Švęsti Naujuosius Metus sausio 1-ąją Lietuvoje ir visoje Vidurio Europoje – gana nauja tradicija. 45 m. pr. Kr. Romos imperatoriui Julijui Cezariui įsakius, Aleksandrijos astronomai parengė naują dvylikos mėnesių saulės kalendorių. Jame mėnesio pradžia sutapo su pirmąja mėnulio jaunatimi po žiemos saulėgrįžos, tad naujas laiko skaičiavimas imperijoje pradėtas sausio 1-ąją. Pirmąjį mėnesį romėnai pavadino dviveidžio dievo Januso garbei – januarijumi. Dievas senuoju veidu žiūri į praeitį, jaunuoju – į ateitį, sieja dabartį su istorija. Tačiau Europai romėnų paveldas ilgus šimtmečius buvo nė motais: žemdirbiai metų darbus imdavo rikiuoti nuo pavasario, o didelių karalysčių, imperijų valdininkai metus skaičiuodavo nuo rudens, susumavę surinktas duokles. Vis tik romėniškasis kalendorius įsigalėjo krikščioniškame pasaulyje, nes jame buvo įtvirtintos šventųjų kankinių, dangiškųjų užtarėjų mirties datos. Lietuvoje jis plito kartu su krašto evangelizacija.
Perkėlus metų pradžią į žiemą, ten nukeliavo ir pavasarį simbolizuojantis ženklas – susprogusių pumpurų šakelė. Tik jau nebe gluosnio, o amžinai žaliuojančių eglės, kadagio šakelė. Iš pradžių ji buvo tiesiog užkišama trobos palubėje už lubų balkio. Vėliau mažą eglutę imta ten kabinti, greta ir iš šiaudelių sunarstytą „sodą“. Jo viduryje – raudonšonis obuolys, primenantis sugrįžtančią saulutę. Toks tad buvo Naujųjų Metų simbolis senajame Lietuvos kaime.
Lietuvoje visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų Metų šventei neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Žinoma, su tam tikrais niuansais. Labiausiai Naujųjų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai: šiaurės rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – Mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – Pakūčiai arba Antrosios Kūčios. Tačiau skirtingai nuo šventosios vakarienės – tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių. Po staltiese nebededamas šienas, nebėra pasninkinių valgių, užstalės kalbose nebeminimi mirusieji. O kalėdaičiais pasidalydavo, išsikepdavo šviežių kūčiukų. Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva. Sakydavo, kad visus metus sotaus maisto šeimynai nepritruktų.
Kai kur gyvavo tikėjimas, kad Naujųjų Metų naktį sodybą lankančios raganos. Lygiai dvyliktą jos susirenkančios pašokti kieme. Galima jas pamatyti, tik žiūrėti reikią iš pakluonės ir per akėčias. Jei tos raganos namuose pastebėtų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams… Tada pridarytų visokių eibių: tai pakulas suveltų, tai aveles nukirptų. Kad bent gyvuliams nepakenktų, reikia užsidegti graudulinę žvakelę ir pereiti kryžmai per tvartą.
Įdomus naujametinis paprotys žinomas šiaurės Lietuvoje: vakare iš laukų šaukiami javai. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“. Ir rytų Lietuvoje tam tikrais veiksmais būdavo stengiamasi derlių pagausinti. Tarkime, Naujųjų Metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas dideliausią kaupą.
Jaunimas, sutikdamas Naujuosius, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Tai rytinės Lietuvos dalies tradicija; žemaičiai atsigriebs per Užgavėnes. Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji Metai – sulinkę, suvargę, apsirėdę palaikiais apspurusiais rūbais. Gražus jaunikaitis su knyga rankoje – Naujieji Metai. Juodviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda Giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys pasibelsdavo į kiekvieną kaimo trobą; įleisti vidun pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gerų ateinančių metų. Žinoma, už tai būdavo ir pavaišinami. Etnografas Jonas Balys Betygaloje išgirdo tokią žaismingą prakalbą, kurią išdrožė Naujieji Metai: „Sveikinu su Naujais Metais ir žyčioju nuo visų jaknų ir vėdaro visokios laimės ir gero gyvenimo. Kad pas jus augtų rugiai su ūsais, bulvės ir kitos daržovės su uodegom, kad jūsų karvės turėtų daug teliukų, o riebios kiaulės – daug paršiukų, kad būtų daug taukų puodose ir daug grūdų aruoduose!“. Ir jeigu užsikirstų kalboje, ar ieškodamas rimui žodžio, stabtelėtų, Senieji Metai tuoj bandytų įterpti savo trigrašį, bet antraip: vietoj „grūdų“ pasakytų „pelų“, vietoj „paršiukų“ – „šerniukų“. Tada Giltinė užpuola Senuosius, badydama savo kardu bei vaikydama po visą trobą. Ir jei jau laikrodis išmušė dvyliktą valandą nakties, pasigailėjimo Seniesiems Metams nebebus…
Senoviniame kalendoriuje, išraižytame medyje runiškais ženklais, Naujuosius Metus žymi midaus ragas.
