„Jaučiu, kaip pamažu pradedu įsilieti į gamtą, kuri priima mane kaip saviškį, tarsi įtraukia. Žinau, dabar pamažu apims palaimos jausmas, kuris truks visą dieną, kol čia būsiu. Kai pajunti, jog girioje pradedi ištirpti, su ja susilieti, tada viskas gerai, o geriausia – tai pati būtis“.
Juozas Savickas
Gamtoje spalis – ypatingas mėnuo. Pradėję gelsti medžių lapai ir rytais baluojančios šalnos primena artėjantį ramybės metą. Ši būsena neamžina. Ateis pavasaris, gamta iš snaudulio pabus, prisikels naujam gyvenimui ir toliau tarnaus mūsų labui. Viskas nutinka kitaip žemės kelionę užbaigusiam žmogui. Jam nelemta sugrįžti ir tęsti kilnių darbų, tačiau jis lieka gyvas prisiminimuose. Spalis – lemtingas mėnuo prieš metus į amžiną gamtos prieglobstį iškeliavusiam dr. Juozui Savickui. Gimęs 1919 m. spalio 9 d., pasitiko 96 gimtadienį ir 25 d. mes jo netekome.
Kuklus ir principingas
Juozas Savickas, agrarinių mokslų daktaras, vienas iš Lietuvos sportinės žūklės pradininkų, buvęs šios federacijos prezidiumo narys, Garbės žvejys galėjo savo nuopelnais didžiuotis, bet buvo kuklus ir visą gyvenimą labai principingas. Pasiekęs kastingo sporto aukštumas šios sporto šakos septynkovės čempionas buvo tarp Lietuvos vardą svetur garsinusių šio įdomaus sporto meistrų. Neatlyginamai ugdydamas pamainą Lietuvos rinktinei jis nuoširdžiai dirbo su jaunimu ir džiaugėsi savo buvusių mokinių rezultatais. Visą amžių rašydamas žvejybų dienoraštį, kaupė patirtį ir labai įtaigiai, kol leido sveikata, rašė apie savo gyvenimą, meškeriojimą ir neatsiejamą žmogaus sąlytį su gamta. Šiam randančiam stiprybės gamtoje žmogui labai rūpėjo ne vien sportinė žūklė, bet ir mėgėjų žvejyba. Jis noriai bendravo su įvairaus amžiaus bendraminčiais ir gerokai už save jaunesniems kalbėjo: „Amžiumi už jus esu gerokai vyresnis, tinkamas į dėdes, tai galite mane taip ir vadinti“. Todėl šį garbaus amžiaus žmogų daugelis vadinome tiesiog dėde Juozu.
Kartą užėjęs pas jį į svečius, ant rašomojo stalo pamačiau vieną iš lietuviškų žvejybos žurnalų ir pasidžiaugiau, kad jis jį gauna.
„Šitas leidinys man nemielas, – išgirdau. – Jis skatina žuvų šaudymą“.
Suklusau, nes nei viename numeryje nebuvau aptikęs povandeninę medžioklę propaguojančio straipsnio. Kai tai pasakiau, su manimi nesutinkantis dėdė Juozas atvertė puslapį, kurio apatinėje dalyje buvo povandeninės žūklės reikmenų reklama. Bandžiau paaiškinti, jog tai tik reklama ir visiškai nereiškia, jog žurnalo kolektyvas povandeninei žūklei pritaria. Sakiau, jeigu šios reklamos nedės šis žurnalas, ją patalpins ir pinigus už tai pasiims kuris nors kitas leidinys. Paminėjau ir tai, kad Lietuvoje povandeninė žūklė leidžiama tik keliuose ežeruose. Deja, mano išdėstyti argumentai liko be atsako. Nepadėjo ir tai, kad nustatytą tvarką gerbiantys povandenininkai organizuoja ežerų dugno valymo talkas ir gali padėti kovoje su tinklininkais bei kitais brakonieriais. Visą gyvenimą naudojęs tik meškeres ir spiningą žmogus liko įsitikinęs – povandeninė žvejyba nieko bendro su meškeriojimu neturi ir prasilenkia su mėgėjų žvejybos etika.
Rūpestis kultūra ir žuvimis
Su „Žaliuoju pasauliu“ nuolatinį skaitytoją ir publikacijų autorių J. Savicką siejo ypatinga draugystė. Jis nuolat bendravo su žurnalistu Zenonu Butkevičiumi (1936-2012). Kartą, jau po šviesios atminties Zenono mirties, paklausiau, ar jis gauna mūsų savaitraštį.
„Man būtų negarbė negauti tokio laikraščio“, – atsakė tik su didžiule lupa sunkiai paskaitantis žmogus.
Savo amžiumi man J. Savickas tiko į tėvus, todėl pageidavimas vadinti jį dėde Juozu labai tiko. Būdavo, kad susilaukdavau iš jo pagyrimo, bet ir pabartas esu ne kartą. Jis labai rūpinosi gražia lietuviška meškeriotojų kalba, o man kartą per varžybas išsprūdo kažkoks nelietuviškas barbarizmas, ar tai „dykūnas“, ar „motylius“.
„Tu rašai vaikams ir su jais dirbi. Tavo kalba turi būti jiems pavyzdys“, – įspėjo mane ne vieną gražų lietuvišką terminą sugalvojęs meškeriojimo veteranas. Vieni jų, tokie kaip „avižėlė“, „sukriukė“ prigijo, o „vobleris“ taip ir liko neįveiktas, nors savo rašiniuose dėdė Juozas šį dirbtinį masalą vadino „narūne“ arba „narduole“. Gavau pylos ir už 2001 m. Nr. 43 „Žaliajame pasaulyje“ parašytą straipsnį apie ant ledo pastatytas lydekoms vėliavėles. Jis šį iš svetur į Lietuvą atkeliavusį žvejybos būdą vadino nesportiniu ir Lietuvoje nepriimtinu, nors to ir šiandien nedraudžia Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės. Lygiai taip pat buvau sukritikuotas, kai „Meškeriotojo“ žurnale „Dėdės Vacio kampelyje“ pamokiau vaikus meškerioti „velniuku“, nes meškeriojant šiuo įrankiu kartais galima pagauti žuvį ne už galvos, o už bet kurios kūno dalies, arba ją sužeisti. Ne už galvos sugautas žuvis būtina paleisti.
Jautrus bendražygiams
Pasakodamas apie savo žvejybos mokslus J. Savickas su pagarba minėdavo ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoją Praną Pakonaitį, atskleidusį jam margųjų upėtakių žvejybos žavesį ir mokiusį pagarbos šioms taurioms žuvims. Labai vertino Vytautą Goštautą (1899-1954) ir jo parašytą, 1939 m. išleistą knygą „Meškeriojimo sportas“.
Vystant Lietuvoje žūklės sportą artimiausias J. Savicko bendražygis buvo žurnalistas, vėliau Gamtos apsaugos komiteto darbuotojas Algirdas Šaulys. 1994 m. žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ 5-tame numeryje rašydamas apie paskutinėn kelionėn išėjusį draugą primena, jog šis visas gerąsias savybes bus paveldėjęs iš tėvo, Lietuvos karininko, šarvuočių rinktinės majoro.
„Algirdas Šaulys dėl savo kilmės jokios paramos „iš aukščiau“ neturėjo ir nelaukė. Ką pasiekė – vien savo jėgomis, nesitikėdamas apdovanojimų ir garbės. Būdinga, kad tarp keliasdešimt asmenų, apdovanotų Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos „Garbės žvejo“ vardu, Algirdo Šaulio nėra…“, – rašė pats šiuo vardu apdovanotas žmogus ir visada labai dėl šios neteisybės krimtosi.
2009 m. pabaigoje staiga netekome Lietuvos sportinės žūklės federacijos (LSŽF) generalinio sekretoriaus Albino Rapkevičiaus (1942-2009), su kuriuo J. Savicką siejo glaudūs ryšiai jam aktyviai dalyvaujant LSŽF veikloje. Albinas visada pats atveždavo garbaus amžiaus veteraną į varžybas, kad šis, kiek leidžia sveikata, galėtų jose dalyvauti, teisėjauti, pabūti su bendraminčiais.
Jautrumą ir rūpestį bendražygiais liudija 2014-01-23 iš Kazlų Rūdos gautas iš jo paskutinis, sunkiai matančio žmogaus rašytas trumputis laiškas: „Sveiki! Sausio 20 d. Jonavoje palaidojom Ričardą Adamonį. Po A. Šaulio jis man buvo svarbiausias bendražygis sportinės žūklės veikloje. Parašė 12 knygų, dalyvavo visose akcijose. Parašykit į „Ž.p“ J. Savickas“.
„Žaliasis pasaulis“ mūsų savaitraščio bičiuliui buvo užsakytas ir jam išvykus į Kazlų Rūdą. Nekrologas Ričardui Adamoniui (1932-2014) pagerbti išspausdintas 2014 m. „Žaliojo pasaulio“ antrame numeryje.
Netikėta užduotis
2012 metais sykį lankydamas dėdę Juozą sulaukiau netikėto prašymo: „Žaliajame pasaulyje“ reikėtų straipsnio apie Vytautą Goštautą. Aš turiu surinkęs medžiagą, bet pats rašyti nebeišgaliu. Tu viską paimk, ką man pavyko surinkti, ir parašyk“, – kalbėjo manimi pasitikintis žmogus.
Nors supratau, jog tai atsakingas darbas, atsisakyti negalėjau. Visa bėda, jog „Meškeriojimo sporto“ nebuvau matęs ir skaitęs, o užduoties davėjas šią knygą buvo kažkam „nuskolinęs“. Nepavydėtina būklė buvo garsajuostės, kur kalbinama V. Goštauto našlė Lilijana Paškauskaitė. Be to, šlubavo dėdės Juozo atmintis ir kai kurių faktų jis negalėjo prisiminti. Nepaisant visko, garbaus amžiaus žmogaus pavedimą įvykdžiau ir jo rinktą medžiagą pagarsinau („Žaliasis pasaulis“ 2012 m. Nr. 29).
Užėjęs aptarti straipsnio labai nustebau. Ant stalo gulėjo aiškiai kruopščiai restauruota knyga „Meškeriojimo sportas“. Kiek beklausinėjau, dėdė Juozas niekaip neprisiminė, kas ją restauravo ir kada grąžino šią meškeriojimo istorijai vertingą knygą. Paprašiau ją paskolinti ir parašiau straipsnį („Žaliasis pasaulis“ 2012 m. Nr. 30). Kai knygą grąžinau, išeinant buvau sustabdytas ir išgirdau įdomų dalyką: „Žinai, tiek jau to, parodysiu aš tau savo sumanymą“.
Laiškas Prezidentei
Tai buvo kreipimasis į Lietuvos Prezidentūrą uždrausti žuvų šaudymą. Paklaustas, ką aš apie tai galvoju, pasakiau, kad sumanymas gal ir neblogas, bet pats prašymas parašytas labai nešiuolaikiškai. Prastokas popierius. Spausdinimo mašinėlės šriftas nevalytas, kai kur žodžiuose tarp raidžių atsiradę tarpai, bet viską galima sutvarkyti kompiuteriu. Sakiau, parodysiu šį raštą LSŽF prezidentui Naručiui Dzimidui. Jis valdiškus popierius geriau išmano, tai gali ir tekstą pakoreguoti.
„Gal ir gerai tu sakai. Tik žinai, aš visą pusę dienos vargau, kol vienu pirštu viską subedžiojau“, – tarstelėjo žuvų šaudymą ignoruojantis sportinės žūklės Lietuvoje pradininkas.
Narutis Dzimidas paruošė du kreipimosi variantus. Vienas buvo toks, kokį parašė autorius. Kitas buvo patobulintas, skirtas ne Prezidentūrai, bet pačiai Prezidentei. Aš atnešiau abu variantus ir perskaičiau, kad dėdė Juozas pasirinktų. Pasirinktas ir tuojau pat pasirašytas buvo patobulintas variantas su tokiu tekstu:
„Gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente
DĖL MĖGĖJIŠKOS ŽŪKLĖS TAISYKLIŲ
Suinteresuotiems asmenims pavyko legalizuoti žuvų šaudymą (medžiojimą) ir Elektrėnų mariose. Įsteigta ne viena organizacija, propaguojanti povandeninę žuvų medžioklę, net organizuojamos varžybos.
Kiek man žinoma, nė viena Europos Sąjungos valstybė nėra leidusi žuvis šaudyti savo vidaus vandenyse. Išimtis – tik atskiri jūrų pakrančių ruožai. Lietuva būtų nemaloni išimtis.
Mano ir daugelio žvejų mėgėjų nuomone, žuvų šaudymas nedera su mėgėjiška žūkle.
Įdomu išgirsti Prezidentės nuomonę.
Pagarbiai
Dr. Juozas Savickas, buvęs Lietuvos sportinės žūklės federacijos prezidentas.“
Aš kreipimąsi įdėjau į iš anksto paruoštą voką ir įmečiau į arčiausią pašto dėžutę. Po kelių dienų sulaukiau dėdės Juozo skambučio, pranešančio, jog gavo atsakymą iš Prezidentūros. Bet kai kitą dieną nuskubėjau pamatyti atsakymo, garbaus amžiaus žmogus buvo pamiršęs, kad tokį gavo. Ant jo rašomojo stalo laiško nesimatė ir aš paprašiau duoti žinią, kai jį ras. Aišku, jis atsirado. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus rašte, pasirašytame skyriaus vedėjos Genės Lukaševičienės, buvo rašoma:
„Gerbiamasis Dr. Juozai Savickai,
Su Jūsų laišku, kuriuo kreipėtės į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, dėl Mėgėjiškos žūklės taisyklių, yra susipažinta.
Atsižvelgdami į Jūsų pateiktą informaciją ir išsakytą nuomonę dėl povandeninės žūklės, kreipėmės į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją. Ši institucija pagal savo kompetenciją pateiks atsakymą į keliamus klausimus.
Dėkojame Jums už kreipimąsi ir jame išdėstytą poziciją.“
Netrukus buvo gautas aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spruogio pasirašytas atsakymas ir iš Aplinkos ministerijos.
Vilmanto Graičiūno (dabar – Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas) ruoštame rašte „Dėl povandeninės žūklės“ buvo išvardytos kaimyninės Lietuvai šalys, kurių vidaus vandenyse leidžiama povandeninė žūklė (medžioklė). Pacituoti Mėgėjiškos žūklės taisyklių reikalavimai. Toliau išsamiai buvo paaiškinta:
„Šiuo metu Lietuvoje kuriasi povandeninės žūklės mėgėjų klubai, kurie atlieka švietėjišką veiklą, propaguoja Mėgėjiškos žūklės taisyklių laikymąsi, savo lėšomis įveisia žuvis į valstybinius ežerus (į Alaušo, Baltųjų Lakajų ir Daugų ežerus įveista ungurių ir šamų daugiau kaip už 14 tūkst. Lt). Kasmet vykdomos ežerų dugno nuo išmestų šiukšlių valymo akcijos, bendradarbiaujant su Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentais, organizuojamos brakonierių paliktų tinklų rinkimo akcijos (tokios akcijos buvo vykdomos Seirijo, Obelijos, Metelių, Dusios, Daugų ežeruose). Manytume, kad povandeninė žūklė, jei ji vykdoma nepažeidžiant Mėgėjiškos žūklės taisyklių reikalavimų, neturi didesnio neigiamo poveikio žuvų ištekliams.“
Gauti atsakymai į kreipimąsi vargu ar pakeitė garbaus amžiaus žmogaus nusistatymą, bet jis džiaugėsi, jog buvo išklausytas, ir daugiau apie žuvų šaudymą nebeužsiminė.
Sugrįžo „namo“
Kai paskutinį kartą dėdę Juozą aplankiau ligoninėje ir palinkėjau greičiau pasitaisyti, jis, paėmęs mane už rankos, pasakė: „Nereikia… Aš gerai suprantu ir žinau, kas manęs laukia“.
Vėliau sulaukiau laiško:
„Kazlų Rūda, 2013.IV.19.
Sveiki mielas žmogau!
Sakau, gal reikėtų atnaujinti ryšį, kuris nutrūko mane prieš mėnesį iš ligoninės ir atgabenus į „ tremties“ vietą Sūduvijoje, mano gimtuosiuose kraštuose.
Čia, Kazlų Rūdos girių pakraštyje, matyt, man bus lemta sulaukti dienų baigties.
Pasimatyti nesitikiu. Atsiprašau už rašyseną. Rašau iš atminties, nematydamas ką. Tai tokios tokelės.
Su pavasariu! – J.S.“
Dėdė Juozas laiškuose visada ką nors įdėdavo, tai kokią nuotrauką, įdomesnę iškarpą ar dar ką nors. Šį kartą buvo nuotrauka, kurios antroje pusėje parašyta: „Vytauto Brėdikio fotošposas“. Mat jo bendražygio ir ištikimo draugo, Lietuvos architekto, profesoriaus darytoje nuotraukoje vietoje vieno Juozo Savicko į gretą sustatyti visi trys.
Gaila, tačiau iš tikro mudu taip ir nepasimatėme, bet dažnai bendravome telefonu. 2015-10-09 aš dėdę Juozą pasveikinau sulaukus 96-to gimtadienio, o jis padėkojo, kad „Žaliajame pasaulyje“ (2015 m. Nr. 34) atspausdinome jo straipsnį apie Vokės upę. Tai buvo mudviejų paskutinis pokalbis. Žmogus amžiams išėjo į gimtojo krašto prieglobstį, jame ištirpo, susiliejo su gamta.
Būties neliko.
Liko prisiminimai.
Kęstučio Zanevičiaus nuotrauka
