Katastrofos nuojauta
Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA-2017
Prie gamtos galybės... Dainiaus RUČINSKO (Vilnius) nuotrauka
Gyvename pasaulyje, kuriame pastoviai vyksta teroristiniai aktai ir avarijos. Tačiau kiekvieno tokio įvykio metu atsiranda žmonių, kuriems pasiseka išvengti nelaimės. Jie paskutiniu momentu pakeičia bilietus į kitą reisą arba išeina iš patalpos, kur po kelių sekundžių nukrinta lubos. Kartais taip įvyksta išorinių aplinkybių dėka, tačiau dažniausiai kažkoks vidinis jausmas priverčia žmones pasielgti būtent taip. Bet kas tai per jausmas? Intuicija ar paslaptinga katastrofos nuojauta, būdinga kai kuriems iš mūsų?
Apie neužvertų durų naudą
Akivaizdžiausiai panašios nuojautos yra susijusios su lėktuvų skrydžiais, per kuriuos keleivių veiksmai dokumentaliai fiksuojami.
Pavyzdžiui, 2014 metų kovo 8-osios naktį paslaptingomis aplinkybėmis sudužo Malaizijos aviakompanijos lėktuvas „Boeing 777“, skridęs iš Kvala Lumpūro į Pekiną. Jis tiesiog pradingo kartu su 12 ekipažo narių ir 227 keleiviais. Šioje istorijoje daugybė nesuprantamų dalykų, tarp jų ir toks faktas: prieš pat išskridimą penki žmonės dėl įvairių priežasčių atsisakė lipti į lėktuvą – ir liko gyvi.
2015 metų kovo 24-ąją iš Barselonos į Diuseldorfą skridęs lėktuvas „Airbus A320“, priklausęs kompanijai Germanwings, sudužo Prancūzijos pietuose. Pilotas specialiai nukreipė lainerį į kalną, norėdamas nusižudyti. Kartu su juo žuvo 142 keleiviai ir 5 ekipažo nariai. Bet lėktuve buvo daug tuščių vietų: švedų „Dalkurd“ futbolininkai paskutiniu momentu pakeitė reisą.
Rusijoje 2008 metais sudužo lėktuvas „Boeing 737“, skridęs iš Maskvos į Permę. Remiantis dokumentais, į šį reisą pavėlavo penki keleiviai.
Garsus artistas Andrejus Sokolovas papasakojo, kad turėjo skristi kartu su tėvu. Aktorių persekiojo bloga nuojauta: jis bandė atkalbinti tėvą nuo skrydžio, bet šis nesutiko. Tada Sokolovas sugudravo, pakeliui į oro uostą pasakydamas užmiršęs užrakinti buto duris. Jiems prisiėjo grįžti, bet abu pavėlavo į reisą – o lėktuvas, kuriuo jie turėjo skristi, sudužo.
Išėjo rūkalų
Panašūs stebuklai gali būti susiję ne tik su aviakatastrofomis, bet ir su nelaimėmis ant žemės.
Garsi Rusijos dainininkė Diana Gurckaja viename savo interviu papasakojo, kaip jiedu su vyru vienas savo vedybų metines norėjo atšvęsti Maldyvuose. Tiesiog skrydžio išvakarėse Diana susapnavo keistą sapną, susijusį su mirtimi, ir priprašė vyrą atsisakyti tos kelionės. Jis nesutiko, ir sutuoktiniai atvyko į oro uostą. Ten iš pradžių paaiškėjo, kad reisas atidėtas kelioms valandoms, o vėliau – kad Dianos ir jos vyro dokumentai neteisingai įforminti. Galiausiai porelė sugrįžo namo – kitą dieną sužinojo, kad viešbutyje, kuriame jie turėjo gyventi, teroristinio akto metu žuvo dvylika žmonių.
Aktorė Jekaterina Guseva kiekvieną vakarą vaidindavo miuzikle „Nord-Ost“. Bet būtent lemtingąją 2002 metų spalio 23 dieną netikėtai pasiėmė išeiginę. Jos žodžiais tariant, ypatingos būtinybės tam nebuvo: ji nesirgo, neturėjo jokių neatidėliotinų reikalų, ją paprasčiausiai apėmė didelis noras pabūti namie. Jau vėliau, kai dėl miuziklo patalpas užėmusių teroristų žuvo žmonės, ji su kartėliu sakydavo, kad į aną pasaulį vietoj jos iškeliavo kitas žmogus.
Teroristinio akto, įvykusio 2001 metų rugsėjo 11-ąją Niujorke, metu nemaža Pasaulinio prekybos centro darbuotojų taip pat nenukentėjo laimingo atsitiktinumo dėka. Gryras Epsteinas, dirbęs 67-ajame ofiso aukšte, likus keletui minučių iki to laiko, kai į pastatą įsirėžė lėktuvas, išėjo nusipirkti cigarečių – nors ypatingo noro rūkyti tuo metu ir nejautė. Kitas tarnautojas, Billas Trinklas, gyvenęs priemiestyje, ryte užsižaidė su maža dukrele ir pavėlavo į traukinį, vežantį į megapolį. O vadybininkė Monika O‘Liri dieną prieš įvykį staiga susipyko su vadovybe ir buvo atleista iš darbo.
Nejaugi žmonės išties jaučia kažkokius ženklus iš aukščiau, ir tie ženklai padeda išvengti jiems būsimos tragedijos?
Laiku išvyko savais reikalais
Dar keisčiau, kai katastrofos nuojauta tampa masine – tai yra ją pajaučia išsyk daugybė žmonių.
Gvatemalos šiaurės džiunglėse esama apleisto senovinio Tikalio miesto. Čia dirbusieji archeologai taip ir nesugebėjo atsakyti į pagrindinį klausimą: kurgi dingo jo gyventojai? Visi miesto statiniai iki šiol yra išlikę geros būklės, jo gyventojų skaičius siekė iki 20 tūkstančių žmonių. Kas privertė juos mesti savo turtą ir pasitraukti iš apgyventos vietos? Mokslininkai mano, kad majų indėnai, pastatę Tikalį, nujautė kažkokią katastrofą. Bet kokia ji buvo – kol kas niekas negali atsakyti.
Žinomas civilizacijų tyrinėtojas Valerijus Čudinovas iš Rusijos mano, jog senovės žmonės pasižymėjo kur kas didesne artėjančios katastrofos nuojauta negu dabartiniai, – ir imdavosi priemonių jai išvengti.
Galima pateikti ir kur kas šiuolaikiškesnį pavyzdį. 2007 metais Kabardino-Balkarijos Bulungo kaimelį užgriuvo purvo nuošliauža, sugriovusi daugybę namų ir ūkinių pastatų. Tokia tragedija turėjo nusinešti daugelio žmonių gyvybes – bet žuvo tiktai vienas gyventojas. Kažkodėl tą dieną beveik visi kaimo gyventojai buvo išvykę savais reikalais: kas į rajono centrą, kas į svečius pas tolimus gimines, kas nuginė galvijus į tolimas ganyklas.
Tai galima įvertinti kaip laimingą atsitiktinumą – bet ir 1983 ir 1995 metais kaime įvyko tokie patys įvykiai. Beje, 1983 metais aukų nebuvo, o 1995 metais nutrūko tiktai viena gyvybė.
Taigi esama kažkokios kolektyvinės būsimos tragedijos nuojautos? Bet tokiu atveju turėtų būti ir dėsningumai, kuriuos verta ištirti.
35 baisūs sapnai
1966 metais anglų psichiatras Johnas Barkeris surinko įrodymus, bylojančius, kad prieš stambias katastrofas žmonės masiškai regi pranašiškus sapnus. Tais metais šachtoje žuvo 144 darbininkai. Barkeris per laikraštį paprašė atsišaukti tuos, kurie nujautė katastrofą iš anksto.
Psichologas gavo daugiau kaip 35 liudijimus to, ką žmonės pasakojo savo artimiesiems ir draugams apie būsimą tragediją. Daugiausia prieš nelaimę žmones kamavo sapnai: kaimo gyventojai regėjo katafalkus, juodą rūką, kažkokius liūdesio ir mirties ženklus. Daktaras Barkeris savo tyrinėjimams paskyrė atskirą knygą, kurioje įrodinėjo, kad ateityje panašūs kolektyviniai aiškiaregystės seansai padės imtis priemonių katastrofai išvengti.
Kiek vėliau amerikiečių parapsichologas Williamas Koksas, išanalizavęs geležinkelio katastrofų statistiką, padarė stulbinančią išvadą: tragedijos dienomis keleivių visada būna mažiau negu įprasta!
Tokią pačią išvadą padarė ir rusų tyrinėtojai Olga ir Borisas Kolčenkos, išanalizavę statistinius duomenis apie avarijas Rusijoje; jie, kaip ir Williamas Koksas, tvirtina, kad būsimoji tragedija veikia daugelio žmonių pasąmonę – ir tie, dažnai be jokių logiškų paaiškinimų, stengiasi jos išvengti, atsisakydami nuo kelionės.
Mažiau laisvų vietų!
Panašius tyrinėjimus atliko amerikiečių sociologas Jamesas Stewtonas. Jis sulygino tris veiksnius: bendrą katastrofos dalyvių skaičių, žuvusiųjų kiekį ir transporto priemonės talpą. Objektyvumo dėlei tie patys rodikliai buvo lyginami su įprastais skrydžiais ir važiavimais.
Pasirodė, kad lėktuvai ir traukiniai, užpildyti daugiau kaip 76 proc., buvo praktiškai avarijų nepažeidžiami. O kataklizmai dažniausiai vykdavo su transporto priemonėmis, kuriose buvo užimta ne daugiau kaip 61 proc. keleivių vietų.
Stewtonas ištyrė daugybę liudijimų tų žmonių, kurie išvengė katastrofų, ir nustatė, kad dauguma iš jų manė, jog reisą praleido tiktai susiklosčius aplinkybėms. Bet tokių atvejų buvo šimtai! Ir 15 proc. skirtumas – labai esminis skaičius, kuris niekaip negali būti statistinė paklaida.
Jamesas Stewtonas buvo pirmasis, kuris tokią intuiciją pavadino katastrofų nuojautos fenomenu.
Stewtono tyrinėjimų gerbėju pasirodė esąs garsus rašytojas Stephenas Kingas. Jis netgi tikrino šią teoriją praktiškai. Kai Kogano miesto aerouoste sudužo kompanijos Majestic Airlinies lėktuvas, rašytojas paskambino į ofisą ir sužinojo, kad į reisą pavėlavo šešiolika žmonių – o juk paprastai tokių keleivių būna ne daugiau kaip trys. Dar penkiolika žmonių atsisakė skristi išvakarėse – nors bilietus atiduodančiųjų skaičius anksčiau niekada neviršijo aštuonių.
Stephenas Kingas išsakė nuomonę, kad katastrofų nuojautos talentu pasižymi visi žmonės, bet šis keistas sugebėjimas pasireiškia nevienodai. Geriausiai juo pasižymėdavo mūsų protėviai. Civilizacijos vystymasis atsiliepė žmogaus intuicijai: ji tapo kur kas silpnesnė, todėl, kad atpuolė būtinybė – žmogus jau prisitaikė remtis ne ja, o prietaisais ar informacijos priemonėmis.
Įsiklausykite į vidinį balsą
Bet kokiu gi būdu veikia katastrofos nuojautos fenomenas? Iš ko susideda jo veiksmo mechanizmas?
Garsus rusų psichiatras Michailas Vinogradovas tikina, kad visas pasaulis yra vieninga energoinformacinė erdvė, ir visi mes su skirtingu intensyvumo laipsniu semiame iš jos informaciją. Gaila, bet kol nesusiklosto ekstremali situacija, žmonės negirdi savo vidinio balso.
Su šia teorija sutinka daugelis mokslininkų iš įvairių valstybių. Dar daugiau – esama nuomonės, kad padažnėjusios avarijos ir teroristiniai aktai priverčia šiuolaikinį žmogų tobulinti intuiciją, ir katastrofų nuojautos fenomenas nustoja būti išrinktųjų dalia. O kas, jeigu artimiausioje ateityje mus saugančio vidinio balso funkcijas galima bus vystyti lygiai taip pat, kaip ir dabar specialių pratimų dėka gerinamas regėjimas ir klausa?