Pamiškėse rudenį ilgai netyla paukščių čiauškesys. Maisto užderėjo: raudonuoja šermukšniai ir putinai, žvilga juodos šeivamedžių uogelių kekės. Šis yra tikrai įdomus augalas: ir savo savybėmis, ir žmogaus suteiktomis prasmėmis. Tai medelis ar greičiau krūmokšnis, priklausąs sausmedžių šeimai. Žydi pieno baltumo žiedynais. Jo lapų ir net pumpurų ypatingas kvapas atgina sodą nuo visokių vabzdžių kenkėjų. Šeimininkės sutrintų šeivamedžio lapų padėdavo ten, kur atsirado tarakonų ar blakių. Sakoma, kad svaigus augalo kvapas atbaidąs net peles ir kurmius. O žiedus mielai lanko bitės. Prinokusios uogelės yra valgomos, turi vaistinių medžiagų. Jų sultimis gydomi virškinamojo trakto sutrikimai. Žiniuonių teigimu, kelios kasdien suvalgomos uogelės prailgina žmogaus amžių. Kaip ten bebūtų, jos tikrai turi bakterijas naikinančių savybių. Ir musės niekada nenutūps ant šeivamedžio. Todėl dažnai medelis būdavo sodinamas prie atliekų duobės.
O iš kur toks augalo pavadinimas? Šeiva dažniausiai vadinamas pagaliukas, ant kurio audėjos suvynioja ataudų siūlus. Pasakymas „šeivas pritrinti“ reiškia prisukti ant pagaliuko siūlų ir įdėti jį į šaudyklėlę. Tada, K. Donelaičio žodžiais, „ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia“. Palyginimuose, posakiuose, priežodžiuose vis šeiva paminima: „Nosis ilga kaip ta šeiva“, „Blauzdos tęvos kaip šeivos“, „Linksma, greita kaip šeivelė“, „Pasigėriau kaip bitelė, man kojos kaip šeivelės“. Tačiau žodis „šeiva“ yra daugiaprasmis. Šitaip pavadinami taip pat pypkiakotis, latakėlis sulai tekinti ir šaudyklėlė tinklui megzti. Išvardytosios prasmės bus kilusios iš šeivamedžio medienos savybių. Daugeliui gaminių ji tinkanti. Medelio šakelės turi purią šerdį, tad lengva iš jų pasidaryti vamzdelį. Mediena gana kieta, neplaušijanti, – siūlas prie jos nekimba, nesidrasko.
Žmogus bus nuo seno pastebėjęs naudingąsias šeivamedžio savybes; ir tas vaistines, ir tinkamas įnagiams gaminti. Netgi „apgyvendino“ po šeivamedžiu mitines būtybes, – būtent tas, kurios padeda kasdieniniuose rūpesčiuose. Apie augalo mitologizavimą pastabų parašė XVI a. autoriai, pirmieji ėmę domėtis senąja baltų religija. Štai istorikas Motiejus Stryjkovskis savo „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“, išspausdintoje 1582 m., teigia: „Ir Aukštutinėje Prūsijoje, ir kitur vietiniai gyventojai dar tebesilaiko seno pagoniško tikėjimo, kad po šeivamedžiu gyvenančios kažkokios požeminės būtybės, kažkokios dvasios ar vaiduliai, kuriuos jie vadina nykštukais ir kurie dažnai pasirodą naktimis, kai mėnuo šviečia…“ Dar daugiau žinių apie mitinių būtybių buveinę po šeivamedžiu pateikia Jonas Lasickis knygelėje „Apie žemaičių dievus“, išleistoje 1615 m.: „…daugelis ypač gerbia Puškaitį (Purscetum), šventųjų medžių ir miškelių valdovą. Jų įsitikinimu, jis gyvenąs po šeivamedžiu. Jam žmonės visur deda po šituo medžiu duonos, alaus ir kitokių valgių bei gėrimų ir maldauja, kad tas dievas nuramintų didikų ir kilmingųjų dievą Markopolį (Marcoppolum), kad šie nekamuotų jų sunkia vergija, kad atsiųstų pas juos barstukų (Barstuccae), kurie, jų nuomone, apsigyvenę namuose, atnešą jiems palaimą. Šitiems jie vakare sudeda ant užtiesto stalo duonos, sūrių, sviesto ir pastato alaus. Jei rytą valgių neberanda, tada jie būna tikri, jog jų turtai padidės“. Belieka pridurti, kad barstukai Žemaičiuose žinomi kaukų vardu. Tai miško žmogeliukai, įsiprašą žiemai į žmogaus būstą. Mažieji atneša namams skalsą!
Iš tų senosios mitologijos gelmių iki mūsų laikų gyvojoje kalboje užsiliko tradicinis atsakymas į įprastinį klausimą „Kaip gyveni? – Nagi, kaip alus šeivoje išpiltas“. Reiškia, labai gerai! Posakio nesupras nežinantys, kas gi gyvena po šventuoju protėvių šeivamedžiu…
