Kai pirmasis griaustinis sugrumena…

Mūsų krašte įprasta, atsitiktinai susitikus kokį pažįstamą, pokalbį pradėti ar užbaigti orų aptarimu. Ir kada gi tas pavasaris galutinai įveiks įkyrėjusios žiemos kliautis? Lietuvos kaime atsakytų labai konkrečiai: kai nugrumens pirmoji perkūnija!

Kitados tai laikyta svarbiu gamtos prabudimo ženklu; pagal jį žmonės daug ką stengdavosi atspėti, o suskubus su pavasario žingsniais, – ir ūkininkavimo naudos pelnyti. Kita vertus, liaudiškuose papročiuose tebėra dar labai ryški mitologinė potekstė, senosios baltų religijos paveldas. Todėl tikrai verta apie pirmąjį griaustinį, tikėjimus jo galiomis plačiau papasakoti.

Manyta, kad pirmoji perkūnija sujudina, supurto žemę. Griaustinis išvarąs paskutinį pašalą ir atitrankąs rugių šakneles, kurios buvo įšalusios grumstuose. Sula pajuda medžių skaidulomis, augalų pumpurai sprogsta, gležni žolės stiebeliai tiesiasi aukštyn. Tada jau galima pradėti žemę dirbti, dirvą purenti ir sėti – jau viskas augs. Aukštaičiai taip sakydavo: „Griaustinis nušviečia visus laukus, lyg numazgot numazgoja, viskas tuojau atgyja“.

Kaime žmonės manydavo, kad po pirmosios perkūnijos jau nebepavojinga sveikatai atsisėsti ant žemės ar akmens, eiti basomis. Nugrumenus tučtuojau iš tvarto būdavo išgenami gyvuliai. Nors trumpam, čia pat į diendaržį. Karvėms prie ragų prikabindavo po mazgelį su įrištomis šventintomis žolelėmis, tuomet jos bus sveikos, žaibas nenutrenks ganiavoj. Išgindavo ir mažus ėriukus, kad kokios ligos jų nepultų.

Pirmasis perkūnas „atitrenkia“ ir medžių žievę, tada laikas karnas plėšti įvairiems dirbiniams – vyžoms, krepšiams, dėklams. Piemenėliai iš atkutusios žilvičio žievės darydavosi lumzdelius, dūdeles – kaip čia nepritarsi džiaugsmingam paukščių klegesiui! Po šios perkūnijos lauke galima laužą susikurti; prieš perkūniją drausta, kad vasarą trobų žaibas neuždegtų. Ir pavasariniai grybai – briedukai bei bobausiai – pradeda dygti. Net patarlė sako: „Grybai auga kaip po griausmo“. Dar vaikams pramoga, kad šiltesnį vidurdienį nusimaudyti galima. Mat perkūnas išvarąs velnius iš balų, kitų vandens telkinių. Todėl kluonus reikia uždaryti, dūmtraukį užkišti, šunį kieman išleisti, kad velnias neįsmuktų kur trobesiuosna…

Nuaidėjus pirmojo perkūno trenksmui, tuoj būdavo griebiamasi maginių veiksmų, kad sveikatos vasaros darbuose nepristigtų. Kas pasivolios ant „užgriaustos“ žemės, tam neskaudės pečių; atsiguls kryžiumi – vasarą žaibo nebijos. Moterys tikėdavo, kad nuo to jų sodintos ropės gerai augs, o linai bus kaip „rąstu paristi“. Jei kam dažnai galvą skauda, reikia iškart po perkūnijos paimti akmenuką nuo žemės, patrinti juo smilkinius ir vėl į tą pačią vietą padėti. Žemaičiuose tikėta, kad tada per visus metus nebeskaudės. Suvalkiečiai žino, kad pasitrynus nugara į staktą, dieglys neįsismelkia per didžiuosius vasaros darbus. Bandininkai – taip kaime vadindavo jaunus vyrus, turinčius savo atskirus pasėlius, – pervirsdavo „žagre“. Tai reiškia per galvą persiversti, kad javai kuo geriau derėtų. Tikriausiai taip kitados būdavo pažymimas naujas gamtos raidos tarpsnis, jos įžengimas vasaron. Ir tegu negrįžta šalnos!

Merginos įsidėmėdavo, kurią savaitės dieną nugriaudėjo pirmą sykį,– tą dieną tikrai piršliai atvažiuos. Ir sėdavo darželyje rūtas – augs vešlios bei garbanotos.

Perkūnas – pavasario pranašas. Todėl labai svarbu, iš kurios pusės jis „pareina“ ar „parvažiuoja“. Jei griaustinis sudunda iš vakarų, tikimasi lietingos vasaros, iš rytų – saulėtos, bet žvarbokos, jei pietų pusėje, arba kaip žemaičiai pasakytų – „nuo Prūsų“ ar „pusiaudienio“, – šiltos, malonios, dosnios. Tikėta, kad pirmą griaustinį išgirdus lauke ar kaimo ūlyčioj, reikia laukti gerų metų. Ir dar svarbu, ar pirmoje dienos pusėje, ar po pietų griaudžia: kuo vėliau, tuo vasara bus sausringesnė. Ankstyva perkūnija blogai: jei ežeruose dar laikosi ledas ir sniegas pagrioviais neištirpęs, tai reikštų, kad šienui žolės nepriaugs, o ir rugių derlius menkas tebus. Geriau, jei pirmąkart nugriaudžia, kaip sakoma, „ant išsprogusių medžių“, tačiau iki Jurginių. Lietuvininkai Prūsuose taip sakydavo: „Jei balandy perkūnas grūmoja, laukininkai daug javų dagoja“. Labai geras ženklas – griaustinis per Jurgines, o ypač per Velykas. Ir apskritai griausmingi metai esą derlingi.

Matas Pretorijus, XVIII a. pradžios rašytojas, pažymėjo tokį Prūsijoje paplitusį tikėjimą: jeigu dienos metu griaudžiant gimsta vaikas, jam likimo skirta tapti didžiu ponu. Beje, vienas iš kunigaikščių Radvilų, garsus valdovo Stepono Batoro karvedys Kristupas Mikalojus Radvila, buvo pramintas Perkūnu.

Pirmoji perkūnija galinti ir eibių pridaryti. Pavyzdžiui, žąsims perint, ji kiaušinius „užtrenkia“, žąsyčiai neišsirita, kiaušiniai lieka paperais. Tokie dar vadinami vanckariais. Betgi yra būdas kaip apsaugoti lizdą: tereikia iš anksto po juo pakišti geležį – kokį seną dalgį ar noragą. Arba po perkūnijos kiekvieną kiaušinį apsukti į kitą pusę, tada perinami paukščiukai „neužmirs“.

O kad namų perkūnas neįtrenktų, užėjus juodam audros debesiui žibindavo graudulinę žvakę ir statydavo ant palangės, trobos vidų pasmilkydavo šventintomis žolelėmis, į ugniakurą įmesdavo šventos Agotos duonos kriaukšlelį. Žiūrėta, kad žirklės ar kitas metalinis įnagis neliktų padėtas ant palangės. Dzūkuose būta papročio apibėgti aplink trobą su varpeliu, pašventintu per Šv. Pranciškaus atlaidus. Užklupus perkūnijai laukuose, tarkime, rugius kertant, moterys pjautuvu apsibrėždavo ratą, likdavo jo viduje, o pjautuvus numesdavo šalin. Ir būtinai apsigobdavo skarelėmis, nes manyta, kad plaukai pritraukią žaibą. O jeigu perkūnas sudegintų namus, toje pačioje vietoj jų atstatyti neverta – vėl įtrenks. Ir jokiais būdais negalima panaudoti kokio nors gelžgalio iš gaisravietės. Gaisrą, kilusį nuo žaibo, gesindavo tik rūgusiu pienu. Beje, tikėta, kad nuo perkūnijos sugyžta ganykloje paliktų karvių pienas.

Kai ką reikėjo padaryti iki pirmajai perkūnijai užgriaudėjus. Pavyzdžiui, pasikasti krienų, nes vėliau visas jų kartumas išeinąs į žemę. Kas bijo žaibo, turi jų daugiau valgyti. Kai kurios vaistažolės taip pat renkamos tik iki pirmojo griaustinio. Miške iš skruzdėlyno reikėjo išsiimti paslaptingąjį kodylą; pasigauti marguolę angį vaistams. Gyvatės antpilu gydydavo gerklės ligas; duodavo jos ir arkliams, kiaulėms. Tinka gyvulių vaistams ir toks juodas stambus vabalas, vadinamas „majuku“,– irgi kol „neužgriaustas“. Tuo metu sugauto vėžio girnelė – labai geras įnagis krislui iš akies išimti. O po pirmosios perkūnijos ir vėžiai, ir lydekos tampa baikštūs ir vikrūs.

Ką mano mokslininkai etnologai apie tokius įvairius tikėjimus pirmosios perkūnijos galia? Visos religinės sistemos prosenovėje būdavo kuriamos pagal žmonių visuomenės sanklodą. Senųjų indoeuropiečių terpėje jau būta susiklosčiusios trinarės visuomenės hierarchinės struktūros – tai vadai, kariai ir žemdirbiai. Kariauna gindavo gentį, tačiau nesivargindavo žemdirbio triūsu, gyvendama iš duoklių, surenkamų rudenį nuvalius derlių. Todėl tarp šių visuomenės polių atsirado tam tikra socialinė įtampa. Dangiškasis karių globėjas – dievas Perkūnas; žemdirbių ir gyvulių augintojų – požemio valdovas Velinas. Tai štai, tarp šių dievybių irgi tvyro nesantaika. Pavasarį Perkūnas žaibais ir trenksmais priverčia Veliną iš požemio išlaisvinti augmeniją. O rudenį, kai Perkūno galios nusilpsta, Velinas gruodu vėl surakina žemę ir sunaikina žalumą. Taip vasarą keičia žiema: sukasi amžinasis gamtos ratas. Mitinėje sąmonėje jo priežastis – lygiaverčių dievybių kova. Lietuvių tautosakoje yra daugybė sakmių, kuriose išlikusi tų prosenoviškų religinių įvaizdžių atmintis. Tačiau po Lietuvos krikšto žemdirbių ir gyvulių augintojų globėjas Velinas pavirto viso labo juokingu velniuku. Iš dievybės, beje, paveldėjęs jos funkcijų požymius: ragiukus, uodegą, kanopas. Bet jam buvo priskirtos ir kai kurios nemalonios žmogui smulkmenos: piktžolės laukuose, blusos namuose. Štai kodėl iš perkūno trenkto ąžuolo būdavo daroma žagrė, kuria išnaikinamos velnio pasėtos usnys dirvoje.

Smarkiausias lietuviškas prakeiksmas: „Kad tave devyni perkūnai!“. Galimas dalykas, kad jis kilęs iš senovės karių kovos šūksnio. Todėl kaimyninių kraštų istorinėse kronikose bei metraščiuose ir radosi tvirtinimų, kad Perkūnas yra svarbiausias lietuvių religijos dievas. Neįsigilinus tokia nuostata kartojama ir mūsų dienų rašiniuose. Lietuviškoji etninė kultūra įdomi papročiais, atėjusiais iš labai tolimų laikų.