Nedidelis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių gamtinio rezervato darbuotojų susibūrimas vyko gruodžio 16-ąją. Nuo pat ryto dangų puošė įvairiaspalvės pašvaistės, žyminčios gal būsimas orų permainas. Varėnoje tą dieną buvo jaučiamas smogas, Marcinkonyse – nelabai. Parmynus dviračiu į Musteiką nuotaika visai pasitaisė. Čia dar sutinku vietos Sigitą, kuris klausia: ar ne tamsu? Ir pats atsako: nelabai, nes šviečia mėnulio jaunatis ir viskas matosi.
Dėl to ir myniau be šviesų vis pagalvodamas, kad būtent tai dabar įgyja vis didesnį svorį, nes vis daugiau kalbama apie klimato kaitą, kuri turėtų būti lyg ir su didelėmis pasekmėmis visai žmonijai. Ir nors apie tai kalbama nemažai, tačiau didelių paskatų važinėti dviračiais nesijaučia, juk galėtų būti koks nors paramos fondas šeimoms ir pavieniams asmenims, vietoje automobilio naudojantiems dviratį!
Klimato kaita buvo ir mūsų susitikimo pagrindine tema. Apie tai buvo ir Onutės Grigaitės pristatytas nedidelis prancūzų Lietuvoje sukurtas filmas. Apie tai kalbėjo ir Mindaugas Lapelė, primindamas ne tik kai kuriuos šiltėjančio klimato faktus, tačiau ir tai, jog pasaulio valstybės Paryžiuje lyg ir sutarė mažinti taršą, kalbama netgi apie iškastinio kuro eros pabaigą. Eugenijus Drobelis paragino visus atsigręžti į gamtą: kas gi dabar joje vyksta, kokie gyvūnai ir kaip elgiasi žiemą… Po to visi bendrai pasikalbėjome apie kuriamą „Gamtos mokyklą“, kurios rūpestis gula ant Gintauto Kibirkščio pečių.
Tačiau didžiausios bėdos parke kyla visai ne dėl šiltėjančio klimato. Traktorininkas Andrius naujuoju parko direkcijos traktoriumi labai gražiai sutvarkė būsimą avižų lauką, kuris yra šalia kelminių avilių bityno. Tenai du metus augo bulvės, po to buvo pasėti rugiai. Dirvinės raugės tenai buvo beužsiveisiančios, tad teko apeiti rugių laukelį ir išrauti šiuos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus augalus. O vidury laukelio buvo nedidelė laukinė kriaušė. Nuo jos čia gal viskas ir prasidėjo, net parko darbuotojų pasitarime direktorius ją paminėjo – kaip neaiškų reliktą, paliktą vidury lauko, nors dirbant su arkliu ji atsilaikė ir nebetrukdė.
Iš šio pasitarimo sugrįžusi lankytojų centro darbuotoja Neringa sakė, jog jai šis medelis priminė vieną iš arimo būdų, kuomet vidury lauko yra paliekami akmenys, kurie saugo ir šilumą ir drėgmę, prie kurių gali glaustis ne tik augalėlis, tačiau ir paukštelis, ir koks vabalėlis. Ir knyga, kuria ji rėmėsi, pasirodo galėtų būti labai įdomi ir mums, nes rašoma apie Lietuvą, nors kol kas ji „kalba“ tik angliškai. Tai V.G. Liulevičiaus „War land on the Eastern Front…“ („Karo žemė Rytų fronte: kultūra, tautinė savimonė ir vokiečių okupacija Pirmojo pasaulinio karo metais“). Beje gamtininkas Mindaugas Lapelė sako, kad ir gaurometį mūsų bityne visai nebūtina buvo šienauti, jeigu jisai niekam netrukdo, nes tenai ir žiemos metu taip pat gali prisiglausti kokia gyvastis (gaurometis ir žiemą yra gaurometis, labai išsiskiriantis iš kitų augalų, labai gražiai atrodantis esant šerkšnui).
Apie pavienius medelius. Arboristai štai primena, kad Estijoje, Saaremaa saloje, vidury stadiono yra ąžuolas, kurį sovietmečiu norėta išrauti, nes buvo kuriamas aikštynas. Dabar aplinkui ąžuolą žaidžiamas futbolas, niekam medis netrukdo, nes buvo paskelbtas 2015 m. Europos medžiu. Atsilaikė medis ir prieš laiko, ir prieš kitus išbandymus. Ne kiekvienam medžiui tai lemta. Ir visai ne jo dydyje čia esmė, savo aplinką mes kuriame ne vieną dieną, – traktoriumi ar kokia kita technika viską galima sugriauti per akimirką.
Mūsų „Europos medis“ galėtų būti mūsų dravės. Jos taip pat atlaikė šimtmečio išbandymus. Štai ir musteikiškis Vytautas Tamulevičius, kuris pirmasis pradėjo atgaivinti senąsias draves, dabar pripažįsta, kad buvo supratimas ir anksčiau, tuo metu, kai buvo kertamos didžiosios Jezdelių salų girios. Viena siauruko geležinkelio atšaka ėjo pro pat tebeesančią vadinamąją Šimo dravę, kuri dabar yra gražiausia iš visų likusių. Dravės nebuvo judinamos gal iš pagarbos joms. Mano saugojami medeliai taip pat niekam netrukdė, nedarė žalos. Bet atsirado traktoriai, kuriems yra per mažai vietos apsisukti (kaip kolūkių kūrimosi metais), – bityne taip pat buvo iškirstos mano dešimtmetį išsaugotos laukinės obelys. Darosi gaila, juk savo sode taip niekas nedaro, kodėl reikia etnografiniame Musteikos kaime kurti tokias žemėvaldas, kurios čia nebūdingos. Tas mastymas daro didelę žalą, viskas yra tarsi iš anksto užprogramuota, nes žmogus tampa priklausomas nuo technikos. Tokį mąstymą aš vadinu labai švelniai – mašininiu, kai tuo tarpu garsusis muzikantas ir Lietuvos išsilaisvinimo priešaušrio dainius Algirdas Kaušpėdas yra kur kas kategoriškesnis, nes visus tuos, kurie dirba pagal iš anksto numatytas programas ir neatsižvelgia nei į gamtos, nei į žmogaus kūrybiškumą, ir dabar vadina zombiais.
Sudėtingas yra kūrybinis procesas, o jėgos labai nelygios. Arkliu rudeninį arimą ariau dvi savaites. Traktoriumi galima tai padaryti greičiau, bet apie ką tada turėsime pasakoti mūsų lankytojams, ar tai bus įdomu, juk atvažiuoja dauguma čia tam, kad pajustų ir susipažintų su tuo, kas buvo būdinga tik šiam kraštui anksčiau.
Apie alternatyvas. Musteikos bitininkai pasisako labai aiškiai, vietoje „trimerių“ į bityną reikia įleisti avis, taip daro Romualdas Volungevičius. Vytautas Tamulevičius tam taipogi pritaria, pasigirdamas ir tuo, jog jo vištos taip pat per daug nesipyksta su bitėmis, gyvena šalia. Visa tai ir įdomu, ir gražu. Visai kitaip yra su karvėmis ir arkliais bityne. Vienas bėga nuo vienos bitės, o raguotoji visai nieko nesibijo, varto avilius, besikasydama į juos tarpuragiu. Atrodo, jog iš tokių štai mažų dalykų gali išaugti globalūs. Nors galima vietoje gyvulėlių pasinaudoti ir dalge, tik reikia išmokti ją valdyti. Su laiku vis labiau suprantu, kad paprastuose kaimo žmonių svarstymuose yra kur kas daugiau mums naudingos išminties.
Žmogaus prasmė šiame gyvenime: kiek sugebi pasirūpinti ne tik savimi. Prieš kurį laiką Musteikos kaime įkurta kaimo bendruomenė skuba įsisavinti didelius užsienio šalies pinigus. Ir kiekvienas bendruomenės narys stengiasi dėl savęs. Dėl to, atrodo, mums vėl teks raudonuoti, nes labiausiai dabar reikėjo ne tik griauti kai kur prastai atrodžiusias tvoras, tačiau ir sutvarkyti labai nekaip atrodančią šalia Musteikos ąžuolo, kur gyvena vieniša moteris. Musteikos senoliai pradžioje buvo patikliai optimistiški šio projekto atžvilgiu, dabar jau pradeda suprasti, kad ir vėl bus prastai. Anksčiau viskas buvo daroma kuo pigiau ir savo rankoms, o dabar – kuo brangiau. Kai kam teks susimokėti netgi už tai, kad yra išraunami smalingi tvorų stulpai, kurie supjaunami malkoms, nors dar būtų tarnavę gal ir šimtą metų.
Tai tik pradžia, tačiau be didelių pinigų čia niekaip jau neišsiversti ir ateityje. Todėl galime pasiguosti nebent tuo, kad ne visi dar skuba paskui užsieniečių pinigus. Kai kas bando tarsi užkonservuoti visa tai, kas dar išliko, nes nepajėgia kitaip susitvarkyti. Kiti bando kažką daryti čia pasilikdami ir dirbdami kaip įmanydami, tvarkydamiesi savo jėgomis.
Atrodo, kad būtent tokią Musteiką kažkada atrado ir Tadas Ivanauskas, prieš šimtmetį atkeliavęs čia pėsčiomis iš Lebiotkos kaimo. Tada jis surado čia paprastą, suprantamą kaimą, kuris buvo visada nusakomas savo kasdienybės darbuose ir metų ritualuose.
Autoriaus nuotrauka
