Žmogaus kaulų sandara ir būklė
Medicinoje kaulai (lot. ossa) – kieti ir standūs organai, kurie sudaro griaučius, palaiko pastovią kūno formą ir proporcijas, gaubia trapius organus. Kiekvieną vamzdinį kaulą sudaro antkaulis, kaulinis audinys ir kaulų čiulpai. Kaulinis audinys sudarytas iš baltymų (daugiausia pirmojo tipo kolageno), kurie plokštelių pavidalu suformuoja kaulo elastingą karkasą, ir mineralinių medžiagų (daugiausia, apie 85 proc., iš kalcio fosfato), kurios užpildo susidariusias ertmes ir suteikia kaului tvirtumo, atsparumo mechaniniam poveikiui. Taip pat kaulinį audinį sudaro kaulinės ląstelės: osteocitai, osteoblastai ir osteoklastai. Osteocitai yra pirminės kaulinio audinio ląstelės, esančios kaulo ertmėse ir įsiterpiančios į kanalėlių tinklinę struktūrą, kuris atsiveria į kanalus, kuriuose yra ir kraujagyslių. Osteocitai palaiko kaulinio audinio tarpląstelinės medžiagos vientisumą ir pastovią neorganinių medžiagų koncentraciją jame. Osteoblastai (daugiausia jų yra vaikų kauliniame audinyje) yra jaunos kaulinio audinio organinę dalį sintetinančios ląstelės. Osteoklastai – tai ląstelės, gebančios ardyti kaulą ir kalcifikuotą kremzlę. Jų daugiausia tose vietose, kur vyksta kaulo rezobcija (irimas). Kaulinio audinio struktūros vientisumas priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp kaulinio audinio rezorbcijos, kurią vykdo osteoklastai, ir kaulinio audinio gamybos, kurią vykdo osteoblastai. Senstant ar dėl ligos ši trapi pusiausvyra pakrypsta osteoklastų pusėn ir kaulo rezorbcija viršija naujo kaulinio audinio susidarymą. Todėl kaulai tampa mažiau elastingi, mažėja kaulinio audinio masė, kaulai pasidaro trapesni ir atsiranda didesnė lūžių galimybė.
Griaučiai – tai 206 suaugusio žmogaus kaulai, tai jo patikimas ramstis. Jie saugo vidaus organus nuo pažeidimų. Jie yra tarsi apsauginiai žmogaus vidaus organų šarvai ir skydas. Iš viršaus kaulas padengtas tvirta medžiaga – antkauliu. Po juo yra tanki medžiaga, sudaryta iš osteonų, kuriuose yra kraujagyslių, jomis į kaulus patenka maistingosios medžiagos. Osteonas [gr. osteon – kaulas], struktūrinis kaulo vienetas – kaulinių plokštelių, koncentriškai išsidėsčiusių aplink mitybinį (Haverso) kanalą, sistema.
Kaulų galuose yra tvirta ir lengva korėta medžiaga, pilna porų. Kaulai sudaro svertus, prie kurių prisitvirtina juos judinantieji raumenys. Žmogaus kaulų skaičius keičiasi (pagal amžių). Naujagimio kūne yra 350 kaulų. Vėliau, ypač per lytinį brendimą, kai kurie jų suauga vieni su kitais, ir suaugęs žmogus turi 206 kaulus. Jie visi sveria (be kaulų čiulpų): moters apie 9 kg, vyro apie 11 kg.
Žmogaus kaulų masė didėja iki 21-25 metų, o trisdešimtmečių kaulai būna tvirčiausi ir jų kaulų masė – didžiausia. Sulaukus 29-30 metų amžiaus, žmogaus kaulų masė pasiekia ribą. Nuo 40-ties žmogaus organizme kalcio mažėja ir atitinkamai pradeda šiek tiek retėti kaulai. Moterims šis procesas vyksta ypatingai greitai: prasidėjus menopauzei, per pirmuosius trejus metus jų kaulų masė kasmet gali sumažėti beveik kilogramu.
Osteoporozė (kaulų retėjimas) – liga, kurios metu padidėja kaulų lūžių pavojus, o pagyvenusio amžiaus žmogui netgi atsiranda rizika tapti invalidu. Osteoporozė dažnai paveldima. Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė osteoporozę antrąja pagal dažnį liga po širdies kraujagyslių ligų. Ja serga per 200 milijonų žmonių pasaulyje. Manoma, kad per 50 metų ligonių skaičius padvigubės. Susirgti šia liga rizikuoja viena iš trijų moterų ir vienas iš penkių vyrų, perkopusių 50 metų slenkstį.
Spalio 20 dieną minima Pasaulinė osteoporozės diena, kai atkreipiamas žmonių dėmesys rūpintis savo kaulų sveikata.
Jei tėvai kenčia nuo osteoporozės, jau vaikams, ypač berniukams, reikia išsiugdyti pomėgį gerti daugiau pieno, dažniau valgyti ir jo produktus, ypač varškę, jogurtą, kietą fermentinį sūrį. Rekomenduojama valgyti maistą, kuriame daug kalcio ir vitamino D. Taip pat pupelių, bananų, pomidorų, saulėgrąžų. Juk juose yra daug kalcio – kaulams būtinos medžiagos. Nemažai kalcio yra kiaušinio trynyje, kopūstuose, brokoliuose, migdoluose, jautienoje ir kt. Kasdienė kalcio vaikams per parą norma apie 800 mg, suaugusiems – apie 1000, o vyresniems nei 50 metų dozė žmonėms – 1200 mg, tai prilygsta 6 stiklinėms pieno.
Senstant žmogui palaipsniui ima mažėti stuburo, žastikaulių ir šlaunikaulių masė. Beje, pagyvenusiems žmonėms šie kaulai lūžta dažniausiai. Sunkiausias – dubens kaulų lūžis.
Kaulo masės susigrąžinti, deja, neįmanoma – tokia žmogaus fiziologijos ypatybė, tačiau sulėtinti jos mažėjimo procesus galima. Tam reikia vartoti daug kalcio turinčių produktų, normaliai maitintis ir pakankamai daug judėti. Būtina reguliariai sportuoti. Ypač tinka svarmenų kilnojimo pratimai, padedantys stiprinti ir kaulus, ir raumenis.
Sužinoti kaulų būklę galima atlikus specialų tyrimą densitometru (specialus ultragarso aparatas kaulų tankiui išmatuoti). Antropometrinis kaulų matavimas vadinamas osteometrija.
Suakmenėję kaulai iškasenose vadinami osteolitais, o mokslas, tiriantis kaulus – osteologija.
Žmonių kaulai yra ne tik medikų, bet ir archeologų, antropologų, istorikų, teismo medicinos ekspertų, kriminalistų ir kitų specialistų bei mokslo darbuotojų tyrimo objektas.
Kaulai pasaulio tautų kultūrose
Kaulai daug ką gali papasakoti mokslininkas apie žmogaus kilmę, jo vystymąsi. Kanadietis mokslininkas Davidsonas Blackas tyrinėjo vietovę Kinijoje, vadinamą Drakonų kaulų kalva, kuri vietos gyventojų buvo žinoma kaip senų kaulų sankaupa. Deja, kinai nesistengė tų kaulų išsaugoti tyrimams – malė ir gamino vaistus. D. Blackui atvykus, ta vieta jau buvo gerokai išnaršyta, bet jis ten rado vienintelį išlikusį krūminį dantį ir vien pagal jį gana sumaniai paskelbė, kad atrado Sinanthropus pekinensis, kuris greitai tapo žinomas kaip Pekino žmogus.
Daugelyje senųjų kultūrų žmonių kaulai simboline ritualine prasme yra paskutinis mirusiųjų pėdsakas Žemėje, jų kūnui jau seniai pavirtus dulkėmis. Kadangi tam tikru mastu jie yra amžini ir esant palankioms sąlygoms gali išsilaikyti tūkstantmečius, dažnai jie buvo vadinami „prisikeliančio kūno sėkla“. Šventraščiuose rašoma, kad po Paskutinio teismo dienos, kai suskambės trimitai, atsivers karstai ir kaulai vėlei taps kūnu. Protėvių kaulai (kaukolė, skeletas, galūnių kaulai) dažnai saugomi kaip insignijos ir ritualiniai daiktai. Akmens amžiaus paprotys žymiems protėviams statyti namus iš akmens (megalitus, dolmenus), matyt, yra kilęs iš noro apsaugoti mirusiųjų skeletą nuo žemės slėgio. Judėjų ir Rytų kraštuose priešams buvo išsakomas prakeikimas, kad jų „kaulai būtų išbarstyti vėjuje“.
Kaulai už kitas kūno dalis sąlygiškai kietesnė ir patvaresnė medžiaga, todėl laikyta aukštesnei būtybei priklausančia dalimi, kurioje slypinti pati būtybė arba jos gyvybinė galia.
Daugelyje tautų žmonių kaulams rodoma pagarba, kadangi jie ne tik kažkieno buvusios gyvybės liudininkas, bet ir priminimas apie jos baigtį. Senovės graikai ir romėnai rastus svetimus kaulus pagarbiai užkasdavo. Net priešų kaulams buvo rodoma tinkama pagarba ir buvo stengiamasi juos palaidoti.
Senovės Egipte teisingai sudėti velionio kaulai simbolizuoja gyvenimo atsinaujinimą, sielos susiliejimą su gamta.
Tuo tarpu persų kariai užkariautuose teritorijose atkasdavo Armėnijos valdovų kapavietes ir išsiveždavę į nelaisvę jų kaulus. Taip jie siekė užvaldyti žuvusių priešų karžygių laimę ir narsą.
Praeityje serbai pagal tradiciją praėjus septyneriems metams po laidotuvių, iškasdavo iš kapo velionio kaulus, juos nuplaudavo vynu (panašų paprotį yra aprašęs ir Homeras), o po to pakartotinai juos palaidodavo. Buvo tikima, kad šiuo papročiu nuimami užkeikimai, be to, pažadina prisiminimus apie velionį.
Makedonijoje čiabuviai, kad iššauktų lietų, iškasdavo iš kapo numirėlį ir sudėję jo kaulus oloje, laistydavo juos vandeniu.
Kai kuriose Šiaurės tautelėse buvo tikima, kad šamanų, burtininkų kaulai neskęsta vandenyje. Korėjoje šamanus vadina „išoriniu raudonu kaulu“ o šamanes – „vidiniu raudonu kaulu“. Iš čia kilęs pavadinimas „raudoni kaulai“.
Kai kuriose budistų tantriniuose rituluose buvo naudojami indai ir fleitos, pagamintos iš mirusių netekėjusių merginų kaulų, kurios buvo sulaukusios keturiolika metų.
Brazilijos atokiuose rajonuose žmonių kaulus plauna upėje, po to juos išpiešia ornamentais ir papuošia mozaika iš priklijuotų plunksnų.
Madagaskaro saloje ir kitose gretimose salose vietiniai gyventojai kiekvieną kaulą nuvalo specialiu šepetėliu ir suvynioja į ritualams skirtą ryšulį. Taip pat kaulai buvo dažomi raudonos spalvos ochra. Ši spalva buvo parenkama neatsitiktinai, nes raudona spalva simbolizuoja kraują ir po mirties vėl susigrąžinama su krauju, gyvybę. Ši ochra kartu simbolizuoja nemirtingumą.
XII a. ir vėliau, jeigu turtingo ir žymaus žmogaus, mirusio už gimtosios šalies, palaikų nebuvo galima parvežti į namus, tai jo kaulus nuvalydavo, tinkamai paruošdavo ir pargabendavo į namus. Pagal senovės Indijos papročius, iš mirusio žmogaus paimdavo 33 kaulus (buvo manoma, kad žmogus susideda iš tokio kiekio kūno dalių) ir viską gabendavo į velionio tėvynę.
Zoroastrizmo tikėjimo pasekėjai velionio kūną palieka nuošalioje vietoje laukiniams žvėrims. Palaikų minkštus audinius suėda laukiniai žvėrys ir plėšrūs paukščiai. Po to likę kaulai kruopščiai surenkami ir palaidojami.
Indonezijai priklausančioje Balio saloje atokiame Truniano žvejų kaime yra išlikęs senovinis laidojimo būdas, kurį aprašė lietuvių keliautojas Vytautas Bukauskas. Jis rašo, kad Truniane žmonės nelaidojami, nedeginami ir neskandinami ežere. Jie paprasčiausiai paliekami po didžiuliu medžiu. Šis augalas yra ypatingas, nes po juo pasodinto mirusiojo nesklinda joks kvapas. Po kelių mėnesių palaikai paprasčiausiai sunyksta kaip pavasarį sniegas. Aplink šį laidojimo medį galima pamatyti tvarkingai išrikiuotas kaukoles, guli tvarkingai išdėlioti žmonių kaulai. Tai – vienintelis kaimas Indonezijoje, kuriame taip laidojami mirusieji.
Kiek kitaip elgiasi indėnai, gyvenantys Amazonės baseine. Jie panardina mirusiojo kūną į upę, kurioje veisiasi plėšriosios piranijos. Po neilgos jų puotos iš žmogaus kūno lieka vien tik skeletas. Tada šį skeletą indėnai ištraukia iš vandens, išdžiovina saulėje, o po to išdažo ryškiomis spalvomis ir išpuošia. Ir tik tada velionio kaulai palaidojami.
Viename Kambodžos provincijos miestelių saugomi kaulai žmonių, žuvusių per Raudonųjų khmerų (karinis komunistinis judėjimas) valymą. Žmonių palaikai sukrauti tiesiog ant lentynų šalia šventyklos esančiose patalpose. Atskirai lentynose sudėtos kaukolės ir surikiuotos krūvos žmonių kaulų, taip pagerbiant jų atminimą.
Žmonių kaulai nėra vien tiktai mirties simboliai, bet yra ir tikėjimo būsimu prisikėlimu atributai. Kai kuriose kultūrose jų panaudojimas ritualams reiškia mirties baimės įveikimą. Visai kitą prasmę turi lavonų deginimas, kai mirusiųjų kūnus sudegina visa apvalanti ugnis.
Kai kuriose tautose, kaip bausmė, žmogaus kaulai po mirties, būdavo sumalami. Tuo buvo siekiama panaikinti bet kokį žmogaus pėdsaką Žemėje ir jis tapdavo niekuo. Tai buvo labai gėdinga bausmė ne tik myriop pasmerktam žmogui, bet ir jo palikuonims.
Istoriniai šaltiniai mini, kad imperatoriaus Cino laikais sulaužyti belaisvių kaulai buvo naudojami statant Didžiąją kinų sieną. Šiaurės Kinijoje praeityje palaidoti žmonių kaulai, atsitiktinai pasirodę žemės paviršiuje, buvo vadinami „Drakono kaulais“. Juos sumaldavo ir gautus miltelius panaudodavo vaistų gamybai.
Senojo Testamento „Pradžios knygoje“ aprašyta, kad Dievas sutvėrė Ievą iš Adomo šonkaulio ir atvedė ją pas Adomą: „Adomas tarė: „Šitai dabar yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno!“ (Per 2, 23) Os ex ossibus meis, et caro de carne mea, lot. Kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno.
Romėnų komediografas Titas Makcijus Plautas (254-184 per. m. e.) vartojo priežodį „Tantum pellis et ossa fuit“ (buvo tik oda ir kaulai).
Vienas iš paplitusių simbolių, bylojančių apie gresiantį pavojų, yra kaukolė su dviem sukryžiuotais kaulais. Juo žymimos ne tik pavojingos gyvybei vietos, bet kartu tai yra ir piratų bei nusikaltėlių ženklas. XVII amžiuje piratai pasirinko kaukolės ir sukryžiuotų kaulų emblemą. Ji įspėdavo apie nedorus ketinimus ir gąsdindavo jūreivius, reikšdama mirtį visiems ją išvydusiems. Ši emblema labai dažnai vaizduojama ir tatuiruotėse.
Dvasinėje plotmėje kaulai – tvirtumo, brandos, orumo, atsakomybės, tiesios dvasinės laikysenos ženklas.
Kaulai lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje
J. Paulausko sudarytame „Sisteminiame lietuvių kalbos žodyne“ (Vilnius: „Mokslas“, 1987) minimi kaulai, griaučiai, skelėtas, grobai, kabakštai, kriauklai. Dar yra: kaulas; kremzlė, antkaulis, kaulaplėvė, antkremzlis; čiulpai, smegenys; sausgyslė, raištis; jungtis, fascija; siūlė, įkalas, sąauga, sąvarža; kryptis, maišelis. Be to, kaulas gali būti tuščiaviduris, vamzdinis, plokščias; kaulėtas, kaulingas, kremzlėtas, kremzlinis ir kt.
Lietuvių frazeologizmų somatinėse formulėse dažnas kaulų įvaizdis: „Iki kaulų geluonies“ (labai peršalti, permirkti); „Iki kaulų gyvuonio“ (labai įkyrėjo), „Kaulų laužymas“ (didelis susigrūdimas), „Iki kaulo smegenų“ (labai smarkiai), „Juodasis kaulas“ (žemos kilmės žmogus), „Liaunų kaulų, paslankių kaulų“ (lankstus, vikrus), „Vieni kaulai“ (labai liesas), „Vieno kaulo“ (nejudrus, nerangus), „Vieną kaulą graužti“ (sunkiai verstis), „Vieni kaulai ir skūra“ (labai liesas), „Kaulus apčiulpti“ (viską suvalgyti), „Kaulus aplamdyti“ (primušti), „Kaulą apvelti“ (truputį papenėti), „Kaulas auga pilve“ (apie nerangų, lėtą žmogų), „Kaulus išnarstyti“ (primušti), „Kaulus išnešti“ (išsigelbėti), „Kaulus laužyti“ (labai spraustis), „Kaulas nepamoko kaulo“ (apie labai nuvargusį), „Kaip be kaulų“ (lengvai, vikriai).
Lietuvių liaudies patarlės byloja: „Šiluma nelaužo kaulų“, „Liežuvis be kaulo – visaip gal apvirsti“, „Protas pasako kaulai atsako“, „Seni kaulai kapais atsiduoda“, „Stovi kaip kaulą prarijęs“.
Pagal sapnininką, kaulus sapne matyti – vargas. Merginoms, norinčioms sužinoti būsimą vyrą, patariama miegoti, pasidėjus kaulą po pagalve. Šį ritualą reikia kartoti devynias naktis ir tada mergina susapnuos savo būsimą vyrą.
Liaudyje paplitę prietarai apie kaulus. Buvo tikima, kad kaulai gydo. Norint, kad praeitų mėšlungis, reikia nešioti žmogaus čiurnikaulį arba girnelę. Dizenteriją gydo raudonas vynas, sumaišytas su kaulų milteliais. Muzikos instrumentas iš kaulų – nuveja piktąsias dvasias.
Būrimui taip pat buvo naudojami kaulai. Būrimas iš atsitiktinai parinktų kaulų vadinamas litomantija. Paprastai tam naudojami tik magiškų savybių turintys kaulai.
Mitologinė anatomija ir kultūrinė antropologija lyginamuoju metodu nagrinėja ir tiria kaulų vietą žmogaus organizme ir jų vaidmenį kultūroje. Žymus lietuvių kultūrologas Algirdas Julius Greimas nurodo, kad kūno padalijimo klausimai, liečiantys kaulus, iškyla dviem pagrindiniais atvejais: gyvulių aukojimo, kai reikia atskirti dievams ir žmonėms priklausančios aukos dalis, ir lavonų laidojimo, kai reikia nuspręsti, kas deginama ir kas paliekama. Pavyzdžiui, tiek Graikijoje, tiek Lietuvoje lavono mėsa buvo deginama, kad tuo būdu jo siela, jo vėlė, lengviau atsiskirtų nuo kūno ir tiesiausiu keliu patektų į pomirtinį gyvenimą. Tačiau ir vienur, ir kitur kaulai buvo neleidžiami sudegti, – ypač stambieji, graikų vadinami „baltieji kaulai“, – o atskirai palaidojami. Graikijoje šie kaulai dar buvo gerai ištepami taukais. Tiesioginių duomenų apie tai, ar tai buvo praktikuojama ir Lietuvoje, nėra.
Tačiau, kaip ten bebūtų, kaulų likimas vaidina lemtingą vaidmenį mirusio žmogaus būklei nustatyti. Posakis „liko tik vieni kaulai“ vartojamas velnio sudraskytam ir nugalabytam žmogui apibūdinti. Tačiau tai dar nėra pati blogiausia išeitis, nes būti, pavyzdžiui, smako prarytam su kaulais – tai prarasti savo, kaip vėlės, individualumą, likti „dūšia be vietos“. Kaulų palaidojimas yra būtinybė – jau Wulfstanas mini prūsuose buvusią bausmę už kaulų nepalaidojimą. Nelaimė žmogui, jei „svetima žemė (jo) kaulus apraus“. A. J. Greimas pabrėžia, kad vieno kaulų palaidojimo, neužtenka, reikia, kad jie būtų palaidoti arti jo šeimos ir giminės: žmogus paprastai iš anksto pasirenka vietą, kur jis nori „savo kaulus paguldyti“, t. y. būti palaidotas. Kaulų palaidojimas ne tik padeda fiksuoti vėlę, išlaikyti jos ryšį su buvusiuoju gyvenimu, bet kartu ir lokalizuoja, „apgyvendina“ ją netoliese arba geriausia – ant pačios bendruomenės ribos, ant šeimos lauko ežios. A. J. Greimas daro išvadą, kad tautosakoje „Kaulinio Diedo“, kaip tenonimo, reikšmė yra ne „Diedas iš kaulo“, o „Kaulų Diedas“ – mitinė būtybė, kurios žinioje yra kaulai. Jis yra palaidotų kaulų valdovas.
2006 m. lapkričio pabaigoje Lietuvos teatro žiūrovams buvo parodyta režisieriaus Eimunto Nekrošiaus premjera „Faustas“ pagal Johanno Wolfgango Goethe‘s tragediją. Šiame spektaklyje viena E. Nekrošiaus „Fausto“ metaforų – didžiulis baltas kaulas. Kas tai? Troškimo simbolis? Meilės, Tiesos? Gyvenimo? To, kas siekiama ir po to prarandama? Visa tai gali būti suprasta perkeltine prasme, kaip žmogaus būties ir nebūties santykis.
Žmonių kaulai katakombose, koplyčiose ir bokšte…
Kaulai neretai randami ir saugomi įvairiuose požemiuose, rūsiuose, šventyklose ar net koplyčiose. Nuo 1786 metų Paryžiaus katakombose buvo palaidota apie penkiolika milijonų žmonių palaikų. Šiose katakombose per daugiau kaip du šimtus metų susikaupė keliasdešimt milijonų įvairių žmonių kaulų ir kaukolių. Ilgainiui Paryžiaus valdžia požemius kiek sutvarkė, sutvirtino sienas, surikiavo kaulus taip, kad jie nebadytų akių ir žmonių palaikai ilsėtųsi ramybėje.
Portugalijoje, Evoros mieste, yra įsimintina XVI a. koplyčia Capela dos Ossos, dekoruota kaulais, kurią pastatė pranciškonų vienuoliai, norėdami, kad ji primintų trumpalaikę gyvenimo prigimtį. Ši koplyčia yra viena garsiausių Evoros miesto istorinių vietų, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ši koplyčia yra šalia didžiulės gotiško stiliaus Šv. Pranciškaus bažnyčios, statytos 1475-1550 metais. Kaulų koplyčia dekoruota pricementuotais žmonių kaulais ir kaukolėmis. Koplyčios sienoms ir pilioriams padengti panaudota per 5000 žmonių kaulų. Virš įėjimo į šią koplyčia yra įrašas: „Nos ossos que aqui estamos pelos vossos esperamos“ („Čia esantys kaulai laukia jūsų kaulų“).
Lenkijoje, vadinamajame Bohemijos kampe, senoje Glatzo grafystėje, netoli Kudovos Zdrujaus, Silezijos regione, netoli pasienio su Čekijos Respublika, Čermnos mieste yra koplyčia, dekoruota tūkstančiais kaulų. Jos sienos ir lubos dekoruotos 3000 kaukolių ir kaulų, kurie yra tankiai ir tvarkingai sudėlioti. Požemiuose dar yra apie 20 000 kaukolių. Šią koplyčią 1776 m. pastatė vietinės čekų parapijos kunigas. Nors mirties demonstravimas nėra būdingas krikščionių bažnyčioms, ši praktika laikyti kaulus atsirado kai kuriose Europos vietose, kad bažnyčioms būtų lengviau susidoroti su laidojimu tada, kai mirčių skaičius buvo didžiulis ir dažnas (pavyzdžiui, karų ar epidemijų metu), o kapinėse nebuvo galima sutalpinti visų mirusiųjų. Kapų sklypus buvo galima turėti kelis metrus, o tada kaulai būdavo ekshumuojami ir sudedami į kaulų urvus. Tokį vaizdą galima pamatyti ir Čekijos Respublikoje, Kutna Horos miestelyje, buvusiame Sedleco vienuolyne.
Centrinėje Čekijoje esantis Kutna Horos miestelis garsus tuo, kad jo priemiestyje stūkso katalikiška koplyčia – Sedleco osuarijus. Šią vietą vietiniai vadina Kostnice Sedlece (ček. „kostnice“ – patalpa, kurios viduje yra kaulų). Ši koplyčia įdomi tuo, kad joje daugybė interjero detalių pagaminta iš kadaise šioje vietoje palaidotų žmonių kaulų ir kaukolių. Šios koplyčios viduje žmonių kaulai išdėlioti įvairiomis formomis ir tvarka.
Kaip byloja istoriniai šaltiniai, maždaug XV a. pradžioje tuometinio Sedleco kapinėse buvo pastatyta dviejų aukštų Visų Šventųjų gotikinė koplyčia su kaulų saugykla. Prie šios koplyčios kapinaitėse buvo laidojami žmonės. Vykstant husitų karams čia buvo palaidoti tūkstančiai žuvusių karių. Kronikose rašoma: po 1318 metais įvykusios maro epidemijos šiose kapinėse buvo palaidota apie 30 tūkst. mirusiųjų. Pasibaigus karams ir epidemijoms Sedleco kapinėse buvo rasta daugybė žmonių kaulų. Vietiniai juos sunešė prie koplyčios sienų, o vėliau kaulai buvo sukrauti koplyčios žemesniajame aukšte. 1511 m. beveik aklas cistersų vienuolyno vienuolis visus buvusius kaulus tvarkingai sukrovė į šešias piramides koplyčios viduje. 1661 m. piramidės iš kaulų buvo iš naujo sukrautos ir pakeistas jų išdėstymas koplyčioje.
XVIII amžiuje čekų architektas Janas Santinis Aichlas papildė koplyčią barokiškais fragmentais iš žmonių kaulų. Jis taip pat jos interjerą papildė žvakidėmis ir girliandomis iš žmonių kaulų. 1784 metais imperatorius Juozapas II uždarė daugelį vienuolynų, tame tarpe ir Sedleco. Šį cistersų vienuolyną nupirko Švarcenbergų šeima. XIX amžiaus viduryje jie perstatė ir naujai įrengė „kaulų koplyčią“. XIX a. pabaigoje vietos didikas Švarcenbergas pakvietė medžio drožėją Františeką Rintą iš Česke-Skalice miestelio, kad šis deramai sutvarkytų kaulų ir kaukolių krūvas. F. Rintas sugalvojo nemažai naujų puošybos elementų ir sukūrė iš žmonių kaulų dar labiau įsimenantį ir nepakartojamą koplyčios interjerą, kuris išliko iki šių dienų. Jis iš žmonių kaulų sukūrė koplyčios interjerą: sietynus, herbus, skulptūras ir kt. F. Rintas iš buvusių šešių piramidžių dvi likvidavo, dalį atlikusių kaulų panaudojo papuošimams, o kitus užkasė čia pat esančiose kapinaitėse. Jų vietą kapinaitėse žymi didelis geležinis kryžius. Ant vienos Kostnice Sedlece koplyčios sienos galima perskaityti iš kaulų sudėliotą šio meistro pavardę: „1870 F. Rint z Česke Skalice“.
Apsilankius šioje koplyčioje ir vos pravėrus jos vidujines duris, mus pasitiko daugybė kaukolių, kurios tuščiomis akiduobėmis žvelgė iš visų šventyklos kampų. Buvo kiek nejauku, šiurpas ėjo per nugarą. Nedavė ramybės mintis, kodėl per tiek amžių žmonių kaulai neatrado ramybės po žeme? Ir ar kartais vakarais čia niekas nesivaidena. Juk tiek kaulų, tiek anapilin išėjusių žmonių pėdsakų. Viskas primena žmogaus gyvenimo laikinumą ir trapumą.
Dabar šioje koplyčioje galima pamatyti keturias žmonių kaulų piramides, esančias koplyčios kampuose. Juose kaulai sudėti į medines konstrukcijas visiškai laisvai, nenaudojant jokių tvirtinimo detalių. Koplyčios centre palubėje kabo masyvus ir įspūdingas sietynas. Jis padarytas panaudojant įvairius žmogaus kaulus. Netoli pagrindinio altoriaus pastatytos dvi kaulų monstrancijos. Koplyčios centre stovi keturi kaukolėmis ir kaulais išpuošti kandeliabrai. Koplyčios skliautuotas lubas puošia gausybė girliandų iš žmonių šlaunikaulių ir kaukolių.
Dar vienas šios koplyčios „eksponatas“ patraukia visų lankytojų dėmesį. Tai ant koplyčios šoninės sienos įrengtas originalus Švarcenbergų šeimos herbas. Jis surinktas vien tik iš žmonių kaulų, kurie tiksliai atkartoja šio savito herbo pagrindines detales. Jame, be dekoratyvinių detalių, pavaizduotas grėsmingas varnas, besiruošiantis snapu įkirsti į kaukolės akiduobę. Ir visa tai padaryta vien iš žmonių kaulų ir kaulelių.
Nuo visų koplyčioje pamatytų vaizdų ir „eksponatų“ ne vienam, ypač moterims, pasidaro silpna ir gerokai kraupu, netgi baisoka. Pasijunti čia tarsi makabriškame filme, kur vietoj žmonių – kaukolės, skeletai, griaučiai, kaulai ir kauleliai. Atrodo, jie tuoj tuoj pradės judėti ir įtrauks tave į pašėlusį kaulų šokį. Br, brrr, brrrr… Baisoka. Nes tai, ką matai, ne sapnas, o tikrovė, kuri prasilenkia su bet kokia žmogaus fantazija.
Ir kokių kaulų čia tik nepamatysi! Didelių ir mažų, storų ir plonų, pailgų ir trumpų, apvalių ir kampuotų. Jie visi išdėlioti pagal tam tikrą tvarką ir formą. Šios išraiškingos kaulų kompozicijos sukelia ne tik šiurpą, bet ir nejučiomis priverčia stebėtis žmogaus polėkiu ir minties drąsa. Kaip ten bebūtų, tas, kas viską taip originaliai, meniškai sudėliojo ir sukomponavo šioje koplyčioje, turėjo ir savitą meno suvokimą bei išmonę.
Specialistai suskaičiavo, kad Kostnice Sedlece koplyčios papuošimui buvo panaudoti 40 000 žmonių kaulai. Jie sudaro įspūdingą ir kartu kiek šiurpoką įvairių kaulų mozaiką ir atspindi savitą tradiciją tokiu originaliu būdu įprasminti žmogaus būtį ir nebūtį.
Visi šioje koplyčioje esantys kaulai ir „kūriniai“ iš jų priverčia žiūrovus susimąstyti apie gyvenimo prasmę, neišvengiamą laiko tėkmę ir žmogaus gyvenimo laikinumą.
… Vilniaus kai kurių bažnyčių ir vienuolynų požemiuose taip pat galima rasti tūkstančius mirusiųjų palaikų. Vilniaus Šv. Dvasios arba Domininkonų bažnyčios požemių salėse buvo apstu žmonių kaulų ir kaukolių, kurie čia gulėjo daugiau kaip du šimtus metų. Į Šv. Dvasios bažnyčios rūsius palaikai buvo nešami laidoti XVII-XIX a. Mirusiųjų kaulai buvo laikomi ne tik kriptose esančiuose karstuose ir lentynose, dalis jų buvo išdėlioti ant grindų, be jokios tvarkos, net be karstų. 1856 m. šiuose požemiuose lankęsis spaustuvininkas, rašytojas ir archeologas Adomas Honoris Kirkoras rašė, kad rūsius matė pilnus mirusiųjų palaikų, kurių net drabužius nepalietė puvinys, nes čia buvo labai sausa. Dauguma kūnų gulėjo netvarkingai ir be karstų. Keli šimtai buvo prie sienos glaudžiai sustatyti, į šią rikiuotę rėmėsi dar viena tokia eilė. Tik 2009 m. buvo nutarta žmonių kaulus surinkti ir palaidoti, užmūrijant juos didžiausioje požemių kriptoje.
