Kelionė

Konkursui "Gamtos pasaka - 2015"

Ei, aš čia! Būk atsargus, aš juk mažas! Toks mažas, kad net sunku pastebėti… Ei, žmogau, girdi? Man sunku išvengti tavo didelių kojų. Kodėl tu griauni mano namus? Gal todėl, kad aš mažas, negražus, o gal keliu tau baimę? Tai tu man keli baimę!

Pamenu praėjusią vasarą… Ją prisiminus, visą nugarą ir net sparnus krato šiurpas… Žodžiu, pradėsiu nuo pradžių. Mes su šeima gyvename prie jūros. O juk jūs, žmonės, taip pat mėgstate jūrą? Važiuojate čia su šeimomis. Bet baisiausia, kad po jūsų apsilankymų čia lieka kalnai šiukšlių! O ką jau kalbėti apie tai, kad griaunate mūsų namus, gaudote mus ar net žudote… Sykį, pamenu, ir aš vos neįkliuvau. Einu sau namo, ant  kupros nešu vandenį šeimai, ir štai, kur buvę,  kur nebuvę, iš dangaus – BUMT!!! Ogi – plastikinis butelis. Ką daryti? Kaip apeiti? Nutariau lipti per jį. Lipu aš į jį kaip į didžiausią kalną, visos mano šešios kojos vis slysta šalin nuo jo… Oi, kiek vargelio buvo! Tąsyk jėgų suteikė mintis, kad šeima laukia vandens, todėl nutariau nepasiduoti. Pagaliau pasiekiau viršūnę. Uh, sunku. O dar tik pusė kelio įveikta, dar pusė liko! Bet staiga aš pradėjau kilti, atrodo, ligi dangaus, o širdis plakė kaip pašėlusi. Tik pajutau, kad jau tuoj, tuoj pakilsiu ligi saulės… Kažkaip paskaudo sparnus. Ach, taigi tas padūkėlis tavo, žmogau, vaikas mane sučiupo!

„Dabar jau viskas – galas!“ – pamaniau sau…

Aišku, suprantu, vaikai su manimi žaidė, mano vaikai irgi mėgsta žaidimus. Bet ar kas nors pamąstė, kad tokie žaidimai – kančia! Tie padaužos mane užkasė smėlyje, vėliau atkasė, vėliau vėl užkasė, tada nunešė mane į vandenį! Jie nešė mane tiesiai į pragaištingą jūrą! O aš visa gerkle spiegiau: „Ei, padėkit man kas nors! Aš nemoku plaukti“. Kaip manote, kas nors išgirdo? Aišku, ne! Prieš mano akis prabėgo visas gyvenimas… Praradau visas jėgas… Ir nutariau pasiduoti likimui… „Tebūnie, – pamąsčiau, – žūsiu…“ Bet netikėtai iš toli atsklido moters balsas, kviečiantis vaikus sugrįžti. Ak, maloningoji moterie, pati to nežinodama išgelbėjai mane iš mirties gniaužtų! Vaikai metė mane į šalį ir nuskuodė moters balso įkandin. O aš leisgyvis, bet iš visų jėgų nėriau į krūmus.

Namai. Pagaliau namai. Atsikvėpiau lengviau. Pagaliau aš saugus. Vaikams ir žmonai nieko nesakau… Aš juk vyras! Bet net ir stipriausias vyras, žmogau, ne visada gali ištverti tokią nelygią kovą.

Žmogau, suprask, kad net ir toks mažas, kaip aš, esu vertas pagarbos ir saugaus gyvenimo.