Prof. Libertas KLIMKA

Kaip zylutės činkčioja…

Kovo 10-oji – Keturiasdešimties paukščių diena

Ir moliniai paukšteliai pavasarį prakalba...

Ir mes į pavasarį tirštą

Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,

Kur medžiai ir debesys tirpsta, 

Kur paukščiai  ir vėjai gyvena.

Henrikas Radauskas

Gilioje senovėje, priešistoriniais laikais žmonės manydavo, kad dienos ilgumą, o ir pavasario šilumą iš dausų ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Galbūt juos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. Pasirodo, jau pačių ankstyviausių civilizacijų žmonijos istorijoje archeologiniuose sluoksniuose randama paukštiškai žmogiškų skulptūrėlių ir atvaizdų ant indų. Paukščiai dažnai yra svarbiausi veikėjai įvairių tautų mituose; ten jiems priskiriamos labai reikšmingos funkcijos. Visata esą buvo sukurta iš vandens paukščio kiaušinio, kuriam suskilus atsirado žemė, dangus ir jo šviesuliai. Paukščiais pasiverčia dievai ar šamanai, žyniai, norėdami keliauti per visas tris mitinio pasaulio erdves – dangų, žemę, vandenis. Paukščiai – tai ir toteminiai protėviai. Tarkime, vienos indėnų genties pranokėjas Baltasis Erelis tapo Jungtinių Amerikos Valstijų herbu. O štai kunigaikščių Radvilų herbo Juodasis Erelis puikuojasi Biržų miesto vėliavoje. Apskritai paukštelis gali būti įkvėpimo, likimo ištarmės, ateities numatymo, sielos, gyvybinės dvasios simboliu. Visa tai randame ir lietuviškose sakmėse, pasakose bei padavimuose. Trys paukščiai – kovas, gandras ir kregždė – nešė žmogui ugnį į jo šaltą ir nejaukų būstą…

Kovo 10-oji tradiciniame mūsų kalendoriuje, sudarytame pagal gamtos reiškinių stebėjimus, įvardyta kaip Keturiasdešimties paukščių diena. Sakoma, kad gimtinėn apie šį metą jau sugrįžta tiek rūšių giesmininkų. Tik ar suras paukšteliai naujai padarytų ir medžiuosna įkeltų inkilų? Beje, seniau meistrauti berniukai ir pramokdavo, inkilėlius darydami. Galima čia parodyti ir savo išmonę, meninę nuovoką, padirbdinant niekur nematytą namelį paukštukui. Svarbu tik angos dydį ir inkilo gylį išlaikyti tokius, kokius pataria ornitologai – paukščių žinovai.

Kaimo senoliai  sakydavo, jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Tokių su snapeliais, vadinamų „špokiukais“. Žemaičiai per šią šventę vengdavo nuo namų – „savojo lizdo“ kur toliau išvažiuoti, antraip su saviškiais, o gal ir su kaimynais teksią pyktis.

Bažnytiniame kalendoriuje kovo 10-oji yra Keturiasdešimties kankinių diena. Legenda pasakoja apie urve uždarytus, bado mirčiai už tikėjimą pasmerktus pirmuosius krikščionis. Lietuviai mano, kad tai atsitikę kažkur prie Kijevo. Įdomu pastebėti, kad 40 dienų laikotarpis yra giliai įsikirtęs į daugelio žemdirbiškos kultūros tautų paprotinį kalendorių. Etnologai yra suskaičiavę, kad bene visose indoeuropietiškos kilties tautų kultūrose pagrindinės šventės viena nuo kitos nutolusios būtent tokiu tarpu. Žmogus fiziškai ir dvasiškai pavargsta nuo kasdienybės, tad retsykiais reikia kokio ypatingesnio išgyvenimo ar atokvėpio. Žinia, tai leisdavo gamta ar darbai… Tačiau 40 dienų tarpas galėjo susidaryti ir formuojantis tradiciniam žemdirbių kalendoriui. Jo pradžių pradžia – laiko skaičiavimas pagal mėnulio fazes. Pirminis ciklas – devynerių mėnesių, labai svarbus gyvybei ateiti į šį pasaulį. Antrasis žingsnis tobulinant kalendorių – mėnulio periodą įtarpuoti į saulės ciklą. Neužmiršus devintuko reikšmės, metus imta ir sudalyta į devynias dalis, – išeina bemaž po 40 dienų.

Pavasaris nudžiugina paukščių balsais; net ir miestuose jie skardena… Paprastieji liaudies muzikos instrumentai – švilpynės, lumzdeliai, skudučiai – neabejotinai mėgdžiojo paukščių balsus. Medžiotojai taip kitados viliodavo ir laimikį. Gal ir muzikavimas tokiu keliu atsirado? Taip rašo Balys Sruoga studijoje „Dainų poetikos etiudai“, pastebėdamas, kad  „…savo tarpe paukščių giedojimas labai skirtingas, – tam skirtingumui pažymėti liaudis turi pakankamai būdingų žodžių: žvirblis – čirškia, kregždė – čilba, vyturys – čiulba, gegutė – kukuoja, karvelis – burkuoja, lakštingala – suokia, tetervinas – ulbia, gulbė – ulduoja, gandras – klegnoja, zylelė – činkčioja, startelė – čikščioja, kielė – kivikčioja, tilvikas – klįra, slanka – pypčioja, griežlė – griežia, parplys – parpia, tutlys – tutna, baublys – baubia, volungė – klykia, čeklelė – čekšnoja, kurtinys – pakšnoja, gaidelis – riliuoja, antis – kvaksi, žąsis – girksi, višta – karkia, strazdas- rykauja, apuokas – vaitoja, pelėda – ūbauja…“

Taigi kiekvienas gamtos garsas mūsų kalboje turi savo pavadinimą!

Autoriaus nuotrauka