Palangos miesto mokyklų 6-8 klasių mokinių epistolinio rašinio konkurse Šventosios pagrindinės mokyklos šeštokei Elėjai Vilkauskaitei (mokytoja N. Šauklienė) skirta pirmoji vieta.
Sveika, keturiasdešimt penkerių metų Elėja,
kokia tu? Žinoma, miela, nes juk tu – tai aš. Mano tamsūs ilgi plaukai, ir tavo tokie, tik jau sidabro miglele apibarstyti. Tu panaši į mano mamytę: tokia pat aukšta ir liekna. (Ar atsimeni, kaip labai norėdavai saldumynų ir gardžių traškučių? Nelengva buvo atsikratyti to negero įpročio, o kiek kantrybės reikalavo kasrytinė mankšta…) Esi tvarkinga ir graži: iš savo mamytės kirpėjos išmokai prižiūrėti plaukus, dailiai susišukuoti. Būdama mokinė, lankei gimnastikos būrelį, ir dabar tavo laikysena taisyklinga, grakšti. Esi drąsi, panaši į savo tėvelį, turėjusį „aukštalipio“ profesiją: jis statydavo galingus tiltus, aukštus statinius. O tu per atostogas keliaudavai į kalnus, su draugais laipiodavai aukštomis jų keteromis, todėl esi užsigrūdinusi, pasitikinti savimi ir tvirta.
Esi išmintinga, nes nuo vaikystės įpratai skaityti knygas, parašytas geriausių pasaulio rašytojų. Iš jų ne tik įgijai žinių, bet išmokai ir užjausti, svajoti. Mylimiausi tavo vaikystės rašytojai buvo Astrida Lindgren ir Aleksandras Diuma. Šių autorių knygos ir dabar surikiuotos garbingiausioje tavo gausios namų bibliotekos lentynoje.
Labai mėgsti muziką: juk nuo mažens tavo draugas buvo pianinas. Tavo pirštai ploni ir vikrūs, nes pratę greitai lakstyti slidžiais klavišais. Jie švelnūs, nes braukydami kanklių ir nuostabiosios basedlės stygas, išgaudavo gražias melodijas. Tu klausei geros muzikos, ir mintyse kildavai į aukštybes su kilniais jos garsais. Todėl ir dabar esi jautrios širdies, moki klausytis gamtos garsų – medžių šlamėjimo, jūros ošimo, paukštelių čiulbėjimo…
Esi geros širdies ir rūpestinga, stengiesi suprasti kiekvieną žmogų, moki išklausyti. Nes tau, kai buvai dar maža mergaitė, juk visada rūpėjo ir alkanas benamis katinėlis, ir sušalęs paukštelis. Turi dėkoti geriesiems tėveliams, kad jie leisdavo tau auginti visokių naminių gyvūnėlių. Ar atmeni savo mylimas kalytes Norą ir Skaidę, katinėlius Gučį ir Leilą? Kiek daug laimės tau suteikė tie mieli vaikystės draugeliai!..
Bet dabar – apie svarbiausia, apie tai, į ką tu taip atkakliai kopei gyvenimo laiptais. Atsimeni, kaip būdama maža gydydavai lėles, meškiukus, savo darželio laikų draugus, šunelius, katinėlius? Kokiomis susižavėjusiomis akimis žiūrėdavai į žmones baltais chalatais! Visada troškai būti gydytoja, tik gydytoja… Kokia esi laiminga, Elėja: didžioji svajonė išsipildė! Bet argi būtum įgijusi tokią garbingą profesiją, jei ne tavo kantrumas, darbštumas, valia? Baigei aukštus mokslus savo šalyje, siekei žinių, tobulinaisi ne tik Europoje, bet ir Japonijoje, Amerikoje…
Tau, kaip gydytojai, teko didžiulė laimė sulaukti stulbinančio medicinos pasiekimo: jau išgydomos onkologinės ligos! Tu išmokai valdyti sudėtingą gydymo aparatūrą, esi patikima specialistė. Tu padedi žmonėms pakilti iš ligos patalo, dovanoji jiems gyvenimą – ar begali būti didesnis nuopelnas? Dvejus metus tu dirbai Afrikoje, vėliau Indijoje: tavo išgydyti vaikai jau užaugo, o tu vis negali užmiršti tamsiaodžių savo brolių ir seserų dėkingų šypsenų, spindinčių gerumu jų juodų akių…
Gyveni Lietuvoje, nes esi įsitikinusi, kad tik tėvynėje žmogus gali būti laimingiausias. Dauguma tavo mokslo draugų pasiliko kitose, įdomesnėse, turtingesnėse šalyse, dideliuose miestuose. O tu grįžai į Šventąją, į savo gimtąjį pajūrio miestelį, nes visuomet ilgėjaisi savo vaikystės žemės, savo mylimos jūros, auksinių kopų, žaliųjų pušynų. Be to, norėjai, kad tavo vaikai būtų tikri lietuviai.
Turi gražią šeimą. Tavo vyras yra doras, darbštus žmogus: laisvalaikiu judu drauge grojate įvairiais instrumentais, keliaujate dviračiais. Rūpestingai auklėjate savo tris vaikus: dvi dukreles ir sūnų. Išrinkote jiems gražius lietuviškus vardus: Saulė – šiluma ir šviesa, Milda – lietuvių Meilės deivė, Vytautas – garbingas ir narsus Lietuvos kunigaikštis. Sukūrėte savo vaikams jaukius namus, nuostabią aplinką, kur auga gėlės ir medeliai, čiurlena upeliukas ir yra vietos jų mylimiems gyvūnėliams.
Dalį šeimos pinigų judu su vyru nuolat aukojate labdarai: brangiems vaistams, siunčiamiems į tavo pažintas šalis – Indiją ir Afriką. Tačiau niekas to nežino, nes dori žmonės gerais darbais nesigiria.
Tokių gražių ir laimingų šeimų, kaip jūsų, Elėja, dabar, 2050-aisiais, yra daugybė. Taip atsitiko todėl, kad išsipildė pati didžiausia dorų žmonių svajonė: pasaulis išsigando karų ir oro užterštumo pasekmių, ir visos šalys susivienijo gražiam bendram tikslui – rūpinimuisi Žemės išlikimu! Valstybėms nebereikia kariuomenių, ginklų: didžiausias visų rūpestis – ekologija. Klimato atšilimas jau sustabdytas, o TAIKA paskelbta šventu įstatymu! Žmonių gyvenimas vis gerėja, amžius ilgėja… Tu, Elėja, sulaukei laimingų laikų, o tavo vaikai bus dar laimingesni!
Su viltimi –
dvylikametė Elėja – keturiasdešimt penkerių metų Elėjai
