Henrikas GUDAVIČIUS

Kas yra pindrakas, o kas – lokys

Konkursui "Gamtos fotografija - 2016" Čia būta gyvenimo... Birutės ČIŽIENĖS (Joniškis) nuotrauka

Kas yra pindrakas, o kas – lokys

Vacio Paulausko publikacija apie visokius pindrakus, dzikus, ripeinikus ir apie entomologą Henriką Ostrauską mums primena, kad gamtininkai vis dar nesusikalba su kalbininkais ir tautosakininkais. (Žaliasis pasaulis, 2016, vasario 25). Reikia tiktai peržiūrėti didžiausias dėžes kortelių, saugomų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, ir daug kas paaiškėtų. Tas zoologijos sinonimų ir vardų ieškojimas tautosakinėse poringėse nėra lengvas.

Bet kodėl niekas šito nedaro? Lietuvių kalbos institute taip pat yra daug gražių tarmiškų pasakojimų, kur daug naminių gyvūnų sinonimikos… Labai seniai tautosakininkė Bronislava Kerbelytė man rodė tvarkingas kortelių kauges ir sakė: ateikit čia ir ieškokit ko tiktai norit. Neieškojau, matyt, buvo kiti darbai. Praėjo gal 30 metų, į zoologijos sinonimikų lauką niekas taip ir nepabandė įžengti. Net naminių gyvūnų vardyno neturime.

Gerbiu Henriką Ostrauską, jis yra tikras gamtininkas ir gabus pedagogas. Esame vaikščioję kartu ir Dzūkijoje, prie Grūdos upelio, tada jis buvo atvežęs į Marcinkonis grupelę moksleivių. (Prisiminęs Pilkosios Pelėdos posakį, galėčiau pasakyti: jis geras vyras, esame susitikę girių takeliuose.) Bet ir Henrikas Ostrauskas tikriausiai nepasakytų, kas yra lokys… Susirandu labai senus, jaunystės laikų užrašus, tenai tas lokys neblogai apibūdintas, bet ir šiandien nežinau, kas jis yra.

O buvo taip. Grįždamas iš Palangos į tėviškę, išlipau iš autobuso Telšiuose ir pasileidau pėsčias Luokės link. Prie Virvytės pastebėjau, kad kažkoks žemaitis rausia kastuvu žemę ir kažką krauna į dėžutę. Pasisveikinęs klausiu: „Ko ieškot?“. Atsako: „Lokių ieškau, vuo, paveizėk…“. Žiūriu, kažkokios lervos – didelės, juodos, be kojų ir tarsi be galvų. Žvejys dar paaiškino, kad tuos lokius labai ima duburių dugno žuvys, o vieną sykį pagriebė net puskilograminis lydekas. (Kai kur Žemaitijoje lydeka yra vyriškos giminės, gi Dzūkijoje ir vilkas yra „ta baisi žvėris – vilkas“)…

Tai kas yra lokys? Čia jau tektų remtis tikra lietuviška sinonimika. Tai ne dzikas, kuris labai aiškus polonizmas. Taip ir reikėtų aiškintis, kas yra mūsų, o kas ne. Bet būna, kad ir skolintas vardas gerai prigyja, ir net lieka neaišku, kas ir iš ko jį pasiskolino.

Šunų vardus irgi galima suskirstyti į tris grupes: 1) liaudiški, apibūdinantys tikras kiemsargio savybes; 2) literatūriniai; 3) užsienietiški, dažniausiai mums nieko nesakantys. Ir pamatytume, kad visi senoviniai mūsų lietuviškų šunelių vardai prapuola. Aš apie tai plačiau rašiau prieš 13 metų (Žaliasis pasaulis, 2003, sausio 23). Spausdinau ir šunų surašymo anketą. Ir niekas nepratęsė mano bandymų, nors toks kraštotyrinis darbas moksleiviams tikrai būtų įdomus.

O su tais pindrakais ir lokiais, matyt, yra sudėtingiau. Reikalingas geras atlasas (turi būti visos tos rūšies metamorfozės fazės) ir eiklios kraštotyrininko kojos. Eini paupiais ir kalbini vietinius žuvautojus, rodydamas gyvų masalų paveikslus. Ir pasidarys aišku, kas yra kas. Ir prie Virvytės, ir prie Šešupės. Reikia tiktai pradėti. Kol kas, pažvelgę į „Lietuvos faunos“ leidinius ir į „Lietuvos floros“ šešiatomį, galime tik padejuoti: ir mažai tų sinonimų, ir neaišku, kur užrašyti. Paklauskim ornitologų, kas yra strazdas muliaras. Yra ir čirškulis strazdas, ir juodulis. Tiek strazdų rūšių skiria dzūkai, ir tai yra, palyginti, daug paprasto kaimo žmogaus akiratyje…

Zoologijos sinonimika primena man makrotoponimikos (mažųjų vietovardžių) subtilybes: rodos, daug kas negrįžtamai prapuolė, bet kai pradedi užrašinėti – atsiranda. Taigi, reikia tik pradėti. Ir gali būti, kad paaiškės tokia keista Michailo Roščino tiesa: „Tyrinėtojo akiratis praplatėja tada, kai jis susiaurina savo tyrimų lauką“. Čia, žinoma, paradoksas. Tarsi turėtų būti atvirkščiai. Betgi žmogus, labai įsigilinęs į savo sritį, pamato tuos asociacinius bet kokios sistemos ryšius (ne tiktai lengvai matomus trofinius – kas ką ėda), kurie slepiasi nuo mokslo populiarintojų. Ir tada platėja akiratis. Pradėjęs rinkti sinonimus, būtinai apsikrausi visokiais žodynais, būtinai konsultuosiesi su kalbininkais, nors esi gamtininkas.

Ir vis dėlto žymaus žvejo Vacio Paulausko aktualioje publikacijoje apie lervas yra vienas abejotinas postulatas, jau daugelį metų kartojamas ir teisingas atrodo tik tiems, kas nesusigundo tokiu eksperimentu: pasižiūrėti iš arčiau, ką gi grambuolio lervos ėda. Eksperimentas paprastas, bet jis aiškiai parodo, kad vadovėlinių tiesų niekas netikrina. Visi tiki, ką prieš šešiasdešimt metų rašė profesorius Stanislovas Mastauskis. Taigi reikia pririnkti bent du šimtus tų lervų, išversti jas ir stebėti. Labai paprasta. Aš nesakau, kad tos baltos didelės lervos geltonomis galvomis negraužia šaknelių ir šaknų, bet jeigu yra puvenų ar gero sąnašinio dirvožemio, grambuolio lervos maitinasi taip, kaip sliekai.

Kai visą vasarą perkasinėju komposto krūvas, visada išrenku tas lervas, jų būna labai daug, ir minta jos humusu, ne šaknimis. Kartą pavasarį surinkau du šimtus grambuolio lervų (pilną didelę skardinę dėžutę), nunešiau už Vaikšnoro Ravo ir išverčiau tą knibždalą į dilgėlyną, kur auga maži uosialapiai klevai (naikintina invazinė rūšis). Stebėjau visą vasarą – nenudžiūvo nė viena dilgėlė, nė viena ugniažolė ir nė vienas uosialapis klevelis. Todėl, kad ten – geras sąnašinis dirvožemis. Geltonos, kietos sprakšių lervos labiausiai mėgsta bulvių gumbus, o grambuolio lervos – humusą. Perspausk tą lervą ir ištrykšta juoda masė. (Dilgėlių šaknys yra ryškiai geltonos.)

Pastebėjau dar štai ką: nuskandintos grambuolio lervos vandeny gyvos išbūna vieną parą. Gal ir nelabai etiškas toks eksperimentas, bet kitaip juk nesužinosi tiesos. Didysis eksperimentatorius Nikolajus Kurdiumovas rašo: „Vandenyje kurkliai nuskęsta per minutę. Paskendę nebeatsigauna. Todėl labai bijo vandens“. Grambuolio lervos, deja, atsigauna ir ilgai vandeny išbuvusios. Ne visos, bet kai kurios atsigauna. Ir skuba slėptis, greitai rausiasi į žemę. Nikolajaus Kurdiumovo eksperimentas su kurkliais yra įdomus – šitaip pastebimas dar vienas svarbus rūšies ženklas.

Mūsų entomologai ir ornitologai taip pat yra kai ką gražiai apibūdinę. Bronius Šablevičius, pavyzdžiui, apie kažkurį vabalą rašo taip: skristi nemoka, be to ir sparnų neturi. Petro Kurlavičiaus paukščių atlase galime pasidžiaugti tokiu sakiniu: paukštelis mažas, o gieda daug. Nepamirštamas yra Romo Ferencos pastebėjimas, kodėl labai labai maži vabzdžiai dieną neskraido – jie sudžiūtų beskrisdami, tokie yra maži…

Ir dar viena pastaba: grambuolio sinonimas yra ne karkvabalis, o karklvabalis. Kaip matome, keturios priebalsės iš eilės, pasivarginkime ištarti. Net kai kurie žodynai daro tą klaidą, ne tiktai „Žaliasis pasaulis“. O juk nesakome karkažvirblis, sakom karklažvirblis. Labiausiai jis ir mėgsta karklus, tas karklvabalis, su kuriuo net varnėnai turi vargo, kol nudaužo kietus chitininius antsparnius. Smalsu žiūrėti, kaip varnėnas ore pagauna karklvabalį, skraidina jį į daržą ir daužo grobį į kietą tarpulysvį, tik tada neša inkilan ir duoda jau paaugusiems varnėniukams…

Taigi šitaip: viską pamažu galima išsiaiškinti, tik tie žemaičių lokiai, tūnantys Virvytės pakrantėse dar lieka paslaptingi.

Aišku tiktai, kad tai yra ne Ursus arctos ir ne Ursus poliaris.