Sovietmečiu Vilniuje, kitų miestų ir rajonų struktūrose aplinkos apsaugos tarnybų nebuvo, todėl, nežiūrint į tai, jog Lietuva buvusioje Sovietų sąjungoje pirmoji priėmė Gamtos apsaugos įstatymą, aplinkosauginė situacija tuo metu, švelniai tariant, buvo prasta. Neatsitiktinai prieš atkuriant nepriklausomybę ir siekiant atkreipti vyriausybės dėmesį į nepatenkinamą dėmesį aplinkos apsaugai, kūrėsi visuomeniniai judėjimai, vyko įvairūs manifestai, triukšmingi renginiai. Atkūrus nepriklausomybę, visuose didžiuosiuose šalies miestuose tarybos įsteigė Aplinkos apsaugos skyrius, rajonuose – šiam darbui atitinkamas pareigybes. Nors Vilniaus miesto plotas savo dydžiu toks kaip Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestus kartu sudėjus, tačiau Kauno savivaldybės administracijos tarnyboje šis skyrius visuomet buvo didžiausias, o Vilniuje, lyginant su visų didžiųjų miestų aplinkos apsaugos tarnybomis, šiam darbui specialistų būta gerokai mažiau.
Tačiau buvo rūpinamasi, kad ir sostinės gamtinė įvairovė nebūtų naikinama. Imta rūpintis Neries ir kitų vandens telkinių apsauga, pastatyti nuotekų biologinio valymo įrenginiai ir daug kitų reikšmingų darbų. Vilniaus miesto teritorijoje yra kelios respublikinės reikšmės saugomos teritorijos. Aplinkos apsaugos skyrius parengė ir savivaldybės taryba dar 1996 metais patvirtino vadinamąsias vietinės reikšmės saugomas teritorijas, kitus aplinkosauginius objektus. Protingo sprendimo dėka iki šiol išsaugota unikalių miesto kampelių. Tačiau neišspręstų problemų dar daug, beatodairiškai norima tankinti ir taip pakankamai tankiai užstatytas teritorijas, todėl tiesiog mažėja želdynų.
Kai kuriuose Europos miestuose jau naikinami anksčiau priimti neteisingi sprendimai, o Vilniuje, regis, judama atbulai. Todėl daugiau kaip dvidešimt procentų vilniečių gyvena padidinto triukšmo aplinkoje, nuo gausaus transporto padidėjusi oro tarša, nes nesprendžiamos viešojo ir individualaus transporto problemos, neminint jau komunalinių atliekų, antrinių žaliavų surinkimo, rūšiavimo… Apstu ir kitokių panašių problemų, susietų su gamtos, aplinkos apsauga.
Ankstesnieji savivaldybės vadovai savo pasisakymuose minėjo iškaltą refreną: Vilnius – labai žalias miestas, vanduo – labai geras, šioje aplinkoje gera gyventi. O urbanistai, projektuotojai, pataikaudami užsakovams, tuo metu skurdina miesto žaliąjį rūbą, nesprendžia labai daug svarbių problemų. Per paskutinį dešimtmetį Vilniaus miesto aplinkos apsaugos tarnyba buvo silpninama, jos įtaka ėmė mažėti. Mat, galvojant, kad tame skyriuje gali dirbti bet kas, į minėtą tarnybą buvo priimtas ne vienas darbuotojas, neturėjęs tinkamo pasirengimo. O juk pradžioje aplinkos apsauga savivaldybėje buvo tiesiogiai atskaitinga miesto merui, vėliau priklausomybė – po įvairių departamentų sparneliais. Kuo daugiau virš specialisto vadovų, tuo sunkiau kompleksinės aplinkos apsaugos problemos sprendžiamos. Tarsi ritantis šiukšlyno link…
Ir štai naujojo sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sutelkta administracijos vadovybė, siekdama tobulinti savivaldybės administracijos darbą, gegužės 28 dieną Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pateikė sprendimo projektą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo“, kuriuo numatoma panaikinti kai kurias tarnybas, sumažinti administracijos darbuotojų skaičių. Dabar Vilniaus miesto administracijoje dirba daugiau kaip devyni šimtai darbuotojų, dar kelios dešimtys – tiesiogiai pavaldžių organizacijų. Akcentuosiu: savivaldybės struktūros tobulinimas – sveikintinas dalykas. Regis, nieko blogo neįvyks, jeigu administracijoje sumažės šimtu darbuotojų, nes, pavyzdžiui, Kopenhagoje, Stokholme ar Helsinkyje, jeigu yra savivaldybės organizacijos, centriniam aparate lieka tik po ekspertą, konsultantą, kurie yra tiesiogiai pavaldūs merams ar vicemerams. Tačiau aplinkos apsaugos tarnybos tuose paminėtuose miestuose (šalių sostinėse) labai didelės, po 120-130 darbuotojų. Jiems patikėtos derinimo, kontrolės ir aplinkosauginių projektų įgyvendinimo sritys. Tuo tarpu Vilniuje, net aplinkosaugai skirtieji pinigai tvarkomi… kitų tarnybų.
Ne gana to! Sukurptoje struktūroje nelieka net Aplinkos apsaugos skyriaus, naikinamas Aplinkos ir energetikos departamentas. Po tokio struktūros tobulinimo aplinkos apsauga Vilniuje tarsi ir išnyksta. Ko gero, daugumai aišku: tarnybos nėra, nėra problemų, kurių šios tarnybos turi imtis. Šitaip juk mastė bolševikai, gal tai suvis artima ir liberalikams… Nors aplinkos apsauga – viena iš prioritetinių veiklos krypčių mūsų šalyje, Europos Sąjungoje.
Pasidomėjau, kas tie naujojo dokumento rengėjai: Teisės, Finansų, Personalo departamentai ir, suprantama, savivaldybės administracijos vadovai. Argi jie galėtų ką nors suvokti apie aplinkos apsaugos esmines problemas?… Gal aplinkos apsauga jiems – tik laukuose skraidantys drugeliai (arba mistinis pakaitalas: klimato kaita, kur vilniečiams, girdi, nė nereikėtų vasnoti rankomis), kuriems mieste vis tiek gero gyvenimėlio tikėtis nereikėtų… Suvokimas tiesiog atvėplina iš 1917-ųjų – bolševikinis: nematome problemų – nereikia ir atitinkamos srities specialistų, nereikia ir atitinkamos tarnybos ar skyriaus.
Sprendimo projektą pristačiusios Savivaldybės administracijos direktorės Almos Vaitkunskienės kai kurie tarybos nariai klausė: kas gi Vilniaus mieste rūpinsis aplinkos apsauga, kam vadovaus savivaldybės tarybos Aplinkos komitetas?.. Ponia Alma sakė, jog tos funkcijos bus išskaidytos ir perduotos įvairiems departamentams. Reiškia: patys planuosime, projektuosime, pūsimės ir… kontroliuosimės… Ne nauja: iki šiol nei savivaldybės administracija, nei miesto taryba ir į visuomenės balsą dėl aplinkosaugos problemų beveik nereaguodavo.
Dabartiniam Aplinkos apsaugos skyriui tikriausiai galima pateikti priekaištų, jog ne visi to skyriaus darbuotojai dirbo gerai. Tačiau tobulinant struktūrą atsiranda galimybė parinkti (teisingiau, juos reikia kažkur išsiugdyti) geresnius specialistus, suteikti daugiau funkcijų, galių, kad į jų visuomeninių ekspertų pastabas būtų atsižvelgiama. Aš, būdamas Aplinkos apsaugos skyriaus vadovo pareigose, bent kartą per savaitę merą ar pavaduotoją informuodavau apie tuo metu buvusias svarbiausias problemas ir kaip skyrius įtakoja jų sprendimą.
Kokia veikla pagal paskutinių metų nustatytą reglamentą užsiėmė Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius?
Pagal Vietos savivaldos įstatymu savivaldybėms priskirtas savarankiškas funkcijas, kurių priskaičiuojama aštuoniolika, šis skyrius bandė įgyvendinti: savivaldybės, valstybės bei Europos Sąjungos politiką aplinkos apsaugos, racionalaus gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos kokybės valdymo srityje; rengė ilgalaikes ir trumpalaikes aplinkos apsaugos programas, organizavo, koordinavo ir kontroliavo jų įgyvendinimą; rengė aplinkos apsaugos komponentų (oro, paviršinio ir požeminio vandens, triukšmo, dangų ir grunto, bioįvairovės) stebėsenos programas ir organizavo jų įgyvendinimą; kaupė ir tvarkė aplinkosauginių duomenų banką; rengė atliekų tvarkymo sistemos ir plėtros programas, reglamentus, kontroliavo nustatytų užduočių įgyvendinimą; koordinavo regioninės atliekų, antrinių žaliavų surinkimo, perdirbimo ir tvarkymo sistemos įgyvendinimą; derino įmonių ir bendrovių poveikio aplinkai vertinimo programas ir ataskaitas; rengė aplinkosaugos sąlygas teritorijų planavimo dokumentams, kontroliavo, kaip jos įgyvendinamos; organizavo ir kontroliavo Vilniaus miesto teritorijų, kuriose nėra centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų, nuotekų tvarkymo taisyklių įgyvendinimą; vykdė visuomenės ekologinį švietimą, organizavo aplinkos apsaugos klausimais seminarus, šventes ir ekologinės informacijos leidybą; teikė pasiūlymus finansavimui iš Europos Sąjungos ir kitų fondų gauti… Kai kurios aplinkosauginės problemos glaudžiai susiję tarpusavyje, todėl lengviausia jas spręsti ekologinio visuomenės švietimo būdu. Juk Lietuva ir Vilnius šioje veiklos srityje gerokai atsilieka…
Norint pasiekti nustatytus reikalavimus, reikėtų žymiai daugiau išteklių ir dėmesio aplinkosauginiam švietimui. Artimiausiu metu miesto taryba turėtų patvirtinti naują Vilniaus miesto atliekų tvarkymo planą, kuriuo bus nustatytos priemonės kaip užtikrinti Valstybiniame atliekų tvarkymo plane ir Vilniaus apskrities regiono atliekų tvarkymo plane nustatytų tikslų ir užduočių įgyvendinimą. Be visuomenės švietimo tinkamus rezultatus pasiekti bus sudėtinga.
Dar šiais metais numatoma skelbti tarptautinį komunalinių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo ir vežimo konkursą. Iki lapkričio pabaigos turi būti užbaigti mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių pastatymo darbai, o nuo 2016-01-01 tie įrenginiai turės pilnai funkcionuoti. Visas Vilniuje surenkamas komunalinių atliekų srautas bus nukreiptas į MBA įrenginius. Teks parengti naujas Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisykles, kurias miesto taryba turės patvirtinti. Darbų – gausybė, tačiau liberalai yra už tai, jog laikas naikinti aplinkosaugininkų etatus?.. Arba jiems suteikiant tik privilegiją: matai šiukšlę – kilok! Daugiau matyti ir galvoti Lietuvos sostinėje nereikia?!. Čia – ne koks Stokholmas, kuris Europai ir pasauliui transliuoja įvairiausias aplinkosaugines idėjas, vizijas, projektus, aplinkosaugos darbotvarkes kitiems amžiams…
Rimtai galvojant apie paminėtų ir nepaminėtų problemų sprendimą aiškėja, jog verta Aplinkos apsaugos skyrių ne naikinti, o performuoti ir padidinti darbuotojų skaičių, nes net patyrusius specialistus „perdavus“ kitiems departamentams, gerų rezultatų greitai tikėtis sunku. Įprasta, jog naujas kokio šiukšlių skyrelio specialistas tapatinamas tik su šiukšliadėže, kurioje vizijų, idėjų kartais, teisybę sakant, irgi būna… Be to, Aplinkos apsaugos skyrius turėtų būti tiesiogiai pavaldus administracijos vadovui ar pavaduotojui – toks būtų europietiškas požiūris. Išskaidžius aplinkos apsaugos funkcijas po skirtingus departamentus gerais rezultatais džiaugtis tikrai neteks. Niekas neprisipažins, jog to ir buvo siekta. Laimės tik naujieji bolševikai (arba stambiojo kapitalo kokai, kuriems mintelė, jog Vilnius taipogi atsakingas už pasaulio išlikimą, ateitį, galvos centrų tikrai neaplanko), kurių griaunamuosius „pasiekimus“ istorija jau senokai yra įvertinusi…
Kęstučio Turonio nuotrauka
