Gulstinės ir pusiau gulstinės, žiogrinės ir žardinės, kuolinės ir lentinės, ruzginės ir pintinės, akmeninės ir stulpinės tvoros – tokia graži jų įvairovė nuo Švendubrės iki Luokavos ir nuo Nidos iki Stelmužės. Ir nė viena tvora ar tvorelė senojoje Lietuvoje neatsirado be reikalo, visos jos turi aiškią, labai konkrečią funkciją. O ką reikia galvoti, kai šiuolaikinėje kaimo turizmo sodyboje, kuri laimi net aplinkos grožio konkursus, lygioje kiemo pievelėje atsiranda dekoratyvi juodų grandinių tvora, o ją dar paryškina didžiuliai akmenys? Kiemas lyg ir senoviškai padalintas į dvi dalis, todėl vienoje pusėje turėtų būti švarusis kiemas, o kitoje – ūkinis. Bet juk nėra toje sodyboje gyvulių. Taigi ir ūkinio kiemo nėra. Kam gi reikėjo tad šitokiu būdu kiemą perdalinti? O kokie milžiniški granito rieduliai, kaip tvirtai didelių kilpų grandinė įkniedyta į tuos riedulius! Žiūrėk ir stebėkis, kokia čia patvari investicija, ir kaip kruopščiai dirbo meistrai, pasikinkę šimtadarbę techniką.
Atrodo, kad ir iš tokios tvoros, ir iš meistrų nesunku pasišaipyti. Gal taikliausiai šiandieninius zimagorus yra apibūdinęs rašytojas Juozas Šikšnelis: jiems nesvarbu, ar gyvą užkasti, ar numirėlį atkasti. Taip pasakyti ypač tinka ir apie tokius „sodininkus“, kurie, baigdami kokį aplinkos tvarkymo projektą, vasarą iš tolimo medelyno atvežę kuo skubiau susodina eilę labai aukštų, peraugusių, suvargusių beržų nuogomis šaknimis ir išvažiuoja, kol tie beržai dar žali, o kad po kelių dienų ir nudžius, tai jau nebe sodintojų reikalas. O tvora juk pirmiausia turi kažką atitverti. Vien tik dekoratyvumą deklaruojanti tvora yra niekas.
Bet ir konkrečią užduotį turinti užtvara gali būti nepavykusi. Štai girdime per radiją medžiotojų vado Eugenijaus Tijušo patarimą, kaip apsiginti nuo ūdros, kuri žvejoja tvenkiny dekoratyvines žuvis: reikia tverti tvorą. Medžiotojo pareiga – ką nors atsakyti, jei žmogus klausia. Bet šį kartą sunku atsakyti: kaliausių ūdra nebijo, garsinės patrankos per brangios, tai gal tvora ir belieka. Bet jei prie mažo sodybos tvenkinėlio blizguliuos metalinė tvora, bus negerai. O jei užtversime kuolų ar lentų tvorą, ūdra gali pasikviesti talkon bebrą. Pasitaiko tokių vienišų senių bebrų, kurių migracijos neatspėsi. Be to, senieji bebrai visada savąjį jaunimą išveja ieškotis naujų buveinių. Bebrų veikla nebeprognozuojama, jų yra labai daug, ir atsirasti jie gali bet kur. Nei nuo bebro, nei nuo ūdros tvoromis neapsiginsime.
O tvora, sauganti nuo šernų, turi būti labai tvirta. Teko matyti tokių tvorų prie Grūdos netoli Marcinkonių ir Puvočių, prie Lynežerio ir prie Kašėtų. Stulpeliai – stori dervuoliai, nesupūvantys pusę amžiaus, strikoliai irgi tvirti, o apačioje viskas sujungta plienine viela, kad šernas savo šnipu tvoros aukštyn nepakeltų. Galima įsivaizduoti, kaip sunku tokią tvorą užtverti. Bet nuo kaimų nutolusiuose paupių sklypeliuose bulvės vis dėlto užaugdavo. Dabar, žinoma, viskas apleista, bet dervingi stulpeliai tebestovi.
Gera tvora kartais yra patikimesnė už baidyklę. Didžiausia kaliausės bėda yra ta, kad ji nejuda, stovi vis toje pačioje vietoje. Žvėris įsidėmi, kad šitaip stūksantis „žmogus“ yra netikras, tai tik žmogaus pavidalas. O garsai gali žvėrį atbaidyti, tik jie neturi būti kaip nuolatinis fonas. Dabar aš prisimenu dar ir šitokį savo tėvo išradimą: išgręžė jis trobos sienoje skylę, ištempė per ją storą vielą į lauką net iki bulvių daržo, pakėlė ant trikojų ir tos vielos gale pririšo plaktuką, kuris retkarčiais suduodavo į kabantį noragą, tereikėdavo tiktai naktį prabudus patampyti vielą ir išjudinti tą sistemą, net iš lovos neišlipant. Veikė taip pat efektingai, kaip ir „vaikštanti“ kaliausė, kai ją kiekvieną vakarą vis kitaip ir vis kitur pastatydavom.
Prisiminti istorinę tvoros funkciją, o taip pat ir naujas bėdas, kurias dabar iššaukia tvora, paskatino Baltijos aplinkos forumo išleista knygelė apie Dargužių kaimą. (Dargužiai, Varėnos rajono Dargužių kaimo ekonominės, gamtosauginės, kultūrinės – socialinės aplinkos tyrimo rezultatai ir strateginio planavimo kryptys, Vilnius, 2013). Net aštuoni autoriai ir ekspertai kūrė tą studiją: Kęstutis Navickas, Redas Diržys, Arūnė Taunytė, Žymantas Morkvėnas, Jūratė Sendžikaitė, Valdas Kavaliauskas, Rasa Ilinauskaitė, Radvilė Kutorgaitė. Kaimo bendruomenės kultūrinių tikslų, ūkinės veiklos, žmonių santykių tyrimas gerokai šiuolaikiškas, ir gal ne viskas Dargužių senbuviams būtinai priimtina. Vargu, ar trišalis futbolas ir energijos traukimo iš debesų hipotezė gali sudominti senstantį sodietį, gal būtų svarbiau užrašyti atmintinas kaimo kiemų istorijas, pabandant sugrįžti net į prieškarį. Žinoma, kai tyrimas atliktas, nesunku kritikuoti, bet paskaitykime, kas knygelėje rašoma apie šio kaimo tvorą:
„Pasivaikščiojimą palei upę riboja užstatytos tvoros. Vietiniai gyventojai atsitveria ne tik nuo kaimynų ir gyvulių, bet ir nuo juos supančios gamtos. Atsitvėrus nuo aplinkos tarsi pabrėžiama individualios nuosavybės svarba, tačiau tokiu būdu savininkai užsitveria ir patys save, savotiškai atsiribodami nuo viešųjų erdvių ir jų puoselėjimo /… / … už tvoros pažymėtos ribos gamta tampa visų arba niekieno namais, kurie ne puoselėjami, o žalojami (teršiami). Tai atskleidžia atliekų sankaupos, likusios po kapų tvarkymo aplink Dargužių kapines.“
Suprantama, tai yra tiesa. Ir ateina ji iš labai senų laikų, kai pirmykštis žmogus visą žvilgsniu aprėpiamą žemę dalino į dvi dalis: mano teritorija ir ne mano. Tada toks matymas niekam žalos nedarė, nes gyventojų tankumas buvo labai mažas. Dabar gi visa Žemė yra visų mūsų, ir visur turėtume elgtis kaip savo kieme. Deja, net ir labai autoritetingų ekspertų palaiminti projektai kartais gali tą Žemę smarkiai sugadinti. Labai puošni tvora, pavyzdžiui, nors ir turinti funkciją, kraštovaizdį sugadina. Teko matyti žemapelkėje paklotą lentinį taką, kurį supa dekoratyvi tvora, kad lankytojai neįkristų į liūną. Atrodo labai prastai ir nepatikimai. Tokioje drėgnoje vietoje dailiai nuobliuota tvora nebus ilgaamžė, o kai reikės atnaujinti, Europos pinigų jau nebus. Ir paaiškės, kad dekoracijai skirti pinigai sumesti į balą. O juk pasitaiko net ir taip: lentiniai takai laikosi ant dvigubo pjovimo rąstelių, sukištų į pelkę. Užtektų ten suguldyti ir apvalius rąstelius, būtų dar geriau, bet, matyt, kažkam reikėjo „įsisavinti“ pinigus ir lentpjūvėje.
Niekada taip nedarydavo sodiečiai, jie visada tausojo ir savo darbą, ir medžiagas. Tiktai projektuotojai iš miesto gali sau leisti tokius prabangius pasivaikščiojimų takus ir dar nepamiršta užrašyti šitokią svarbią tezę: gamtotvarkos projekto uždavinys yra ne tiktai atkurti kraštovaizdį ir jį parodyti lankytojams, bet ir „įtraukti į buveinių tvarkymo darbus kaimo bendruomenę ir sodybų šeimininkus“. Tačiau šitaip dirbdami mes tikrai nepelnysime vietinių gyventojų palankumo. Daug geriau yra bendra supratinga talka, o ne iš toli atvežamos brangios medžiagos ir technika…
… Toli veda senovinė tradicinė tvora. Bet ji gal labiausiai ir parodo, kad daugeliui mūsų ateities gamtotvarkos darbų reikalingas istorinis kontekstas. Svarbiausia yra vietinė sodiečio patirtis, kuri jį gelbėjo nuo visokių stichijų ir invazijų. Prisiminkime, kaip kaimo žmonės dar visai neseniai mokėjo sustiprinti griūvantį šlaitą: reikėdavo tik atsivežti vežimą karklų ir kuolelių, daugiau nieko. Pinučių tvorelė yra patikimesnė užtvara nei savivarčiu atgabenamas ir išverčiamas žvyras. Tą birų žvyrą išplauna pirmutinė liūtis, o pintų karklų tvora patikimai saugo šlaitą nuo tolimesnės erozijos. Bet reikia tų karklų prisikirsti ir pašliaužioti, kol tvorelę supinsi. Neužtenka paspaudyti mygtukus, sėdint ekskavatoriaus kabinoje, kur, beje, net ir oras jau gali būti pagerintas.
Liškiava, 2016 m.
