Daug žmonių Lietuvoje stengiasi pailsėti kaime. Tam vieni turi paveldėję ar įsigiję sodybas ir jose praleidžia ištisas vasaras. Kiti ieško savo poreikiams patenkinti tinkamų kaimo turizmo objektų. Tarp jų, ko gero, populiariausios regioniniuose parkuose, ežerų ar upių pakrantėse įsikūrusios kaimo turizmo sodybos, kuriose be įvairiausių, labai įdomių, poreikių tenkinimo galima ir pameškerioti.
Meškeriotojų įvairovė
Į kaimo turizmo sodybą pailsėti su šeima atvykusio, patirtį turinčio meškeriotojo poreikiai bus skirtingi nei to, kuris dažniausiai tik atostogų metu, pamatęs nuo liepto sėkmingai žuvaujantį, prisimena, kad ir jis automobilyje turi kažkokį meškeriojimo įrankį, galintį paįvairinti atostogas arba bent padaryti pramogą savo vaikams.
Tikras meškeriotojas, atvykęs į sodybą prie ežero, pirmiausia apžiūrės lieptus, įvertins jo poreikiams siūlomą, reikiamomis saugumo priemonėmis aprūpintą valtį ir tik tada tarsis su šeima, kiek laiko jam vienam ar visiems kartu skirti meškeriojimo pramogai. Gali būti, jog sodybos šeimininkams pasiūlius kokią nors kitą patrauklią veiklą, meškeriojimo kuriam laikui bus atsisakyta arba dalis šeimos liks krante, o meškeriotojas valtimi „pabėgs“ į ežerą. Ir po pirmos pažinties su vandens telkiniu nudžiugins krante likusius šviežia, visiškai kitaip nei prekyvietėje tarp ledų „pagyvenusia“, įtartinos kokybės žuvimi. O gali būti ir taip, kad visa šeima sės į valtį arba aptūps patogų erdvų lieptą ir džiaugsis gerai kimbančiomis žuvimis. Sodybos šeimininkui su tokiais poilsiautojais mažiausiai vargo. Užtenka maudynėms skirto ir atokiau nuo jo įrengto meškeriojimo liepto bei reikiamo skaičiaus irklinių valčių. Tokių poilsiautojų šeimos „galva“ nepuls rausti pakrantės sliekui pasikasti, nepaleis ramybės trikdančios, gamtos žavesį nustelbiančios, ausį rėžiančios muzikos ir gerai žinos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles. Meškeriotojas, norėdamas geriau pažinti vandens telkinį, gali pasiteirauti, kokios žuvys, kur ir ant kokio masalo geriau kimba ir kitokia sodybos šeimininkų pagalba jam nereikalinga.
Visiškai kitaip gali klostytis meškerioti panorusių ir tam nepasiruošusių poilsiautojų ir sodybos šeimininkų santykiai. Sudarius tinkamas sąlygas įmanoma meškeriojimu sugundyti daugumą poilsiautojų ir turėti iš jų papildomo pelno.
Netikėta patirtis
Pirmą kartą apie meškeriotojams teikiamų paslaugų stygių kaimo turizmo sodybose susidūriau 2001 m. Tada su žmona abu dar dirbome, turėjome šiokį tokį automobiliuką ir galėjome vasarą aplankyti vieną kitą ežerą. Taip nutiko, kad tais metais atvykome į kaimo turizmo sodybą prie Ilgio ežero (Zarasų r.). Iš Vilniaus kelias tolimas, tad į sodybą atvykome gerai įdienojus. Nuskubėjau į paežerę. Nors galėjau išplaukti valtimi, nutariau su ežeru susipažinti nuo meškerioti įrengto liepto. Ant besimaudančiųjų liepto buvo daug pramogaujančių, o ant kito – tik pora užmestų, be priežiūros paliktų meškerių. Pažiūrėjus į jas kaip ir viskas buvo aišku – žuvys nekimba, tačiau vandens paviršiuje dažnai pasirodančios aukšlės kėlė nemažai abejonių. Čia prisiminiau savo kolegos, su kuriuo Lietuvos vaikų ir jaunimo centre dirbome su jaunaisiais žvejais, Stepono Pučinsko išsakytą pastebėjimą. Kartą nuvykus Vilniuje prie Balsio ežero aš norėjau pasiteirauti, kaip kimba ten jau žuvaujantiems meškeriotojams, o šis sportinio meškeriojimo meistras tarstelėjo: „Neverta, negi tu nematai, kokie jų įrankiai. Jeigu jiems nekimba, tai nereiškia, kad ir mes nieko nepagausime“. Steponas buvo teisus. Jiems kibo prastai, o mūsų laimikis buvo solidus. Nuo tada visada kito meškeriotojo galimybes įvertinu užmetęs akį į naudojamus įrankius. Ant liepto palikti sufleravo, jog jų šeimininkai priklauso tų atostoginių kategorijai, kuriems meškeriojimas – ne pats maloniausias užsiėmimas prie vandens. Nutaręs išbandyti sėkmę, T raidės formos liepte dėl viso pikto užsiėmiau strateginę vietą. Tai toliausias nuo paliktų meškerių ir besimaudančių liepto kampas. Taip įsikūręs aš niekam netrukdau, jeigu meškeriotojai sugalvotų prie įrankių pasirodyti, o ir man pakankamai liktų erdvės, jeigu kas nors greta įsitaisytų. Pasiruošus aukšlėms tinkamą jauką žuvys kuo puikiausiai kibo. Tai pastebėjo paliktų įrankių šeimininkai ir atėjo jų permesti, tačiau teigiamų rezultatų nesulaukė. Labai nesmagu žuvauti, kai tau kimba, o kaimynas nieko nepagauna ir jam neaiški nekibos priežastis. Stengdamasis naujų pažįstamų neįžeisti pasiūliau jiems savo pagalbą, parodžiau meškerės įrangą, paaiškinau, kaip paruoštas ir kiek sudrėkintas naudojamas jaukas. Patariau gremėzdiškas, tik labai stambioms arba plėšrioms žuvims gaudyti tinkamas įrangas keisti lengvesnėmis. Pakvietęs prisėsti arčiau mestelėjau jauko ir ant jų užmestų plūdžių. Aš pats naudojau keturmetrinį teleskopinį be žiedų ir ritės kotuką, nes rūpėjo pasižiūrėti, koks žūklavietės gylis ir kokių žuvų ten yra. Žūklauti 3,5 m gelmėje tokio ilgio kotuko – į valias, nors gaudant aukšles nuo liepto ar iš valties dažniausiai pakanka 3 m ar 2,7 m meškerykočių. Tokius savo dėkle turėjau. Tad prikabinęs įrangas daviau juos išbandyti kartu su suaugusiais susirinkusiems vaikams. Taip mano pirmoji pažintis su ežeru virto pamoka arba, kaip dabar įprasta vadinti, edukaciniu užsiėmimu sodybos poilsiautojams. Vaikai varžėsi, kuris pagaus daugiau aukšlių, tėvai, pamiršę ežere pamerktą alų, stebėjosi, kad visiškai sėkmingai žvejybai tinka meškerės be ričių, aiškinosi, kuriam galui reikalingi ir kaip atrodo savadarbiai: gylmatis, sistemėlėms suvynioti lanktelai, pavadėlinės. Daugelis net nežinojo, kad be dabar gerai kimbančių paprastųjų aukšlių upių sraunumose aptinkamos srovinės aukšlės. Teko pakalbėti apie karšiukų bei plakių, kuojų ir raudžių skirtumus ir atsakyti į įvairius užduotus klausimus.
Verta pagalvoti
Bendraudamas su meškeriojimu susidomėjusiais poilsiautojais supratau, jog dauguma, ypač šeimų su vaikais, tikrai be kitų pramogų pasinaudotų ir siūloma pameškerioti paslauga. Tam sodyboje pakaktų 5-8 pačių pigiausių keturmetrinių kotų, o įrangų reikėtų pasiruošti daugiau, nes kai meškerioja mažai įgūdžių turintis žmogus, ypač vaikas, meškerės valas kartais susinarplioja. Dar įdomiau būtų sodybos poilsiautojui pasiūlyti senoviškus, iš lazdyno, kadagio, šermukšnio ar beržo sudurtus meškerykočius ar bent bambukinius. Įrangai valas, svareliai, kabliukai tiks pirktiniai, o plūdžių iš kamščio ar putplasčio įmanoma pasidaryti. Dirbtinės plūdės turėtų sudominti vaikus ir „užkibus“ tapti žveju, skatintų taupyti pinigėlius bei prisėsti pameistrauti. Pačiu įdomiausiu, gilia senove dvelkiančiu, meškeriojimo raidą primenančiu, sodybos eksponatu galėtų būti meškerė su iš arklio ašutų vytu valu ir senoviška, iš žąsies plunksnos, medžio žievės ar kitų senovėje naudotų medžiagų, sumeistrauta plūde.
Sodyba meškeriotoją gali aprūpinti masalais ir jauku. Kompostinių sliekų lengva užsiauginti, musės lervos – taip pat ne problema. Įvairios tešlos, košės, šutinti žirniai ir įvairiausi grūdai – irgi po ranka. Pravers ir viena kita dėžutė parduotuvėje įsigytų konservuotų kukurūzų, labai norint įmanoma pasiplauti uodo trūklio lervų. Jaukui galima panaudoti džiovintas duonines atliekas, kepintas saulėgrąžas, linų sėmenis, avižinius dribsnius, sorų kruopas ir virtuvėje turimas kvapias medžiagas. Gyvenanti ežere žuvų įvairovė paėmusius į rankas meškerę niekada nenuvils. Žūklavietę sistemingai pajaukinant žuvys ją nuolat lankys. Prie dugno gali kibti kuojos, plakiai, karšiai. Viršutiniuose vandens sluoksniuose tarp augalų sukiosis raudės. Gerai pažįstant vandens telkinį įmanoma pagauti karosų ir lynų. Na, o vikruolės paprastosios aukšlės niekada neleis meškeriotojui nuobodžiauti. Žvejybą gali paįvairinti jas ir kitų žuvų mailių persekiojantys ešeriai ar aštriadantės lydekos. Atvykusiems į sodybą pailsėti bus dar įdomiau, jeigu sodybos šeimininkas ar šiame versle talkinantis žvejys pakvies norinčius rytui brėkštant kartu išplaukti į ežerą, pavelkiauti ar pažuvauti nuolat pajaukinamose žūklavietėse, kur solidus laimikis dažniausiai garantuotas. Šiame versle deramą vietą turėtų užimti kulinarinis paveldas, padedantis paragauti išradingai su meile paruoštus sumeškeriotų žuvų patiekalus.
Užsienio šalyse pramoginė žvejyba seniai užima deramą vietą. Šiuo verslu užsiima net kai kurie lietuviai emigrantai, o pramoginės žvejybos paslauga noriai naudojasi įvairių šalių (ir Lietuvos) meškeriotojai. Sekdami užsienio šalių pavyzdžiu lietuviai verslininkai mėgėjų žvejybos paslaugas teikia Baltijos jūroje ir Kuršių mariose. Ši paslauga paklausi ir yra pelningesnė nei verslinė žvejyba. Manau, kad meškeriotojų poreikių tenkinimas įmanomas ir Lietuvos vidaus vandenyse, o šioje srityje sėkmingai gali dirbti labai gerai vandens telkinius pažįstantys buvę verslinės žvejybos atstovai. Jų reikalavimas („Valstybė privalo skubiai skirti ženklią žuvų išteklių dalį verslinei žvejybai, kad žvejai verslininkai gaudytų žuvis ir tiektų rinkai“) – suprantamas. Tačiau ar „labiausiai paklausios biednuomenei žuvys – kuojos, ešeriai, plakiai, karšiai, raudės, karosai“ iš tikro bus pigios ir biednuomenei įperkamos?
Sunku patikėti. Štai Vilniaus Kalvarijų turguje vytintos kuojos siūlomos pirkti už kilogramą po 7,5, o už susiraukšlėjusias lydekaites prašoma 17 eurų. Šokant prekių kainoms „pasiutpolkę“ tikėtis, jog ežerų žuvys padarys perversmą ir praturtins biednuomenės stalą? Naivu… Jos bus lygiai tiek pat brangios, kiek ir dabar gausi, tačiau ne visiems įperkama, prekyboje esančių žuvų įvairovė.
Vacio Paulausko nuotrauka
