Šitoks paprastas klausimas kyla atsivertus Mariaus Čepulio knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ (Lututė, 2017) 124-ąjį puslapį. Atsakymai gali būti du: gal ūsuotoji zylė geria kaip višta (pakeldama snapą aukštyn), o gal kaip karvelis (tik siurbdama vandenį, galvos nė kiek nekilnodama).Gali būti, kad niekas į šį klausimą neatsakys. Net ir pats Marius Čepulis, kurio labai turtingą ir estetišką knygą – albumą perskaičiau tik dabar.
Taigi šitaip: Marius Čepulis nufotografavo ūsuotąją zylę, kojomis įsitvėrusią į nendrės stiebą, kabančią žemyn galva ir snapą įmerkusią į vandenį. Užrašas toks: „Troškulys yra viskas. Jaunas ūsuotosios zylės patinėlis“. Ir daugiau nieko. Ar tas jaunas zyliukas geria, ar tik laiko snapelį vandenyje? Klausimas nėra tuščias. Kas matė, kaip zylės geria? Gal joms gerti nė nereikia. Kai jaunas miesto katinėlis prisiėda sausų konservų, jam būtinai reikia vandens, o jauni gandriukai, lizde maitinami atraugėtomis varlėmis, troškulio nejaučia.
Šiemet vasario 24-ąją, vieversio dieną, ilgokai stebėjau, kaip gražiai iš mažo pirties tvenkinėlio geria vandenį didysis margasis genys. Stovi smėlio atabrade ir geria kaip višta. Neskubėdamas ir vis pasidairydamas. Tūnau nejudėdamas, skaičiuoju, kiek kartų šis gražus ir sumanus paukštis užvers snapą aukštyn. Dešimt kartų atlošė galvą atgal, aukštai pakeldamas ilgą savo snapą. Tiesą sakant, atrodė labai juokingai. Nors ir žinau, kad iš gyvūnų negalima juoktis… Esu matęs, kaip geria naminiai karveliai, tie žmogaus prijaukinti vartikliai.Jie žino, kas yra vakuumas, todėl siurbia vandenį, snapo kilnoti nebūtina. O kaip geria zylės? Nemačiau. Mariaus Čepulio nuotrauka neįtikina, kad ta zylė geria būtent taip. Bet knyga „Metai. Gamtos fotografo dienioraštis“ yra labai gera. Radau aš ją Sode prie Krūčiaus, ant akmens. Gegužės šeštą dieną atvažiavo prie Krūčiaus Andrius Kulikauskas iš Eičiūnų, paliko man laiškelį ir tą gražią knygą. (Gaila, kad tą dieną buvau Merkinėje…)
Apie šį fotografą prieš porą metų man pasakojo televizijos režisierė Dalia Juočerytė iš LRT. Tada pagalvojau, kad mūsų laukinės gamtos fotografija tikrai yra turtinga, bet turbūt artėja kažkokia krizė – juk visų žvėrių bei paukščių portretai jau padaryti. Reikia fotografuoti atsitikimus, bet ir tų atsitikimų užfiksuota jau labai daug. Taigi, rodos, nebėra kur eiti, o fotografavimo technika vis tobulėja. Šitaip galvojau prieš keletą metų – ir klydau. Todėl, kad Mariaus Čepulio tekstai, aiškinantys, kaip atsiranda unikalios nuotraukos, yra lyg ir naujas žanras. Negali sakyti, kad nėra šitaip Broniaus Šablevičiaus ar Eugenijaus Drobelio knygose, bet talentinga jaunoji karta į savo profesijos vargus bei klajones žvelgia jau tarsi kitaip. Ta pati ištvermė, kantrybė ir tikėjimas darbo prasmingumu, bet yra dar kažkas. Yra daugiau gražios autoironijos. Daugiau mažų atradimų, kurie gal ne tokie ir maži. Yra didaktikos, kuri nekartoja vadovėlinių tiesų. (Apie miestiečius – gamtos „gelbėtojus“.) Yra hipotezių, kurias kiekvienas gali pabandyti išsiaiškinti. Ar tiesa, pavyzdžiui, kad gyvūnas sau reikalingos energijos gali gauti tiesiai iš Saulės? Apie tai rašė (ne tik spėliojo, bet ir eksperimentavo) garsusis Provanso entomologas Žanas Anri Fabras. Marius Čepulis nemini nė vienos garsios pavardės, bet iš jo tekstų aiškėja, kad jam patinka ir Fabras, ir Donelaitis, ir Selindžeris, ir Bulgakovas.
Laukinės gamtos fotografo Mariaus Čepulio knyga „Metai“ moko kantrybės, ragina patikėti, kokia turtinga Lietuvos gamta. Apie tai, beje, rašoma ir pratarmėje: „… visos nuotraukos be jokios išimties, darytos tik Lietuvoje ir tik laukinėje gamtoje“.
