Riešutaujant nedažna rasti kevalais suaugusius du riešutu. Senajame Lietuvos kaime būdavo manoma, kad tai geros sėkmės ateičiai, laimės ženklas. Vadindavo tokį keimeriu arba keimariu. Sakydavo: „Kas kišenėj nešiojas keimarinį riešutą, tam niekuomet neatsitiks pragaištis“, „Dvilypis riešutas – laimė“, „Jei keimerį rasi, viengungiu neliksi“, „Radęs keimerį, nešiok jį piniginėj“. Simonas Daukantas rašo, kad keimerį suvalgydavo perpus jaunikis ir jaunoji per vestuves. Toks buvęs senovėje paprotys… Todėl ir tokį riešutą padovanoti merginai – užuomina piršlyboms. Būdavo kalboje net vartojamas žodžio „tuoktis“ sinonimas – „keimariuotis“.
Dar buvo manoma, kad keimerys turėtojui pagerina atmintį. Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo toks jaunimo advento vakaronių žaidimas, vadinamas „krimsti keimerį“. Lyg ir kokios lažybos. Du jauni, vaikinai ar merginos (gali ir vaikinas su mergina) susitaria lošti iš kokio nors draudimo ir iš to, ką laimėjęs gaus – pinigėlį, daiktą ar skanėstą. Tada suvalgo abu po pusę keimerio, kalbėdami: „Kremtu, kremtu keimerį, man duok, Dieve, atminti, tau užmiršti, nuo tavęs visus keimerius atimti“. Draudimų gali būti įvairių, – lošiama „iš pašauktinių“, „iš prisėstynių“, „iš paduotynių“ ir kitaip. Jei iš pašauktynių, tai negalima atsiliepti, kai tas, su kuriuo keimerį krimtai, pašauks vardu. Atsakyti galima, tačiau tik po to, kai ištari: „Atsiliepiu, bet ne už keimerį“. Iš prisėstynių žaidžiant, lažybų partnerio akyse negalima atsisėsti, neištarus „Sėduos ne už keimerį“. Žodžiu, negalima užsimiršti, būti išsiblaškiusiu, antraip tuoj apsijuoksi. Būdavo žaidžiama ir kiek paprasčiau, – tarkime, keimerys kremtamas „iš žalios“. Tada visada su savimi reikia turėti žalią lapelį ar eglės šakelę. Kadangi keimerį reta surasti, o jis dar ir laimę nešantis, žaidimui pakakdavo sukrimsti pusiau paprastą riešutą. Arba duonos kriaukšlelį, perlaužus pusiau.
Kalboje riešutas siejamas su protu – atmintimi ir gebėjimu spręsti užduotis. Juk sakoma: „gliaudo uždavinius kaip riešutus“; „skaičiuoja vaikas kaip riešučius kremta“. Su riešutais žaidžiamas spėjimas „Pora-lyka“, – reikia atspėti, porinis ar neporinis riešutų skaičius saujoje sugriebtas. Arba žaidimas „Kumža-pakumža“, – po kuriuo sugniaužtos saujos pirštu riešutas slepiasi. Su advento meto gamtos reiškiniais buvo siejamas ir būsimas kitų metų riešutų derlius. Jų bus gausu, jeigu dažnai sninga dideliais kąsniais ar vėjas vis neša pūgą.
Keimariniai riešutai telieka advento vakaronių žaidimams, o prisiminę senovišką žodį galime jį pavartoti šiandienos diskusijose apie lietuvių kalbos rašybą. Mat garsiojo kalbininko Kazimiero Jauniaus (1853-1908) taip pasakyta: „Par lenkų raštą atvyko prie mūsų vokiškas keimarinis raštženklis „w“.
