beje, daugeliui – neaiškumas: kodėl Jūs „sėdite“ ant dviejų kėdžių – vadovaujate GIA ir EGIO?
Čia – teisinio reglamentavimo pasekmė. Iki 2013-ųjų sausio 1-osios, pagal galiojančius dokumentus, Atliekų tvarkymo įstatymą, viena organizacija galėjo tvarkyti ir elektronikos, ir automobilių atliekas. Minėtame įstatyme buvo padarytos pataisos, tad juridinis asmuo, tvarkantis senų automobilių atliekas, jau nebegali imtis elektronikos atliekų. Žodžiu, pagal sukurtąją savo sistemą jau nebegalėjome tvarkyti elektronikos atliekų, todėl gamintojai ir importuotojai įsteigė EGIO. Tad GIA direktorius ir EGIO vadovas ir esu toks – tarsi sėdintis ant dviejų kėdžių. Tačiau, kaip jau minėjau, – ne savo valia, nes įstatymo nuostatos taip privertė elgtis.
Gal taip pasielgta siekiant vengti monopolio?
Mano nuomone, monopolis bet kokoje srityje yra blogybė. Monopolio ir dabar nėra, nes juk esama ir daugiau organizacijų Lietuvoje, kurioms rūpi elektronikos atliekų tvarkymas. Gal tik norėta GIA suskaldyti?.. Tai man nėra suvokiama… Juk yra asociacija EPA (Elektronikos platintojų asociacija, kuriai Aplinkos ministerija turi pretenzijų dėl suformuotų užduočių vykdymo) ir daug kitų, gaminių atliekų tvarkymo organizavimą vykdančių, organizacijų. Konkurencija yra labai sveikas dalykas, nes ji mažina prekių ir paslaugų kainas, bet yra efektyvi tik tuomet, kai visi rinkos dalyviai konkuruoja vienodomis sąlygomis.
Manoma, jog Seimui ir jo nariams yra didelis malonumas šlifuoti, tarsi deimantus, įvairius įstatymus. Ar atliekų tvarkymo sferoje deramai padirbėta per kone tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, jog tik šlifuoti vieną ar kitą Atliekų tvarkymo įstatymo raidelę ir tereikia?
Dėl dabartinio Seimo mums didelės bėdos tikrai nėra. O įstatymas turi veikti su kuo mažesne administracine našta, kuo mažesniu kontrolės poreikiu. Žodžiu, turi būti sudaromos aplinkybės, kuriose sukčiavimui kaip ir nebelieka vietos. Nors sukčiavimas galimas ir kitose sferose, kad ir kepant bandeles, į kurias įdedama, tarkime, mažiau cinamono – jo kažkas „sutaupo“… Be abejo, atliekų tvarkytojus visada galima stumti į kokį „šešėlį“, kaltinti, tačiau viskas turi būti daroma konkrečiai, tiksliai, aiškiai. O ne vien nepagrįstai kaltinant.
Atliekų tvarkymo įstatyme turi būti aiškiai apibrėžti gamintojų atsakomybės kriterijai, detalus vykdymas, atsakomybė dėl nevykdymo. O tai, jei kas lyg ir yra tarp eilučių, – kam tai skirta? Aiškumo, tikslumo, konkretumo kai kuriose šio įstatymo eilutėse mes, atliekų tvarkytojai, kol kas pasigendame. Bet kokia galimybė kontroliuojantiems pareigūnams interpretuoti teisės aktus, selektyviai juos taikyti, didina korupcijos riziką, netiesiogiai atsiliepia ir gyventojams perkant prekes (elektroniką, baterijas, padangas ir pan.), t. y., jos brangsta.
Gal čia galite pateikti konkrečių pavyzdžių?..
Tvarkant elektronikos atliekas – lyg ir gerai, nes gamintojai ir importuotojai dirba kartu. Kaip jau minėjau, Elektronikos platintojų asociacija, kuriai Aplinkos ministerija turi pretenzijų dėl suformuotų užduočių vykdymo, tarsi liudija, jog kiekvienai užduočiai vykdyti reikia skirti ir lėšas. Tarkime, mums reikia surinkti 50 proc. rinkoje buvusių gaminių, tapusių atliekomis. Manykime, jog turime 1000 tonų šaldytuvų, mums reikia surinkti 500 tonų. Kiekviena tona (surenkant ir perdirbant) čia „paprašo“ apie 300 eurų. Jei perdirbta tik 300 tonų – taupoma… Ir tai jau nebėra lygios konkurencijos sąlygos, nes EGIO nariai už atliekų tvarkymą moka daugiau – tai nėra teisinga.
Tada ir sukčiavimo būtų?..
Manyčiau… Tačiau sistema veikia. Esama niuansų, kad ir su akumuliatoriais (nešiojamieji, vadinamos „baterijos“; automobiliniai ir pramoniniai). Vadinamųjų baterijų tvarkyme – yra iššūkių, nes tas baterijas surinkus didelės naudos atliekų tvarkytojas neturi, greičiau – tik išlaidos. Tad jas kažkas turi dengti. Todėl gamintojai ir importuotojai čia sistemą ir sukūrė (Lietuvoje esama iki 10 000 surinkimo vietų) – pirkdami baterijas mokame ir už būsimosios atliekos tvarkymą. Problema – gyventojų (ne)noras tinkamai atsikratyti senųjų baterijų, nes labai daug jų atsiduria buitinių atliekų konteineriuose, t. y., sąvartynuose.
Panaši situacija ir dėl panaudotų alyvų. Čia reglamentavimas išvis neatitinka esamos situacijos. Realiai atitarnavusios alyvos surinkimo niekas nefinansuoja. Rinkoje Lietuvoje kasmet – daugiau nei 20 tūkst. tonų alyvos. Ekspertų skaičiavimais, apie 50 proc. šio kiekio sudarytų atliekos (kažkiek juk ir sudega varikliuose). Kur yra 10 tūkst. tonų atitarnavusios alyvos, kaip atliekos? Juk atliekų tvarkytojai surenka tik iki 4 tūkst. tonų. Nemanau, jog 6 tūkst. tonų išpilama į upelius. Paprasčiausiai panaudojama kurui, gal kai kas ir tvoras padažo…
Padangos… Sistemos čia nėra, ji neveikianti. Reglamentavimas to suvis neužtikrina. Padangų surenkama ir perdirbama tik daugiau nei pusė kiekio. Gamintojai ir importuotojai turi finansuoti 80 proc. nuo atskirai vidaus rinkai pateikiamo padangų kiekio. Tai būtų apie 20 tūkst. tonų, o vidaus rinkoje – per 30 tūkst. tonų.
Autoservisų atliekos… Sukurta gera sistema, kai autoservisams mokėti už filtrų (oro, kuro, tepalų) atidavimą nereikia. Tačiau… Nors ir nekainuoja, daugelyje autoservisų, kai neidentifikuojama veikla (nemokami mokesčiai), kiekiai slepiami, einama į „šešėlį“.
Neatsitiktinai ir miškininkai šiokias tokias atliekų „kapavietes“ giriose aptinka…
Jose kur kas daugiau galima aptikti tai, kas lieka iš eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (ENTP), kai iš jų jau išimama tai, už ką ardytojas šį tą gauna. Juk šioje sferoje esama daug nelegalių senų automobilių supirkėjų, kuriems miškas – vieta, kur galima išmesti tai, už ką nieko negausi… Esant tokiai padėčiai, ir konkurencijos sąlygos yra iškreipiamos.
Dabar tik 30 proc. (skaičiuojant nuo įvežamų automobilių) vežėjų prisideda prie ENTP finansavimo. Tad apie 60 proc. automobilių pardavėjų įstatymo reikalavimo tiesiog nevykdo. Čia – ne gamintojo bei importuotojo, o kontrolės problema. Kita vertus, aplinkosaugos pareigūno prie kiekvieno automobilio ardytojo niekada nebus. Visos blogybės, kai nėra sukurtos sistemos.
Specialisto, kaip įprasta, teiraujamasi ir apie tai, kokiais vadinamosios senosios Europos valstybių pramintais takais būtų galima žengti, nebijant nuklysti nuo vienokios ar kitokios politikos kurso. Ar esama klasikos, kuria reikėtų vadovautis? Ar tiesiog mes Lietuvoje esame unikalūs, turime (turėjome) susikurti kažką unikalaus?
Kelias, kuriuo einame tvarkant atliekas Lietuvoje, manau, yra vakarietiškas. Principas „teršėjas moka“ turi būti taikomas per gamintojus bei importuotojus. Logiška, kai verslininkai, parduodami gaminius, iš kurių susidarys atliekos, turi sukurti ir tų atliekų tvarkymo sistemą. Ji Vakarų Europos šalyse veikia, tad kito kelio ir mes neturime. Kai ko kol kas gal ir stokojame, gal dar lyg ir žvyrkeliu važiuojame. Magistralė – Atliekų tvarkymo įstatymas, jo bei poįstatyminių dokumentų tobulinimas. Čia svarbu ir gyventojų švietimas, apie kurį reikėtų atskirai kalbėti. Turint sąmoningą, aplinkai ir gamtai draugišką žmogų, pilietį, daug kas sprendžiasi savaime. Gyventojui dėl atliekų turi būti tokia elementari politika: patogu.
Tarp kitų esamų konkrečių siūlymų (gal juos galėtumėte įvardinti, jei tai kiek kitoniška, naujoviška ar (ne)patrauklu) kaip tvarkyti atliekas, gal esama ir to, kai vadovaujamasi vadinamąja depozito sistema.
Kuo ji būtų patraukli (ir kokiose srityse?), kuo – ne itin?
Mano nuomone, depozito (užstato) sistema tinkama tik pakuotėms. Kaip tą depozito sistemą taikysi senam automobiliui (pakeitusiam ir kelis savininkus), kitoniškam tiekimui, kai problema yra dėl kodų, dėl senaties, dėl apimčių… Gėrimų pakuotės ciklas – greitas, o kiek metų naudojamas automobilis, šaldytuvas…
Kita vertus, tai, jog gamintojas įpareigotas rūpintis atliekomis, yra netiesioginis depozitas. Štai kalbame apie žiedinę ekonomiką, kai aktualu – ir pakartotinis gaminių naudojimas. Tokiomis aplinkybėmis, tarkime, senus šaldytuvus atliekų tvarkytojas turi galimybę suremontavus grąžinti į rinką. Jei tik paklausa bus.
Visai neseniai visi, kas turi klausą, girdėjo iš valdančiųjų ir Aplinkos ministerijos šulų, jog korumpuočiausias sluoksnis Lietuvoje ar nebūsiantys miškininkai. Tyliai dirba, bjaurybės, valstybinėse giriose, – tiesiog kažkokie partizanai, nusiteikę prieš žalius valstiečius. Tiems miškiniams ir buvo patiektas apkandžiotas visais laikais patiekalas – valstybinių miškų reforma.
Ar nesate kviečiami prie šio patiekalo ir jūs, atliekų tvarkytojai – ir ką tai žada: griūtį ar naują ūkį?
Reikėtų pasakyti aiškiai: nebūna verslo nei visiškai balto, nei visiškai juodo. Juk to nėra ir žmonių gyvenime, esama ir spalvų, pustonių… Nei velnių, nei angelų šioje žemėje lyg ir nėra – tik žmonės. Atliekų tvarkymo sektoriuje jokios revoliucijos nereikia, tik evoliucijos. Nereikėjo mums ir ES pinigėlių. Tvarkėmės ir tvarkomės patys.
Kartais būna ir taip: žmonės ne itin išmano (ar nenori išmanyti) apie atliekų tvarkymą, tada gyvena kažkokiame kitame pasaulyje. Gal net ir vaizdo juostose demonstruojamame mafijozų pasaulyje.
Pats pilietis aplinką gali teršti ir netiesiogiai, kai, tarkime, važiuoja į autoservisus, kuriuose į atliekų tvarkymą ranka numojama. Piliečiui – pigiau, vadinasi – geriau. O aplinkai – ne.
Jei Jus kas įtikintų (arba jau esate įsitikinę), jog reformos tvarkant atliekas Lietuvoje yra būtinos, kokią reformos schemą siūlytumėte?
Visos blogybės atsiranda dėl netikusio teisinio reglamentavimo, dėl netikusios kontrolės. Reikia uoliai dirbti šiose srityse, tada kai kas ir nebekalbės apie tikras ir tariamas problemas. Galime įstatyme parašyti, jog vogti negalima, tačiau vagių buvo ir bus visais laikais.
Kaip ten bebūtų, reikia tokios būklės, kai gamintojai bei importuotojai dirbtų tokioje sistemoje, kur sukti „į kairę“, apgaudinėti suvis nebūtų niekam naudinga ar reikalinga. Jei sistema gerai subalansuota, naudinga ir gyventojams (ypač – sąmoningiems), ir verslui. Kol kas vadinamojo „šešėlinio“ verslo tvarkant atliekas tikrai yra užtektinai (pilietis džiaugiasi, kad gavo daugiau iš nelegalaus automobilių ardytojo, tačiau kaltina visus atliekų tvarkytojus, kai tas ardytojas priteršė mišką; lyg pats pilietis prie to nebūtų prisidėjęs…). Ta linkme ir visuomenė, ir kitos suinteresuotosios pusės turi dirbti sutariant, o ne vien kaltinant ir konfrontuojant.
Susivokiu, jog geriausia kaltinti yra ir tada, kaip pačiam kepurė dega…
Dėkoju už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotrauka